Interviu „The New York Times“ Trumpas pasakė, kad jis nuspręstų, ar reikia suteikti Baltijos šalims pagalbą, tik išnagrinėjęs, ar tos šalys „vykdė savo įsipareigojimus mūsų atžvilgiu“. Jos sulauktų teigiamo atsakymo, jeigu jos tai darė. Trumpo pastabos apie JAV įsipareigojimus suteikti pagalbą kitoms NATO narėms sukėlė komentarų audrą, nors jos atitinka jo seniai išsakytas mintis apie Jungtinių Valstijų vaidmenį pasaulyje.

Trumpas jau trisdešimt metų teigia, kad kitos šalys išnaudoja JAV ir kad būtina tam užkirsti kelią. 1987 m. jis keliuose JAV laikraščiuose paskelbė apmokėtą straipsnį, kuriame tvirtino, jog sąjungininkai piktnaudžiauja JAV dosnumu gynybos srityje, po metų interviu su Oprah Winfrey aiškino, kad Japonija ir Kuveitas (Kinija tada dar žengė pirmuosius žingsnius kapitalizmo linkme) išnaudoja ir praturtėja JAV sąskaita. Daug kas panašiai mano. Vašingtonas seniai kritikuoja NATO partnerius už nenorą deramai prisidėti prie NATO gynybos išlaidų. Per Obamos prezidentavimą JAV ne kartą išreiškė šią kritiką, bet raginimai sąžiningai prisidėti nebuvo paisomi iki Krymo aneksijos.

Net dabar tokios turtingos šalys, kaip Vokietija, Olandija ir Danija, gynybai skiria mažiau negu 1,2 proc. BVP. Priekaištai dėl pasinaudojimo ir veltėdžiavimo buvo išsakyti ir per Šaltąjį karą – Europos šalys esą nepasiryžusios išlaikyti sausumos kariuomenės, kuri gebėtų atremti Varšuvos sutarties antpuolį, nepasikliaudama JAV branduoliniu skydu.
patikimiausias scenarijus šis – siekdama sužlugdyti ir išardyti NATO, Rusija puola, tikėdamasi, kad NATO neduos tinkamo atkirčio, ypač jei ji duos suprasti, jog ji pasiryžusi vartoti taktinius branduolinius ginklus, jei jai nesiseka ar gresia pralaimėjimas. Ar verta rizikuoti viskuo dėl „Sankt Peterburgo priemiesčio“? Laimei, NATO nuosekliai pabrėžia, jog atsakymas yra „Taip“.
Kęstutis Girnius

Daugiau rūpesčio kelia Gingricho teiginys, kad NATO šalys „turėtų nerimauti dėl mūsų įsipareigojimo“ jas ginti, nes jos neįneša „sąžiningo indėlio“ į NATO gynybą. Pavadinęs Estiją Sankt Peterburgo priemiesčiu, Gingrichas teigė nesąs tikras, „ar rizikuočiau branduoliniu karu dėl kažkokios vietos, kuri yra Sankt Peterburgo priemiestis. Manau, mes turėtume pagalvoti, ką visa tai reiškia.“

Estijos sutapatinimas su Rusijos priemiesčių yra neapsakomai brutalus ir tiesmukas, bet Gingrichas pasižymi šitokia retorika. Ir ankščiau kildavo abejonės dėl JAV įsipareigojimų tvirtumo, nors dažniau jas reikšdavo europiečiai, savęs klausdami, ar JAV iš tiesų pasiryžusi rizikuoti Čikagos sunaikinimu dėl Kopenhagos gynimo, Bostono dėl Briuselio, Atlantos dėl Amsterdamo. Būta pacifistų, kurie teigė, kad geriau būti raudonu negu lavonu („better red than dead“), tad JAV turėtų nusiginkluoti, bet dauguma manė, kad reikia labiau susaistyti JAV ir Europą, pritarti gynybos doktrinai bei įvesti procedūras, kurios užtikrintų, kad JAV automatiškai deramai reaguos į Maskvos veiksmus, ir tuo atgrasytų SSSR nuo karinių avantiūrų. Taika buvo išsaugota, bet nuogąstavimai nebuvo galutinai palaidoti. Gingricho ir Trumpo pasisakymai juos sustiprins.
NATO įsipareigojimas ginti Gruziją nebūtų patikimas, nes Vakarų strateginiai interesai Gruzijoje yra minimalūs, gerokai mažesni negu kaimynės Rusijos. NATO tai žino, Rusija supranta, kad NATO tai žino, o tas supratimas skatins Rusiją laikytis tvirtai. Kilus konfliktinei situacijai, Maskva rizikuotų konfrontacija, nujausdama, kad, eskaluojant konfliktą, NATO ilgainiui nusileis.
Kęstutis Girnius

Pastaruoju metu nemažai rašoma apie Rusijos keliamą pavojų Baltijos šalims, peršami įvairūs agresijos scenarijai. Manau, kad visi yra perdėm lakios vaizduotės vaisius, nes Rusija per daug rizikuotų ir per mažai laimėtų, puldama Baltijos šalis. Bet patikimiausias scenarijus šis – siekdama sužlugdyti ir išardyti NATO, Rusija puola, tikėdamasi, kad NATO neduos tinkamo atkirčio, ypač jei ji duos suprasti, jog ji pasiryžusi vartoti taktinius branduolinius ginklus, jei jai nesiseka ar gresia pralaimėjimas. Ar verta rizikuoti viskuo dėl „Sankt Peterburgo priemiesčio“? Laimei, NATO nuosekliai pabrėžia, jog atsakymas yra „Taip“. Tai žinodama Maskva turi savęs klausti, ar verta rizikuoti Sankt Peterburgu dėl jo priemiesčio. Atsakymas yra ir liks „Ne“.

