K. Girnius. Europos Sąjungą valdo solistė?

 (345)
Jau daugiau negu 25 metus rūpinamasi dėl Europos Sąjungos (ES) vadinamojo demokratinio deficito. Platūs Europos gyventojų sluoksniai yra įsitikinę, kad politikai ir atsakingi Briuselio pareigūnai yra nuo jų atitolę, priima sprendimus, kuriems eiliniai žmonės turi pritarti, nors jiems nesuteikiama progos pasisakyti ir išreikšti savo nuomonę.
Angela Merkel
Angela Merkel
© AP/Scanpix

Kitiems europiečiams nerimą kelia pilkų biurokratų pastangos didinti savo galias narių-valstybių sąskaita. Europos komisijos nariai nėra renkami, Europos parlamentas (EP) negeba laimėti gyventojų pasitikėjimo, sukuria įspūdį, kad jis labiausiai siekia didinti savo įgaliojimus. Vis mažėjantis procentas rinkėjų dalyvauja EP rinkimuose, jų buvo tik 42,6 proc. 2014 m.

Per rinkimų kampanijas daugiausia dėmesio skiriama šalies ir vietos klausimas, bendri ES rūpesčiai nėra svarstomi, nes daugelis balsuotojų nėra su jais susipažinę. Vengiama atsiklausti piliečių nuomonės degančiais klausimais. Suprantama kodėl – Europos piliečiai dažnai balsuoja prieš ES projektus. 2006 m. Olandijos ir Prancūzijos piliečiai atmetė vadinamąją Europos Sąjungos konstituciją. Olandijoje net 62 proc. balsavo prieš. Po dviejų metų Airijos gyventojai referendume balsavo prieš Lisabonos sutartį. Buvo surengtas antras referendumas, kuriame sutarčiai buvo pritarta. Bet pats principas – balsuojama kol pritariama Briuselio norams – yra iš esmės nedemokratiškas.

Padėtis negerėja, bet blogėja. Pesimistai ir skeptikai galėtų teigti, kad žengiama vienvaldystės linkme, kad vis mažiau šalių turi įnašą, priimant svarbius sprendimus. Pastaruoju metu esminiai sprendimai priimami Berlyne, o ne Briuselyje. Ir ne vienoje, bet daugelyje sričių. Vokietija ir Prancūzija, kartu su Rusija ir Ukraina, sudaro vadinamąjį Normandijos ketvertą, kuris siekia sureguliuoti taikos procesą Ukrainoje. Prancūzijos ir Vokietijos vadovai ir užsienio reikalų ministrai griežia pirmuoju smuiku, o ne Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junkeris ar Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, juolab ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini.

Nors vadinamoji eurogrupė ir jos vadovas Jeroenas Dijsselbloemas vaidino svarbų vaidmenį suvaldant Graikijos finansų krizę, o beveik visos eurozonos šalys vieningai vertino Alexio Tsipro vadovaujamą kairiųjų radikalų vyriausybę, svariausią žodį turėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir jos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble , kurie nustatė pagrindines ES politikos gaires. Eiliniai graikai neklydo manydami, kad jei Vokietija būtų sušvelninusi savo sąlygas, kitos šalys būtų sekusios jos pavyzdžiu.

Padėtis negerėja, bet blogėja. Pesimistai ir skeptikai galėtų teigti, kad žengiama vienvaldystės linkme, kad vis mažiau šalių turi įnašą, priimant svarbius sprendimus. Pastaruoju metu esminiai sprendimai priimami Berlyne, o ne Briuselyje. Ir ne vienoje, bet daugelyje sričių.
Kęstutis Girnius

Vokietijos dominavimas yra itin ryškus pabėgėlių krizėje. Su nieku nepakalbėjusi, su nieku nepasitariusi, A. Merkel pareiškė, kad Vokietija neribos pabėgėlių skaičiaus. Šis ir kiti jos pasisakymai suteikė milžinišką pagreitį pabėgėlių antplūdžiui. Kiek kitos ES šalys ir vis augantis Vokietijos politikų skaičius kritikuotų jos politiką, ji tvirtai laikosi savo pozicijos ir atsisako pripažinti, kad pabėgėlių skaičius turi būti ribojamas. Visos atsakomybės už krizę negalima suversti Vokietijai, ne vien ji atsakinga, kad ES negeba ginti savo išorinių sienų arba imtis kitų veiksmingų priemonių krizei spręsti.

