Antrojo pasaulinio karo pamokos žmonijai nesuteikė taikos ir saugumo. SSRS siekis išplėsti įtaką suskaldė ir supriešino sąjungininkų koaliciją. Įtampa tarp SSRS vadovaujamų demokratinių Vakarų valstybių peraugo į šaltąjį karą. Pasaulis dešimtmečius tapo beprotiško ginklavimosi ir dviejų priešiškų blokų varžybų arena.
Remdamiesi išslaptinta JAV ir sovietų archyvų medžiaga, autoriai rašo apie daugybę sovietų agentų (tarp jų buvo daug vietinių JAV komunistų ir jiems prijaučiančių), XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje prasiskverbusių į įvairias JAV institucijas kelių Roosevelto vyriausybių metu. Bet tai nėra knyga šiaip apie šnipinėjimą, o apie slaptuosius įtakos agentus ir jų poveikį valstybės politikai, nes, užimdami postus federalinėje tarnyboje, jie galėjo kreipti JAV užsienio politiką ir visą pokarinio pasaulio tvarką Rytų Europoje ir Azijoje Sovietų Sąjungos interesų linkme.
Istorijos tyrimai ir toliau šnipinėjimą aptaria vienpusiškai. O tai savo ruožtu apriboja šaltojo karo supratimą – žurnalistai ir mokslininkai nagrinėja, nors ir labai kruopščiai, bet tik dalį temos klausimų. Tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo pat metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai.
Knygoje didelis dėmesys skiriamas Jaltos konferencijai, kuri brėžė pokarinio peizažo kontūrus ir lėmė kelis pačius baisiausius šaltojo karo epizodus. Remiantis naujausiais šaltiniais, apžvelgiami neaprašyti Jaltos susitikimo aspektai, svarstomi įvairūs istoriniai klausimai ir valstybių veiksmai.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
***
Komunizmo klestėjimo laikais Maskvoje buvo juokaujama: „Esu tikras dėl ateities, gana tikras dėl dabarties, bet praeitis, regis, visą laiką keičiasi.“
Šis sardoniškas juokelis reiškia, kad „istorija“ Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse paprastai buvo traktuojama kaip įvairiems tikslams lengvai pritaikoma fikcija, ją galima pakreipti į vieną ar kitą pusę, kaip parankiau valdžios tikslams. Interesams keičiantis, keičiasi ir istorija, kuri retrospektyviai turi pateisinti bet kurią režimo poziciją. Šiam tikslui tarnauja George’o Orwello išgarsinta „atminties duobė“, į kurią išmetama visa nepatogi praeities informacija.
Pats ryškiausias šių tariamų piktadarių buvo Trockis. Žinoma, Trockis turėjo už ką atsakyti, bet Stalino akyse vienintelis tikras jo nusikaltimas buvo tai, kad jis buvo ir vis dar save laikė Stalino varžovu siekiant perimti Lenino lyderystės karūną. Vienas šio mirtino konflikto aspektų buvo istorijos apvertimas aukštyn kojomis, Trockį iš didvyrio paverčiant nusikaltėliu.
Šis kraupus epizodas rodo, kad sovietų požiūris į istoriją buvo sudėtinė atsidavimo apgaulei dalis, sovietų sistemai būdinga nuo pat pradžių: bet kokia suktybė buvo pateisinama, jei tik padėdavo siekti Maskvos tikslų. Sovietų pagyros apie savo mokslo pajėgumą, fantastinius augimo rodiklius ir kitus ekonomikos stebuklus, apie neva įveiktą nusikalstamumą ir psichikos ligas, apie SSRS nuopelnus skleidžiant „demokratiją“ nugalėtose šalyse buvo absurdiški pramanai, tačiau jie tarnavo Kremliaus interesams, todėl buvo nuolat kartojami.
Kaip minėta, šis melas turėjo ir istoriografinių padarinių, nors tai nebuvo pirminis apgaulės tikslas. Maskvą palankiai pristatantys melagingi pasakojimai buvo taip plačiai, dažnai ir iš pažiūros tokių skirtingų šaltinių kartojami, kad jie įsitvirtino istorijos knygose ir dažnai jų nebekvestionuoja nei Vakarų autoriai, nei žurnalistai.
Tokių pavyzdžių būtų galima vardyti ad infinitum. Iki šiol dokumentais grįsti faktai apie komunistų slaptą veiklą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų taikiniais pasirinktų šalių valstybingumą visuomenei nėra plačiai žinomi. Dar labiau stebina tai, kad prokomunistinę dezinformaciją apie šiuos dalykus galima rasti ir visai neseniai parašytose Šaltojo karo istorijose ir biografijose. Turbūt pats akivaizdžiausias pavyzdys yra Kinija, kai šiuolaikinės istorijos studijos kartoja maoistinės propagandos evangeliją, kuri sunaikino antikomunistą Čiang Kaišeką ir padėjo į valdžią ateiti despotiškam raudonųjų režimui.
