L. Kasčiūnas. Kaip veikia V. Putino sistema?

 (164)
Stabiliai žemos naftos kainos ir Vakarų ekonominės sankcijos sudavė smūgį Rusijos ekonomikai, o V. Putino Rusijoje susiformavęs ekonomikos ir politikos suaugimas, kai ekonominiai procesai veikia politinius, paskatino diskusijas apie visos Kremliaus „politinės vertikalės” perspektyvas. Tačiau svarstyti veiksnius, galinčius paskatinti politines permainas Rusijoje, įmanoma tik atsakius į klausimą: „Kaip veikia V. Putino sistema?“
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas
© Reuters/Scanpix

Tiesa, bet kokie Rusijos scenarijų svarstymai turi atsižvelgti į tai, kad V. Putino politinė sistema, nepaisant tam tikrų viešų atributų (tokių kaip valdžios partija „Vieningoji Rusija” ar kontroliuojama opozicija) – uždara „juodoji dėžė”, kur atsakymas į klausimą „kas yra kas?“ yra labai sudėtingas, o tai ypač apsunkina viso politinio proceso Rusijoje analizę. Todėl, norint modeliuoti galimus Rusijos raidos scenarijus, būtina bent šiek tiek atverti tą „juodąją dėžę“ ir į ją analitiškai žvilgtelėti.

V. Putino sistemos veikimo principai

Dauguma apžvalgininkų sutaria, kad V. Putinui perėmus valdžią iš B. Jelcino 2000 metais, įvyko esminė politinio režimo Rusijoje pertvarka. Jau anapilin išėjęs Rusijos oligarchas Borisas Berezovskis dar 1996 m. yra teigęs, jog septyni bankininkai kontroliuoja apie pusę visos Rusijos ekonomikos.

Tuo tarpu V. Putino pirmosios kadencijos metu vadinamųjų oligarchų dominavimą pakeitė politinio elito atstovai, kurie jau 2005 m. vadovavo penkioms stambiausioms Rusijos dujų, naftos, transporto, branduolinės energetikos kompanijoms, bendrai kuriančioms net trečdalį šalies bendro vidaus produkto. Rusijos ekspertas Danielis Treismanas šį reiškinį įvardijo kaip „silovarchiją” (priešingybė „oligarchijai”), kuri reiškia sistemą, kai buvę jėgos struktūrų atstovai, užimdami aukštas pareigas valstybės tarnyboje, kartu atlieka svarbias funkcijas ir stambiose valstybinėse kompanijose, ir todėl visada gali pasitelkti administracinius resursus kovoje su verslo konkurentais.

Laurynas Kasčiūnas
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tad jeigu „Jelcino Rusijoje” stambūs verslininkai, tarpusavyje pasiskirstę verslo įtakos sferas, kontroliavo politinę sistemą ir nebuvo suinteresuoti politinės vertikalės susiformavimu, tai „Putino Rusija” žymi kokybiškai naują politikos ir verslo sąveiką, kai politinio elito grupės perima svarbiausių verslo įmonių kontrolę ir taip stiprina politinės sistemos centralizaciją.

Kitaip tariant, „Jelcino Rusijoje” ir „Putino Rusijoje” politinių ir verslo interesų susiliejimo kryptys skyrėsi iš esmės. V. Putino politika buvo nukreipta į valstybės galių susigrąžinimą iš „oligarchų”, o tai reiškia, kad oligarchinio kapitalizmo raida V. Putino laikotarpiu pakrypo valstybinio kapitalizmo linkme. Tiesa, tokioje sistemoje privatūs verslininkai gali išlaikyti savo kompanijų kontrolę, bet tik sutikę su esmine – lojalumo politinei sistemai – sąlyga.

