Per daug nesigilinant, kinų strategijos sampratos esmę sudaro klasta, kuri priverčia oponentą daryti ką nors, manant, kad jis veikia savo labui, o iš tiesų darant tai, kas atneša naudą mums patiems. Šis painus strategijos a la Chinoise esmės aiškinimas geriausiai suprantamas per didžio šiuolaikinio Kinijos karinio stratego Li Bingyan pavyzdžius.
Li Bingyan klausia, kaip žymiai silpnesnė ir technologiškai atsilikusi pusė gali nugalėti žymiai pranašesnį priešininką? Kaip silpna pelė (Kinija) gali sekti katę (JAV)? Kaip katei uždėti varpelį ant kaklo? Ir tuoj pat atsako, kad nei viena pelė, nei drauge su kitomis pelėmis, ji neturi jokių šansų to padaryti. Vadinasi, pelė turi įvilioti katę į tokią situaciją, kad ji pati užsidėtų varpelį. Kitame pavyzdyje, jis klausia, kaip pelė gali priversti katę suryti aitrųjį pipirą. Galima jėga sugrūsti katei pipirą į snukį (kas, matyt, yra sunkiai įgyvendinama), galima pipirą paslėpti saldžiame sūryje ir paduoti katei suėsti, arba galima sumalti aitrųjį pipirą ir išbarstyti katei ant nugaros. Trečiuoju atveju, katė pati laižys nuo nugaros pipirą ir bus labai patenkinta tuo, kad išsivalo kailį...
XX a. žymus politinių mokslų ekspertas Karlas Deutschas apibrėžė pakaitinio (proxy) karo sampratą. Jo teigimu, toks pakaitinis karas yra „tarptautinis konfliktas tarp dviejų užsienio jėgų, vykstantis trečios šalies žemėje, paslėptas kaip konfliktas, vykstantis dėl vidinių šalies problemų ir naudojantis kaip priemones tos šalies gyvąją jėgą, resursus ir teritoriją, įgyvendinant savas užsienio strategijas ir siekiant savų užsienio tikslų.“
Pirmasis tokio pobūdžio karas vyko iš karto pasibaigus Antrajam pasauliniam, kai 1950 m. Stalinas, pažadėjęs Kinijai paramą mainais į jos paramą Šiaurės Korėjai, pastarosios vadui Kim Il-Sungui leido užpulti Pietų Korėją. Ir nors iš pažiūros atrodė, kad vyksta pilietinis karas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų, tačiau iš tiesų vyko ginkluotas konfliktas tarp komunistinio bloko (Sovietų Sąjungos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos) bei likusio Vakarų demokratinio pasaulio, kurį kare iš esmės atstovavo JAV ir Jungtinė karalystė. Tokio pirmojo pakaitinio karo rezultatai buvo apgailėtinas eilinis žmonijos nesugebėjimas bent kuriam laikui gyventi taikiai ir atsigauti po fašistinio–komunistinio košmaro, bandant pasidalinti pasaulį. Tiek Stalinas, tiek ir H. Trumenas šio karo privalumu įvardijo aiškų abiejų kariaujančių pusių nenorą panaudoti branduolinį ginklą, taigi, ir „saugią“ konfrontacijos galimybę.
Kitas, ne ką šiurpesnis pakaitinio karo pavyzdys – Sovietų Sąjungos agresija Afganistane. Šį kartą Sovietų Sąjunga, prisidengdama statytinės prokomunistinės vyriausybės kvietimu, nedelsiant įvedė okupacines pajėgas neva civilinio karo krečiamai šaliai gelbėti. Kitaip nei Korėjos kare, kai pakaitinėje šalyje kovojo iš esmės demokratinių ir komunistinių valstybių hegemonai, Afganistane Sovietų Sąjunga susidūrė ne tik su supervalstybe JAV ir jos satelitais, bet taip pat ir islamiškuoju pasauliu. Dvi modžahedų grupuotės – Pešavaro septynetas ir Teherano aštuonetas su sąjungininkų pagalba užkūrė tikrą pirtį Sovietų kariams.