Taigi po šešių ar septynių dešimtmečių nuo to laiko, kai FTB pirmą kartą surinko bylas apie į JAV vyriausybę prasiskverbusius komunistus, jos vis dar smarkiai „redaguojamos“ – puslapį po puslapio jose užjuodina oficialūs cenzoriai. Tai vyksta nepaisant Informacijos laisvės įstatymo apribojimų ir fakto, kad šio seniai praėjusio laiko duomenys šiandien nebegali realiai kelti saugumo problemų.
Šios problemos – tik viršūnė piramidės, kuri pradėjo augti per Šaltąjį karą, kai infiltravimo tyrimai sukėlė aštrių ginčų ir piktų pareiškimų spaudoje. Kai kuriais atvejais su šiais dalykais susijusios ataskaitos ir kiti duomenys buvo visiškai išimti iš oficialių archyvų: JAV kariuomenės raštas apie sovietų dalyvavimą Katynės žudynėse; Valstybės departamento dokumentas, apibendrinantis sovietų ir prokomunistinių agentų infiltravimą šioje institucijoje; saugumo įtariamųjų sąrašas, pateiktas Kongreso komitetams; žvalgybos teikti vertinimai, priešingi Jaltoje pasirinktai politikai. Šie ir kiti svarbūs dokumentai dingo iš oficialių archyvų (kartais, laimei nusišypsojus, jie buvo atrandami kitur).
Dabar jau turime įrašytų telefoninių pokalbių tekstus, rodančius, kaip buvo daroma įtaka prisiekusiesiems ir kad reikšmingą vaidmenį čia suvaidino sovietų įtakos agentas Lauchlinas Currie. 1947–1948 m. Bentley procese manipuliavimas prisiekusiųjų nuomone turbūt buvo dar didesnis, nes demaskavimo išvengė dar daugiau prokomunistinių ir sovietų agentų.
Šiais atvejais tada – iš dalies ir dabar – buvo visas sluoksniuotas pyragas motyvų prie šios informacijos neprileisti pašalinių akių, todėl svarbūs archyvo dokumentai buvo naikinami, neigiami ar slepiami. Pirmas ir labiausiai krintantis į akis motyvas yra tas, kad penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, informacijai apie šiuos įvykius vis labiau įsisiūbuojant, labiausiai troškę tai nuslėpti žmonės, žinoma, buvo patys komunistai ir sovietų agentai. Hissas, White’as, Currie, Lee, Adleris, Glasseris ir kiti turėjo žūtbūtinį asmeninį interesą, kad tiesa apie jų išdavystę nepaaiškėtų.
Dar viena priežastis ignoruoti ar slėpti dokumentus – įsišaknijęs ideologinis suinteresuotumas. Ištisus dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose dominavo tam tikras Šaltojo karo ir su tuo susijusios saugumo temos naratyvas. Pagrindinė jo mintis ta, kad komunizmo problema šalies viduje esanti ne tik gerokai perdėta, bet vargu ar išvis egzistavo, o prokomunistiniais agentais vadinami žmonės yra nekaltos aukos. Prirašyta visa biblioteka knygų, kuriose skleidžiamos tokios idėjos, menkinama saugumo problema, ginami kaltinamieji ir smerkiami kaltintojai. Šį požiūrį labai pamažu pradeda išstumti vis gausėjantys įrodymai, kad viskas vyko atvirkščiai, nors vis dar lieka troškimas laikytis įsikibus tradicinio pasakojimo.
Apie tai kalbėdami kai kurie autoriai naudojasi tuo, kas, neturint geresnio termino, vadinama „minimizavimo“ procedūromis – frazė paimta iš federalinio kontražvalgybos įstatymo. Turima galvoje priemonės, apribojančios informacijos kiekį, kurį saugumo pareigūnai gali gauti apie įtariamą asmenį ar grupę. Taigi vyriausybė įsakymu pati sau uždraudžia prieiti prie terorizmo ar antivalstybinės veiklos duomenų, pavyzdžiui, tokių, kurie gal būtų padėję išvengti mirtinų rugsėjo 11-osios dienos antskrydžių, bet tai jau kito pamokslo tema.
Dar viena šio požiūrio variacija: „Mums užtenka žinoti tai, ką žinome dabar, ir nėra reikalo kastis giliau.“ Iš pradžių ši mintis buvo suprantama taip: jei mes ko nors nežinome, vadinasi, žinoti nėra ko. Šią nuostatą daugiausia lėmė precedento neturintis infiltravimo pobūdis, jo didžiulis mastas, į tai įsitraukę aukšti pareigūnai, todėl daugeliui apie komunizmo projektą ar apie sovietų apgaulės metodus negirdėjusiųjų visa tai atrodė neįtikėtina.
Kitas pavyzdys – tai, kaip interpretuojami iššifruoti Venonos pranešimai. Kartais sakoma arba daroma užuomina, kad jei asmuo nepaminėtas Venonos pranešimuose, jis nebuvo komunistas ar sovietų agentas. Bet tai akivaizdi netiesa. Mes turime mažiau nei tris tūkstančius iš šimtų tūkstančių siųstų pranešimų. Ir daugeliu atvejų iššifruota tik dalis pranešimo. Be kelių išimčių, sovietų karinei žvalgybai adresuotas telegramų srautas išvis nebuvo perskaitytas. O kai kurie labai svarbūs sovietų agentai – tarp jų Algeris Hissas – dirbo su SSRS Vyriausiąja žvalgybos valdyba (GRU), todėl tai dar viena reikšminga spraga Šaltojo karo archyve.