Tad jeigu „Jelcino Rusijoje” stambūs verslininkai, tarpusavyje pasiskirstę verslo įtakos sferas, kontroliavo politinę sistemą ir nebuvo suinteresuoti politinės vertikalės susiformavimu, tai „Putino Rusija” žymi kokybiškai naują politikos ir verslo sąveiką, kai politinio elito grupės perima svarbiausių verslo įmonių kontrolę ir taip stiprina politinės sistemos centralizaciją.
Laurynas Kasčiūnas

Šiuolaikinėje Rusijoje stambaus kapitalo ir nuosavybės teisių garantijos tapo susitarimo tarp valstybės ir verslo klausimu. Valstybė užtikrina nuosavybės teisių neliečiamumą ir pusiausvyrą tarp skirtingų interesų grupių, o verslo struktūros – lojalumą valstybei. Visa tai buvo įvardyta kaip „naujoji visuomenės sutartis“. Verslo ir politikos „suaugimo“ modeliai gali būti įvairūs: privačios verslo struktūros gali naudotis „paslėptu“ protekcionizmu (pavyzdžiui, stambiausia Rusijos naftos kompanija „Lukoil“) arba verslas gali priklausyti aukščiausio lygio biurokratams ir politikams, nors formaliai tai ir nebūtų įteisinta. Būtent taip veikia kol kas antra pagal dydį naftos kompanija „Rosneft“.

„Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas ir Vladimiras Putinas
„Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas ir Vladimiras Putinas
© RIA/Scanpix

Kai 2004 m. „Rosneft” valdybos pirmininku tapo Igoris Sečinas (dabartinis Rusijos vicepremjeras), ši kompanija pagal naftos gavybą šalyje užėmė tik šeštą vietą. Tačiau būtent „Rosneft” ir I. Sečinas laikomi privačios „Jukos“ bendrovės sužlugdymo iniciatoriais. O „Rosneft“ tapo ta bendrove, kuri perėmė svarbiausius „Jukos“ naftos gavybos centrus ir taip tapo antra pagal dydį Rusijos naftos kompanija. Be to, „Jukos“ byla tapo žinia kitiems savarankiškiems oligarchams ir iš esmės visam verslui apie naujas Kremliaus nustatomas žaidimo taisykles.

Rusijos politinė ir ekonominė sistema yra ypač jautri vidinėms problemoms – klanų tarpusavio konkurencijai. Tai ilgainiui gali reikšti gilėjančią trintį politinio elito viduje. Rusijos politinis stabilumas ir galimi pokyčiai labai priklauso nuo susiklosčiusios pusiausvyros tarp besivaržančių elito grupių ir kartu nuo sugebėjimo šių taisyklių pagalba „suvaldyti“ skirtingų grupių tarpusavio konkurenciją.
Laurynas Kasčiūnas

Taigi, V. Putino valdžios sistema ėmė remtis valstybės skverbimusi į šalies ekonomiką (pavyzdžiui, valstybės vaidmuo dujų ir naftos sektoriuose V. Putino valdymo laikotarpiu išaugo 60 proc.) bei politiniais paskyrimais į valstybinių įmonių ar korporacijų vadovybę. Augant valstybės vaidmeniui ekonomikoje, didėjo galimybės vykdyti rentų politiką ir taip palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų politinio elito grupių.

Rusijos politinė ir ekonominė sistema yra ypač jautri vidinėms problemoms – klanų tarpusavio konkurencijai. Tai ilginiui gali reikšti gilėjančią trintį politinio elito viduje. Rusijos politinis stabilumas ir galimi pokyčiai labai priklauso nuo susiklosčiusios pusiausvyros tarp besivaržančių elito grupių ir kartu nuo sugebėjimo šių taisyklių pagalba „suvaldyti“ skirtingų grupių tarpusavio konkurenciją.

Tiesa, apžvalgininkų, kurie dabartinį Rusijos politinį režimą siūlo nagrinėti žvelgiant į galios santykius elito viduje, vertinimai dažnai išsiskiria dėl pačio V. Putino vietos šioje sistemoje. Vieni kalba apie tai, kad jis tėra dominuojančio klano atstovas, kiti – jog prezidentas atlieka arbitro tarp skirtingų elito grupių vaidmenį ir jis politinės sistemos stabilumą palaiko atskiroms elito grupėms tolygiai paskirstydamas ekonomines rentas.

