Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Saulius Grybkauskas istorikams, sovietologams bei visiems besidomintiems netolima Lietuvos istorija paruošė vertingą dovaną – profesionaliai parengė šaltinių rinkinį „Lietuviškoji nomenklatūra 1956-1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų“, kurį išleido leidykla „Aukso žuvys“.
Pateikiame ištrauką iš knygoje publikuoto Sauliaus Grybkausko interviu su Vytautu Astrausku:
[...]
Kada pirmą kartą susitikote su Griškevičium?
Susipažinom, kai jis dirbo „Tiesoje“, o aš buvau [LKP CK] inspektorius. Ir mes... Valakampiai, kaip dabar juos vadina? Valakupiai. Valakampiuose turėjom tokius namukus, skirdavo darbuotojams. Tai mūsų buvo šalia. Taip mes tada artimiau susipažinome ir pavakarodavome kartais, tai nuo tada. Žinojau, kad yra toks Griškevičius, bet artimiau ten susipažinom ir, žinai, su šeima, su žmona, su sūnumi Aloyzu. Jis įsigeidė sūnų paskirti [LSSR] Sveikatos apsaugos viceministru. O aš buvau [LKP CK] skyriaus vedėjas, tai mane pasiekdavo visa informacija. Inspektoriai visi atnešdavo po kruopelytę ir sakydavo, kad čia arba čia labai blogai priimta. Griškevičiui sakiau: Aloyzas – geras vyras, geras gydytojas, bet nereikia jo taip išsyk į ministro pavaduotojus, gal kokioj ligoninėj. Tai jis tada truputį pyktelėjo, sako: „Čia ne tavo reikalas“. „Ne mano“, – sakau. – „Aš tik perdaviau, kokia gali būti reakcija.“ Reakcija buvo, kad savo vaiką štai kelia, bet paskui aprimo ir pasibaigė, dirbo jis ten keletą metų.
1970-siais Jus paskyrė vedėju, 1967 m. V. Charazovas buvo paskirtas LKP CK antruoju sekretoriumi ir buvo pakėlęs sparnus. Tada vyko partinių bilietų keitimo kampanija. Man atrodo, ji prasidėjo jau 1969-siais, prieš pat Lenino šimtmetį, ar 1970 m. Ir tuo metu, bent jau man toks įspūdis susidarė, kai varčiau archyvus, buvo pats Charazovo veiklos pikas, pati galios viršūnė. Dar Sniečkus, aišku, Sniečkus jį galbūt truputį prilaikė. Nuo kada tiksliai Sniečkus aparate pradėjo būti vadinamas šeimininku, kada jis tokį vardą gavo?
Turbūt dar gerokai prieš 1970-uosius. Bet mes į akis nevadindavom jo šeimininku.
Na taip, bet neoficialiai, tarpusavyje?
Tarpusavy – taip, pavyzdžiui, „einu pas šeimininką“, „einu pasikalbėt su šeimininku“. O į jį taip kreipdavomės: „Tamsta sekretoriau“. Kažkas pasakė, Januitis rodos, jis buvo [Radijo ir] televizijos [komiteto pirmininkas]...
Taip taip, yra išėję jo prisiminimai.
Aha. Tai jis kažkokiame uždarame rate pasakė, kad „šeimininkas“. Sniečkus užsiplieskė: „Kas čia šeimininkas? Partija – čia šeimininkas. Nėra šeimininkų!“ O šiaip tai jis, žinoma, atitiko šeimininko įvaizdį. Visiškai.
Charazovas atsiųstas 1967 metais. Ar jo santykiai su Sniečkumi buvo artimi? Jis pakovodavo ar taikstydavosi su Sniečkumi?
Iš pradžių taip, vėliau jie kirsdavosi, dažnai konfliktuodavo ir Chazarovas man ne kartą [yra sakęs]: „Nederink pirma su juo, su manim pirma suderink“.
Kadrų skyrimą ar viską?
Kadrų. Visų pirma – kadrų. O aš laikydavausi tokios taktikos: pirma, sužinau Sniečkaus požiūrį, paskui deruosi su Charazovu, ir jis suuodė, kad aš taip darau. Tai labai pykdavo ir net skųsdavo Sniečkui. Sniečkus sakydavo: „Pats [esi] pirmasis sekretorius ar aš“?
Lionginą.