Taip sakydami iš tiesų nenorime sumenkinti Venonos archyvo, tiesiog siekiame parodyti jo platesnį kontekstą. Tai buvo labai svarbi įrodymų mozaikos apie komunistų infiltravimą dalis, bet tik dalis, o ne visas paveikslas. Daugeliu atvejų jo vertė ta, kad patvirtinta informacija, kurią atskleidė tokie liudytojai kaip Chambersas ir Bentley bei FTB tyrimai. Daugybę įtariamųjų Bentley, Chambersas ir kiti įvardijo gerokai anksčiai, nei FTB gavo prieigą prie Venonos dokumentų.
Ryškiausias pavyzdys – čia dažnai minimas Johnas Service’as, bendradarbiavęs su užkietėjusiu sovietų agentu Solomonu Adleriu, JAV pareigūnams perdavinėjęs raudoniesiems palankią dezinformaciją, o konfidencialius duomenis – Mao rėmėjui Philipui Jaffe’ui. Kaip tik dėl Service’o, – kad jis išneštų sveiką kailį, – buvo organizuotas bylos numarinimas ir prisiekusiųjų mulkinimas, ir tai darė Baltuosiuose rūmuose dirbęs sovietų įtakos agentas. Visa tai rodo archyvai, tačiau tik labai nedaug knygų apie Šaltąjį karą tai aiškiai pasako skaitytojui, o kitos šių dalykų net nemini.
Tačiau vis tiek Oppenheimeris mūsų istorijos knygose paprastai vaizduojamas kankiniu, o jo narystė Komunistų partijoje ir melagingas liudijimas apie tai užglaistoma arba išvis neigiama diskusijoje šia tema.
Iš visų šių svarstymų turėtų būti akivaizdu, kad dar reikia daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą. Dar reikia daug „kasti“ ir tose bylose, kurias jau turime, ir tose, kurios dar laukia. Nors dar lieka daug tiriamųjų darbų, jau yra užtektinai duomenų, kad padarytume kai kurias tvirtas išvadas – dauguma jų jau buvo suformuluotos ar implikuojamos mūsų diskusijoje, bet apibendrindami pakartosime jas dar kartą.
Antra, prasiskverbę įtakos agentai galėjo daryti didelį poveikį JAV užsienio politikai karo metais ir Šaltojo karo eros pradžioje. Tai darė prosovietiniai veikėjai, kurie įvairiais būdais kontroliavo oficialios informacijos judėjimą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus prokomunistinių tikslų atžvilgiu, o kai kada iš tikrųjų priėmė svarbius sprendimus ar paskatino juos priimti. Naudodamiesi savo įtaka, Lauchlinas Currie, Harry White’as, Solomonas Adleris (arba komunistas Jamesas Klugmannas Didžiojoje Britanijoje) ir panašūs į juos galėjo kreipti Vakarų politiką prokomunistinių interesų naudai.
Trečia, prokomunistinis infiltravimas ir politikai padaryta žala tapo galima dėl to, kad sovietų agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo su sovietiniais metodais nesusipažinusių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai sužinoti pareigūnų patiklumą. Iš įvykių ir juos dokumentuojančios medžiagos matyti, kad stulbinamai dažnai kartodavosi tas pats veikimo modelis – labai protingi sovietų agentai tapdavo artimiausiais naivių ir dezinformacijai imlių JAV pareigūnų patikėtiniais. Klasikiniai atvejai – White’as ir Henry Morgenthau iš Iždo departamento, Algeris Hissas ir Stettinius iš Valstybės departamento, ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.
Reikšminga tai, kad raudonieji visų šių pergalių dažniausiai pasiekė ne pasitelkę valstybių sienas kertančias įprastines armijas, bet pasirinktose valstybėse prieš esamas vyriausybes panaudoję slaptai veikiančius agentus – jiems padėjo išorinės komunizmo pajėgos, o dažnai ir jėgos JAV bei kitose Vakarų šalyse. Tik prasidėjus įprastiniam karui arba iškilus tokio karo grėsmei, pavyzdžiui, Korėjoje ar Vakarų Europoje, laisvasis pasaulis veiksmingai susitelkdavo pasipriešinimui. Kaip šnipinėjimo ir poveikio politikai supriešinimo atveju, mes, regis, nesugebėjome įvertinti iškilusios grėsmės tol, kol ji neįgavo paties atviriausio ir akivaizdžiausio pavidalo.
Nors istorinis užtemimas vis dar labai daug kur egzistuoja, šioje knygoje bandėme sudėti į vieną vietą turimus duomenis šia tema ir papasakoti dalį Šaltojo karo istorijos. Pabrėžiame, kad čia pateikta informacija fragmentiška ir epizodiška. Dar lieka daugybė dalykų, kuriuos teks atrasti ateities tyrėjams.