Bet kokiu atveju tokia sistema gali veikti tik tada, jeigu šalies ekonomika yra centralizuota, o svarbiausios ūkio šakos yra valstybės kontroliuojamos. Tiesiogiai arba per lojalius oligarchus. Būtent čia ir reikėtų paieškoti tų veiksnių, kurie galėtų paskatinti permainas Rusijoje.

Veiksniai, galintys išjudinti sistemą

Rusijos politiniai technologai sukūrė ir į pasaulį paleido daug įvairių ideologinių koncepcijų. Pavyzdžiui, Rusija kaip „Trečioji Roma“, „rusų pasaulis“ ar Rusija kaip „valstybė – civilizacija“, ginanti tradicines vertybes. Tai lyg ir leistų kalbėti apie V. Putino Rusijos ideologinį pagrindą, tačiau K. Dawisha teigimu, šios politinės sistemos pamatas – ne ideologija, o kleptokratiniai ryšiai. Remiantis tokia prieiga, jeigu sistemos arbitrui nebeliks galimybių skirstyti rentas, sistema gali pradėti irti.

Pajamos iš prekybos energetiniais ištekliais (nafta ir dujomis) sudaro daugiau nei 50 proc. Rusijos biudžeto. Rusijos 2015-ųjų biudžetas buvo sudarytas pernai vasarą, tuo metu buvo prognozuojama, kad naftos kainos liks 100 dolerių už barelį ribose, todėl dabartinis naftos kainų lygis (apie 50 dolerių už barelį) didina biudžeto deficitą. Kol kas V. Putinas turi saugiklį – Rezervų fondą, kuriame apie 6 proc. BVP, tačiau prie dabartinio naftos kainų lygio, Rusija savo biudžeto deficitą galėtų finansuoti ne ilgiau nei dvejus metus.

Rusijos politiniai technologai sukūrė ir į pasaulį paleido daug įvairių ideologinių koncepcijų. Pavyzdžiui, Rusija kaip „Trečioji Roma“, „rusų pasaulis“ ar Rusija kaip „valstybė – civilizacija“, ginanti tradicines vertybes. Tai lyg ir leistų kalbėti apie V. Putino Rusijos ideologinį pagrindą, tačiau K. Dawisha teigimu, šios politinės sistemos pamatas – ne ideologija, o kleptokratiniai ryšiai. Remiantis tokia prieiga, jeigu sistemos arbitrui nebeliks galimybių skirstyti rentas, sistema gali pradėti irti.
Laurynas Kasčiūnas

Šios problemos ne tik mažina V. Putino galimybes atlikti moderatoriaus vaidmenį ir skirstyti ekonomines rentas skirtingoms elito grupėms, bet ir skatina jų vidinę konkurenciją. Analitikai pastebi, jog artimiausio V. Putinui verslininkų rato atstovai jau ėmė iš rinkos išstūminėti senuosius Rusijos oligarchus, net ir deklaravusius visišką politinį lojalumą V. Putinui. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Vladimiro Jevtušenkovo, vieno turtingiausių Rusijos verslininkų, pagrindinio kompanijos „Bašneft“ akcininko, istoriją. Jam buvo pareikšti įtarimai dėl neteisėto akcijų įsigijimo ir pinigų plovimo.

Manoma, kad už tokių veiksmų slypėjo „Rosneft“ vadovo ir artimo V. Putino bendražygio I. Sečino interesai perimti „Bašneft“ kontrolę. Kitas pavyzdys – „Rosneft“ kreipimasis į Rusijos vyriausybę su prašymu iš Nacionalinio Gerovės Fondo skirti daugiau nei 2 trln. rublių projektams Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Šis prašymas buvo motyvuojamas tuo, jog dėl Vakarų taikomų sankcijų „Rosneft“ buvo atribota nuo tarptautinių finansinių rinkų ir taip nebegalėjo skolinti pinigų naujoms investicijoms.