Lionginą. Nors šiaip jis, pasirodo, lietuvis, tai čia susipainiojome [juokiasi], bet jis ten turi šaknų rusiškų. Tai tokiu būdu, o paskui labiausiai Charazovas... Mes gi gyvenom Donelaičio gatvėj vienoj laiptinėj. Jisai tiktai aukštu aukščiau, aš antram aukšte. O kitoje laiptinėje Vytautas Sakalauskas gyveno. Charazovas vaikščiodavo į darbą ir aš paskui perkandau – jisai palaukdavo, kol aš išeinu, ir eidavom kartu. Ir taip neoficialiai šniukštinėdavo. Pamenu vieną tokį atvejį. Buvo Vytautinės ir pas Sakalauską susirinko draugai pavakaroti. Tai „Ilgiausių metų“ jam, paskui „Ant kalno mūrai“: „Ant kalno mūrai / Joja lietuviai“ – užplėšė visi. Išeinu į darbą, Charazovas: „Kaip miegojot“? Sakau: „Kaip visada, puikiai“. „O aš nemiegojau“. „O kodėl“? Sako: „Pas Sakalauską buvo balius, dainavo antirusiškas dainas“.
Taip ir pasakė?
„Mhm, – sakau, – kokias“? „Ai, tai jis.... visų pirma, kodėl švenčia vardo dieną? Nepriimta čia, čia tik proga pauliavot, panibratstva čia“.
Aš sakau: „Vardadienius tarp lietuvių priimta švęst, vardo diena, nieko blogo nematau“. – „А вот эту песню?“ [Rus. O kaip ši daina? (turima omenyje daina „Ant kalno mūrai“)]? – jau jis žinojo, reiškia. „А, песня– sakau, – патриотическая, народная песня“ [rus. A, daina, patriotinė, liaudies daina]. Tai jis mane, kaip ten sakydavo: oportunistinis požiūris?.. „Оппортунистический взгляд у тебя“ [rus. Tavo požiūris oportunistiškas]. Žinoma, kad tokios detalės nepraslysdavo.
O jis į svečius ateidavo? Ar bendraudavote kaip kaimynai? Gal Naujuosius metus kartu švęsdavote?
Retai, retai. Vieną kartą, pamenu, jis Naujuosius metus surengė pas save bute ir pakvietė mane, dar virš jo gyveno toks Aliukonis, buvo [LKP CK] reikalų valdytojas, tai ir Aliukonį, [abu] su šeimom. Bet retai. Vengdavau aš taip. Jeigu Dybenka buvo čierkos žmogus, mėgdavo išgerti, pavaišint, tai Charazovas – priešingai. Jisai turėdavo keletą taškų, kur leisdavo sau atsipalaiduoti. Tokių būdavo Širvintose, ten jam patiko toks Davidonis. Tostą pasakydavo, pagarbindavo. Buvo dar sekretorius Sergėjus Karovinas. Tai jis ir tenai mėgdavo. Kartasi pamedžiodavo, šašlyką iškepdavo ir grįždavo labai patenkintas. O šiaip nesileisdavo. Ne visur jis eidavo ir į vakarienes, priešingai, nei Dybenka. Tas galėjo per naktį sėdėt, kortuot.
Sibiriakas buvo.
Sibiriakas, tikras sibiriakas. „В тундру, иди ты в тундру“ [rus. Į tundrą, eik tu į tundrą] – priežodis jo būdavo. Jie dirbdavo, vienas ilgiau, kitas trumpiau, o paskui juos čiupdavo. Postus duodavo neblogus, Dybenką – ambasadorium į Mozambiką, Popovas toks buvo [antrasis] sekretorius, tą į Archangelską, pirmuoju [partijos srities sekretoriumi] paskyrė, Charazovą – Rusijos federacijos Liaudies kontrolės [pirmininko] pavaduotoju.
O negarbingiausiai, žinoma, Mitkinas išėjo. Kai prasidėjo Sąjūdis, tai vis garsiau, vis garsiau [rėkė]: „Ko čia tas generalgubernatorius sėdi“? Viename plenume, kai keitė Songailą Brazausku, taip spontaniškai kilo: „Pakeisti Mitkiną, keisti Mitkiną“. Plenume. Pasigirdo net ir siūlymų, ten vienas iš salės Švedą rėkė: „Швед, Швед“ [rus. Švedą, Švedą]. Jis buvo Spalio rajkomo sekretorius, nuėjo su Burokevičium ir Ivanovu.
