L. Kasčiūnas. Ar tikrai V. Putinas gina tradicines vertybes?

Dar prieš du ar tris metus politikos apžvalgininkai, kalbėdami apie Rusijos įtakos svertus tarptautiniuose santykiuose, dažniausiai pagrindiniu įvardydavo energetinę diplomatiją. Valstybės, kurios demonstruodavo lojalumą, galėdavo tikėtis lengvatinių dujų kainų (Baltarusija, Armėnija), o tos, kurios imdavosi pabrėžti savo savarankiškumą, buvo baudžiamos sąskaitomis su geopolitine priemoka (Lietuva, Ukraina).

Šis Kremliaus svertas niekur nedingo, o šiandieninis Rusijos galios priemonių arsenalas yra gerokai pasipildęs. Daug kalbama apie Kremliaus galimybes vykdyti hibridinę intervenciją į kaimynines valstybes bei fasadiniu konservatizmu grįstą valstybinę ideologiją, kurios paskirtis – ne tik kurti Rusiją kaip atskiros civilizacijos vaizdinį, bet ir ieškoti sąjungininkų tarptautinėje arenoje.

Nuorodos į konservatizmą V. Putino retorikoje atsirado per jo 2012 m. rinkiminę kampaniją į prezidento postą. Tuomet jis akcentavo „tradicines vertybes“, kurias, anot jo, sudaro stiprios valstybės idėja, politinis stabilumas, socialinė tvarka, patriotizmas ir tradicinis šeimos modelis.
V. Putino teigimu, stiprios valstybės idėja kyla iš rusiškosios kultūros, o tradicinės vertybės yra svarbiausia visuomenės sutelkimo sąlyga. Anot šios koncepcijos, Rusijos politinė tradicija reikalauja stiprios, centralizuotos bei charizmatiškos lyderystės. Taip rusiškasis konservatizmas ėmė dominuoti oficialiajame Kremliaus ir lojalių žiniasklaidos priemonių diskurse.

Kokie veiksniai tai lėmė? Viena iš versijų – tai V. Putino sistemos atsakymas į tam tikras liberalizacijos apraiškas Rusijos visuomenėje, kurios ypač pasireiškė 2011 ir 2012 m. protestų metu. Šios apraiškos susijusios su Rusijoje besiformuojančia vidurine klase ir jos keliamais politinių teisių reikalavimais. Kremliaus pilkieji kardinolai suprato, kad žlugus komunizmui, kaip ideologinei bazei, atsirado vakuumas, kuriame gali užsimegzti ir demokratijos ūgliai, todėl konservatizmas turi tapti ideologine alternatyva komunizmui (kaip kultūrinis ir socialinis visuomenės pagrindas) ir priešstata liberalizmui. Tad vienas svarbiausių šios ideologijos tikslų – nukreipti dėmesį nuo realių socialinių, politinių ir ekonominių Rusijos problemų ir pateisinti politinį autoritarizmą bei antivakarietišką užsienio politiką.

Vienas svarbiausių šios ideologijos tikslų – nukreipti dėmesį nuo realių socialinių, politinių ir ekonominių Rusijos problemų ir pateisinti politinį autoritarizmą bei antivakarietišką užsienio politiką.

Laurynas Kasčiūnas

Konservatizmo koncepcija leido V. Putinui dar labiau „nacionalizuoti“ visą Rusijos politinį, ekonominį ir biurokratinį elitą. Abstrakčios ideologinės nuostatos apie valstybę-civilizaciją virto konkrečiais įstatymais, kurie padidino Rusijos elitų priklausomybę nuo Kremliaus: buvo padidintos prezidento administracijos galios prižiūrėti Rusijos pareigūnų finansinius aktyvus ir ekonominę veiklą užsienyje, Rusijos valdininkai ir valstybinių korporacijų darbuotojai neteko galimybių turėti sąskaitas užsienio bankuose ir įsipareigojo atskleisti užsienyje įgytos nuosavybės finansinius šaltinius.

Tarptautinėje arenoje rusiškojo konservatizmo projektas pirmiausia ėmė akcentuoti valstybių suvereniteto svarbą, daugiapolio pasaulio viziją, priešstatą vakarietiškam universalizmui. Kremliaus akcentuojamų „tradicinių vertybių“ ir jų apsaugos vektorius buvo nukreiptas į konservatyviuosius, krikščionišką tradiciją puoselėjančius JAV ir Europos visuomenių sluoksnius. Šios fasadinės Rusijos retorikos taikinys – Amerikos socialiniai konservatoriai ir Vakarų Europos dešinieji, kurie yra susirūpinę Vakaruose vis stiprėjančiu moraliniu reliatyvizmu. Ir reikia pripažinti, jog kai kurie politiniai veikėjai pasikabino už šio kabliuko.

Šiame kontekste labai svarbi ir „rusiškojo pasaulio“ koncepcija, pradėta plėtoti 2006 metais. „Rusiškasis pasaulis“ yra matomas kaip integrali žmonių bendruomenė, kurią saisto ne tiek rusų kalba ir kultūra, bet ir daugiatautės Rusijos imperijos bei SSRS tradicijos. Ši koncepcija pirmiausia yra nukreipta į posovietinių visuomenių nacionalinių tapatybių silpninimą. Taip Kremlius siekia įveikti kultūrinius barjerus, kurie trukdo savęs kaip civilizacinio traukos centro pozicionavimui.

Konservatizmo koncepcija leido V. Putinui dar labiau „nacionalizuoti“ visą Rusijos politinį, ekonominį ir biurokratinį elitą. Abstrakčios ideologinės nuostatos apie valstybę-civilizaciją virto konkrečiais įstatymais, kurie padidino Rusijos elitų priklausomybę nuo Kremliaus.

Laurynas Kasčiūnas

Kita vertus, visas šis Rusijos konservatizmo projektas yra labiau fasadinis nei paremtas Rusijos visuomenės nuostatomis. Šiame projekte ypatingas dėmesys skiriamas stačiatikių bažnyčiai, tačiau iš 73 proc. save stačiatikiais laikančių Rusijos gyventojų tik 3 procentai reguliariai lankosi cerkvėje ir priima sakramentus. Rusija turi didžiausius pasaulyje skyrybų rodiklius bei pirmauja pagal abortų, kurie šioje valstybėje įteisinti ir netgi valstybės subsidijuojami, skaičių.

Ką turi daryti Vakarai? Pirmiausia – neatiduoti V. Putino manipuliacijoms konservatizmo ir krikščioniškosios tradicijos, kuri yra vienas iš pagrindinių Europos kultūros ramsčių. Turime suvokti, kad Vakaruose vis populiarėjantis moralinis reliatyvizmas (tiesų yra daug) ir masinė kultūra yra ginklai, kuriais Rusija dabar laimi karą prieš Vakarų pasaulį. Kaip pastebi Vladimiras Laučius: „kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“ – šie teiginiai smelkte persmelkia mūsų mąstymą. Todėl, susidūrę su melo politika, mes esame nepajėgūs melą pripažinti melu: mes sakome, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melo vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė.“

Dar vienas svarbus aspektas – suprasti, kad posovietinių visuomenių tautinių tapatybių stiprinimas – didžiausia kliūtis rusiškajam imperializmui. Tuo tarpu Vakarų konservatyviesiems sluoksniams reikia aiškinti, kad V. Putino konservatizmas tėra fasadas, kurio paskirtis – geopolitinės įtakos didinimas, o ne civilizacijos gelbėjimas.