Gruzijos padėtis yra kita. Ji yra labiau geostrategiškai izoliuota, ji nėra NATO narė, jos narystei atvirai priešinasi Vokietija, Prancūzija ir kelios kitos šalys. Svarbiausia tai, kad NATO negali patikimai laiduoti Gruzijos saugumo, užtikrinti, kad šalis bus ginama, jei ir būtų NATO nare. NATO įsipareigojimas ginti Gruziją nebūtų patikimas, nes Vakarų strateginiai interesai Gruzijoje yra minimalūs, gerokai mažesni negu kaimynės Rusijos. NATO tai žino, Rusija supranta, kad NATO tai žino, o tas supratimas skatins Rusiją laikytis tvirtai. Kilus konfliktinei situacijai, Maskva rizikuotų konfrontacija, nujausdama, kad, eskaluojant konfliktą, NATO ilgainiui nusileis.

Šiomis aplinkybėmis narystės suteikimas būtų dovana Maskvos radikalams, kurie siekia konfrontacijos, priversiančios NATO trauktis atgal, palaužtų jos vienybę, parodytų, jog santarvė yra popierinis tigras. Nesuprantu, kaip tie, kurie labiausiai nuogąstauja dėl galimos Rusijos agresijos, ragina imtis kaip tik tų žingsnių, kurie smarkiai didina tikimybę, kad ta agresija įvyks nepalankiausiomis aplinkybėmis, ir NATO bus priverstas nusileisti.
Nereikia sureikšminti Trumpo ir Gingricho pastabų. Trumpas veikiausiai netaps prezidentu, o jei taps, jis bus priverstas galvoti ir kalbėti kitaip. Bet reikia įsisąmoninti, kad kokie bebūtų glaudūs JAV ir jos sąjungininkų interesai, jie nėra tapatūs. Ir nereikia manyti, jog JAV aklai rizikuos konfrontacija.
Kęstutis Girnius

Yra kitas labai svarbus faktorius. Daugelis analitikų teigia, kad Putinas vykdo agresyvią užsienio politiką, nes tai didina jo ir jo valdžios populiarumą. Esama nuomonių, jog šiuo atžvilgiu užsienio politika tiesiog palenkta vidaus politikai. Putinas yra davęs suprasti, kad NATO narystės suteikimas Gruzijai ir Ukrainai yra raudoniausia iš raudonųjų linijų. Narystė Gruzijai būtų tiesioginis iššūkis, į kurį nereagavus sudrebėtų jo valdžia, niekais pavirstų jo mačo įvaizdis ir didžiavimasis, jog jis privertė kitas pasaulio šalys pagarbiai elgtis Rusijos atžvilgiu, leido jai užimti garbingą vietą tarptautinėje visuomenėje. Jei Rusija lyginama su pavojingu žvėrimi, kam įvaryti ją į kampą ir padaryti ją dar pavojingesne ir mažiau prognozuojama?

Pravartu prisiminti, kad Rusija nelaiko NATO vien gynybine sąjunga. Nei Serbija, nei Irakas, nei Libija nekėlė grėsmės NATO šalims. Jos įtarumą stiprina ir neatsargūs pasisakymai. Prieš kurį laiką Seimo narys Egidijus Vareikis, nurodęs, kad Rumunija, Bulgarija ir Turkija jau priklauso NATO, rašė, kad „jei pridėsime Ukrainą bei Gruziją, yra galimybė paversti Juodąją jūrą Europos vidaus ežeru, kaip kad dabar Baltijos. Rusijos galimybės ir Rusijos grėsmė tuomet sumažės.” Tai nedraugiškas pasiūlymas.

Nuolat sakoma, kad kiekviena šalis turi teisę pasirinkti sąjungas, į kurias ji ketina įstoti. Net teoriškai tai nevisiškai tiesa. Jei šalis A ketina įstoti į sąjungą, kuri priešiškai nusiteikusi šalies B atžvilgiu, B gali imtis kai kurių priemonių šiam žingsniui priešintis, jei narystė sukeltų neginčytiną pavojų B.

Tikrovėje ne viena šalis priversta atsižvelgti į galingo kaimyno norus. 1921 m. Airija iškovojo savo nepriklausomybę, bet ji liko Britų sandraugos nare, o Londonas savo rankose išlaikė tris uostus ir prisiėmė atsakomybę už Airijos jūros gynybą. Sovietų sąjunga privertė Suomiją likti neutralia ir atsižvelgti į jos užsienio politikos interesus. JAV siekė nuversti Castro valdžią Kuboje, neleido SSSR dislokuoti branduolinių raketų.

Varšuvos viršūnių susitikime NATO dar karta pro forma pakartojo 2008 m. Bukharešto susitikimo teiginį, kad ilgainiui Gruzija taps NATO nare. Ilgainiui gal, bet tikrai ne per ateinantį dešimtmetį, ypač jei nebus radikalių pokyčių Rusijoje. Bet NATO gali įvairiais būdais padėti Gruzijai, didinti jos saugumą, net sustiprinti jos ginkluotąsias pajėgas. NATO narystė tam nebūtina.

Nereikia sureikšminti Trumpo ir Gingricho pastabų. Trumpas veikiausiai netaps prezidentu, o jei taps, jis bus priverstas galvoti ir kalbėti kitaip. Bet reikia įsisąmoninti, kad kokie bebūtų glaudūs JAV ir jos sąjungininkų interesai, jie nėra tapatūs. Ir nereikia manyti, jog JAV aklai rizikuos konfrontacija.