Vasilijų Jemeljanovą iš „Sovetskaja Litva“. Tas tai doras, bet... Paskui aš irgi paėmiau žodį. Sakau: „Mitkiną gal ir verta keisti, bet reikia gerai apgalvoti“. Brazauskas paprašė, kad nespręstume, išstūmė Mitkiną, kuris pasakė: „Aš išeisiu, kitame plenume parašysiu pareiškimą, kad išeinu“ ir apraminom. Tada – ką antruoju? Reikia ruso? Vladimiras Beriozovas [juokiasi], tikras rusas. Lietuvoj gimęs, Lietuvoj augęs, irgi visus etapus praėjęs. Bet jį labai blogai sutiko centras. Jis gal pasakojo?
Jis pasakojo apie tai, ir man tas periodas labai įdomus. Koks buvo Beriozovo vaidmuo partijoje?
Aktyvus, labai aktyvus buvo jo vaidmuo. Jis buvo, žinoma, grupinis, buvo ir mokslininkų, bet aktyviausi... Ir Genzelis buvo aktyvus labai, [ir] Vilkas, Karosas, Gylys iš mokslininkų, ir Beriozovas buvo už.
O Beriozovo aktyvumas? Manau, kad kai jį išrinko antruoju sekretoriumi ir jis sutiko, gali būti, kad Maskva jį įžeidė kaip žmogų. Gal todėl jisai atsitraukė ir norėjo atsiskirti?
Galėjo taip būti, žinoma. Bet Beriozovas visais laikais buvo toks – demokratiškų pažiūrų. Kritiškai žiūrėjo į antrųjų sekretorių institutą, pats jį perkando. Jam su Mitkinu teko dirbti. O Mitkinas, mano nuomone, iš visų jų prasčiausias ir buvo, trūko jam kultūros, trūko žmogiškumo, viską kontroliuodavo, visur kišdavosi, vis kūrė projektus, tai kažkokį rusų centrą, tai rusų mokyklų jam per mažai.
Keista... Man atrodo, kad Mitkinas vienintelis, na, dar, atrodo, Dybenka iš antrųjų sekretorių mokslinį laipsnį turėjo. Mitkinas, berods, istorijos?
Istorikas, bet jis irgi laipsnį turėjo. Istorikas jis, taip.
Gal jis sunkiai pritapo, gal nesuprastas buvo, bet mandagus?
Ne ne ne, mandagumo jam trūko. Berods, Būtėnas rašė, kad jisai nesidomėjo, ar į Druskininkus važiuoja, ar į Jurbarką. Jam aiškina, o jisai snaudžia. Jam nerūpėjo. Kiti pagirdavo, kad graži šalis, turtinga tradicijom, ten, kur lankydavosi, į kokį lietuvišką spektaklį nueidavo, o jam tas pats, jisai nesidomėjo.
Koks Charazovo vaidmuo buvo per tarpuvaldį? Kai Sniečkus mirė, už ką buvo Charazovas, kokia buvo jo nuomonė?
Charazovas rinkosi Maniušį.
Vienprasmiškai?
Vienprasmiškai. Maniušį. Tiesiai į akis jam pasakė, Maniušiui: „Я буду предлогать вашу кандидатуру“ [rus. siūlysiu Jūsų kandidatūrą]. Paskui jis labai krimtosi, kai sugriuvo tie planai ir iškilo Griškevičius. [Toks] Charazovo bruožas: aš – vedėjas, Griškevičius išvažiavo į Maskvą, o Charazovas man sako: „Po dviejų dienų turi vykti komjaunimo suvažiavimas.
„Aš, – sako, – dalyvausiu. Jūs dalyvaukit, Griškevičių pakvieskit“. O Griškevičius jau sėdi Maskvoj, „derinamas“ į pirmuosius [sekretorius]. Aš į gorkomą skambinu – Griškevičiaus nėra. „Kur?“ Sako: „Susirgo, serga“. Tai skambinu į namus, žmona atsiliepia. Klausiu: „Kur Petrovičius“? „Išvažiavęs į komandiruotę.“ Neklausinėjau, kur, bet Charazovui: „Sakot, pakviesti Griškevičių, o Griškevičiaus nėra“. Žodžiu, kažkaip slaptai, nežmoniškai.