Analitikai pastebi, jog artimiausio V. Putinui verslininkų rato atstovai jau ėmė iš rinkos išstūminėti senuosius Rusijos oligarchus, net ir deklaravusius visišką politinį lojalumą V. Putinui. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Vladimiro Jevtušenkovo, vieno turtingiausių Rusijos verslininkų, pagrindinio kompanijos „Bašneft“ akcininko, istoriją.
Laurynas Kasčiūnas

Dar galima pridėti ir nuolatinius „Rosneft“ raginimus Rusijos Vyriausybei panaikinti dujų giganto „Gazprom“ monopolį naudotis dujų infrastruktūra ir taip įsileisti naujus žaidėjus į dujų rinką, o taip pat ir padidinti kitų elito grupių įtaką. Šie pavyzdžiai liudija, jog užsitęsus Rusijos ekonomikos nuosmukiui ir toliau veikiant Vakarų ekonominėms sankcijoms, Rusijos politinėje sistemoje gali rastis vis daugiau ir daugiau suirutės požymių.

Scenarijus, kurio nebus

Ar Rusijoje įmanomas “spalvotos” revoliucijos scenarijus? Dažnai kalbama apie poreikį stiprinti Rusijos demokratinę opoziciją ir pilietinės visuomenės daigus. Ar tai gali tapti tas kelias, kuris paskatins politinius pokyčius Rusijoje?

Nepaisant skirtingų režimo atmainų ir tam tikrų išimčių (B. Jelcinas), Rusijos visuomenė nuolat gyveno patvaldystės sąlygomis. Be to, šią politinę tradiciją V. Putinas papildė ir savotišku socialiniu kontraktu su visuomene. Mainais į sąlyginį ekonominį augimą ir tam tikrą gerovės standartą, kurį dar prieš kelis metus galėjo užtikrinti palankios naftos kainos, vidurinė Rusijos klasė turėjo nedalyvauti politikoje ir sudaryti sąlygas V. Putino „politinės vertikalės“ veikimui.

Anot modernizacijos teorijų, mažiau pažengusiose valstybėse modernizacijos procesas yra valdomas politinio elito. Būtent valstybė, o ne pilietinė visuomenė imasi lyderio vaidmens kontroliuojant politinius ir ekonominius procesus. Būtent tuo Rusija ir skiriasi nuo Vakarų valstybių. Tad, svarstant Rusijos galimus raidos scenarijus, daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į V. Putino reitingus, o vidinių elito grupių persistumdymus ir įtampas Kremliaus viduje.
Laurynas Kasčiūnas
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas
© Reuters/Scanpix

Anot modernizacijos teorijų, mažiau pažengusiose valstybėse modernizacijos procesas yra valdomas politinio elito. Būtent valstybė, o ne pilietinė visuomenė imasi lyderio vaidmens kontroliuojant politinius ir ekonominius procesus. Būtent tuo Rusija ir skiriasi nuo Vakarų valstybių. Tad, svarstant Rusijos galimus raidos scenarijus, daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į V. Putino reitingus, o vidinių elito grupių persistumdymus ir įtampas Kremliaus viduje.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (15)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

R. Bogdanas. JAV reikia trečio kandidato (73)

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (176)

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą (283)

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...

A. Spraunius. Pragaištinga V. Putino operacija: „Vakarai, pamilkite Rusiją“ (218)

Esama tokio paprasto žaidimo, kuriuo publiką vilioja greitų pinigų siekiantys prasimanyti piliečiai. Jį galima pavadinti „Atspėk, kur rutuliukas“. Ne ypač sunku numanyti, jog šio užsiėmimo mielai imasi ilgalaikės, kantrios veiklos vengiantys asmenys.