Pešavaro septynetui priklausę sukilėlių grupuotės buvo apmokomos kovinių veiksmų ir karo taktikos Kinijoje ir Pakistane, taip pat juos ginklais ir milijardais dolerių rėmė JAV, Jungtinė karalystė, Saudo Arabija ir kitos šalys. Ir nors nei viena iš remiančių valstybių tiesiogiai nekariavo Afganistane su Sovietų Sąjunga, tačiau faktiškai tai buvo tikras Karlo Deutscho pakaitinis karas. Dėl jo Sovietų Sąjunga (ir jos okupuota Lietuva) neteko apie 15 tūkst. karių, tuo tarpu Afganistano civilių žūtys įvairiais skaičiavimais galėjo siekti 1,5 mln. žmonių.
Puikiai žinodami tikrąją Sovietų Sąjungos ekonominę padėtį bei jos remiamo socialistinio bloko energetinę priklausomybę nuo Maskvos, R. Reagano strategai ėmė didinti ginklavimosi varžybas, paramą Pešavaro septynetui, o iš kitos pusės inicijavo pilną Vakarų embargą dėl agresijos Afganistane. Didžiąja dalimi technologijų embargas ir naftos kainų mažėjimas lėmė, kad Sovietų Sąjungos naftos išgavimas per keturis metus nuo 1988 iki 1992 metų krito 30 proc., – t.y. lygiai tiek, kiek sudarė jos eksportas. Maža to, viena pagrindinių priežasčių, kodėl 1989 m. grūdų derlius supuvo laukuose, buvo paprasčiausias kuro trūkumas žemės ūkio technikai.
Stokojanti pinigų Sovietų Sąjungos valdžia buvo priversta pardavinėti naftą ypač žemomis kainomis savo „draugams“, o tai galiausiai įsuko recesijos ratą ir 1991 m. pirmą ir paskutinį kartą parklupdė socializmo rojų su ištiesta ranka, prašančia Vakarų išmaldos. Socialistinis lageris žlugo, griūvanti ekonomika ėmė skandinti ir nenugalimą Raudonąją Armiją. Drakonas žuvo.
Panašu, kad Rusija (ir vėl) stovi prie bedugnės, kurią pati išsikasė, sukurdama beprecedentę netiesioginę konfrontaciją Ukrainoje, krašto. Rusijos agresija Ukrainoje, Europos Sąjungos ir JAV sankcijos, perpus kritusios naftos kainos ir mirtinas Kremliaus laikymasis už ginkluotųjų pajėgų modernizacijos programos prikvietė ir „netikrus draugus“. Štai Kinija, draugiška ir dažniausiai Rusiją palaikanti valstybė, šiais metais iš Rusijos išsinuomos 49 metų laikotarpiui 115 tūkst. hektarų žemės Užbaikalėje, su teise 2019 m. pradžioje išsinuomoti dar 200 tūkst. hektarų derlingos žemės ties Čita, Užbaikalės administraciniu centru.
Šioje išnuomotoje žemėje kinams bus leista kurti žemės ūkio bendroves, o Mogoituisko (Могойтуйск) pramonės zonoje bus leista įkurti pagrindinius kinų bendrovės ofisus. Matyt, Rusijai karštligiškai reikia naujų pinigų šaltinių – už pirmąjį projekto etapą, Kinija įsipareigojo sumokėti 24 mlrd. rublių (maždaug 10 naujų „Kursk“ tipo atominių povandeninių laivų). Dėl ypač smarkiai kritusių nekilnojamojo turto kainų, Čita iš esmės yra jau supirkta kinų verslininkų. Ir nenuostabu, – jos centrą XX a. amžiaus viduryje azijietiškais motyvais dekoravo ir įrengė Sovietų Sąjungos karo belaisviai – japonai.
Nežinau, kaip Kremliaus valdovai, bet aš užuodžiu maltą aitrųjį pipirą ant meškos nugaros. O jūs?