Svarbu pabrėžti, kad Vokietijos politika yra dosni, ji ragina priimti ir priglausti pabėgėlius, tad labiau atitinka tarptautinės teisės normas negu tos ES šalys, kurios visiškai nusigręžtų nuo pabėgėlių arba itin griežtai ribotų jų atvykimą. Antra vertus, liberalios šalys, kaip Austrija, Danija, Norvegija, Olandija, Suomija, net Švedija, ėmėsi priemonių pabėgėlių srautui sureguliuoti. Bet Merkel lieka nepajudinama. Kol ji ir Vokietija nepakeis savo nuostatų, krizė nebus išspręsta. Kiti nuogąstauja, kad bet koks sprendimas bus šaukštai po pietų – Europos veidas jau pakeistas, neatsiklausius jos piliečių.

Merkel lieka nepajudinama. Kol ji ir Vokietija nepakeis savo nuostatų, krizė nebus išspręsta. Kiti nuogąstauja, kad bet koks sprendimas bus šaukštai po pietų – Europos veidas jau pakeistas, neatsiklausius jos piliečių.
Kęstutis Girnius

Jau beveik dešimtmetį kelios šalys lemia ES politiką. Apie 2008 m. tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Merkel duetas, vadinamasis „Merkozy“, pradėjo šokdinti Europą, iš anksto suderindamas savo pozicijas ir laukdamas, jog kitos šalys pritars. Geras augančios „Merkozy“ galios pavyzdys buvo nutarimas iškviesti Graikijos premjerą Georgios’a Papandreou ir reikalauti, kad jis pasiaiškintų, kodėl, nepasitaręs su ES partneriais, siūlė rengti referendumą dėl naujos taupymo programos. Liko neaišku, kokiu pagrindu Merkel ir Sarkozy suteikė sau įgaliojimą kalbėti visos Europos vardu.

Pateptųjų šalių skaičius kartais būdavo didesnis. 2008 m. spalį ES pirmininkaujanti Prancūzija pakvietė Didžiosios Britanijos, Italijos ir Vokietijos vadovus į aukščiausio lygio pasitarimą finansų krizei aptarti. Pasitarimą skeptiškai vertino nepakviestieji. Ispanija neslėpė savo nepasitenkinimo, o Suomijos finansų ministras Jyrkis Katainenas nurodė, kad visos ES šalys išgyvena panašią krizę, tad reikėtų išklausyti visų nuomones. Jis vylėsi, kad nebus stengiamasi primesti nutarimo kitiems Sąjungos nariams. Bet šitokie protestai greit nutilo, o „Merkozy“ toliau susitikinėjo. Francois Hollande‘ui tapus Prancūzijos prezidentu, jis pasidarė pagrindinis Merkel pašnekovas. Pastaruoju metu net jis traukiasi į šešėlį, tad ES vadovauja solistė.

Yra esminis skirtumas tarp Vokietijos ir kitų ES piliečių pabėgėlių klausimu. Vokiečiai išrinko Merkel, suteikė jai įgaliojimus valdyti Vokietiją ir veikti jų vardu. Po ketverių (dabar mažiau negu dvejų) metų jie galės ją perrinkti arba išleisti pensijon. Kitų šalių piliečiai jos neišrinko, neturi būdų reikšti savo nepasitenkinimo, daryti spaudimą, kad ji keistų savo politiką.
Kęstutis Girnius

Neginčytina, kad siekiant spręsti kai kurias problemas pravartu patikėti sprendimą ribotam šalių skaičiui. Per šaltąjį karą JAV išvystė slaptą ryšių sistemą, vadinamą Quad (ketvirtukas), kuris leido Vašingtonui tartis su Jungtine Karalyste, Prancūzija ir Vokietija, apeinant kitas NATO nares. Bet ES nėra NATO, demokratija yra viena ES kertinių vertybių. Kiek žinau, „Merkozy“ ir vėlesnis duetas negavo jokių įpareigojimų iš ES, suteikiančių galią ar teisę veikti visų vardu, bet neabejojo, kad jų sprendimus turi priimti visi.

Yra esminis skirtumas tarp Vokietijos ir kitų ES piliečių pabėgėlių klausimu. Vokiečiai išrinko Merkel, suteikė jai įgaliojimus valdyti Vokietiją ir veikti jų vardu. Po ketverių (dabar mažiau negu dvejų) metų jie galės ją perrinkti arba išleisti pensijon. Kitų šalių piliečiai jos neišrinko, neturi būdų reikšti savo nepasitenkinimo, daryti spaudimą, kad ji keistų savo politiką. Bet jos sprendimai dėl pabėgėlių smarkiai veikia visus, juolab, kad Vokietija reikalauja, kad kitos šalys dalytųsi pabėgėlių integravimo našta.

ES turi didelių trūkumų, vienas didžiausių iš jų – tai augantis demokratijos deficitas. Reikia pašalinti jį, nes ES yra gyvybiškai svarbi organizacija. Jei ji žlugtų ir iširtų, nukentėtų visų ES šalių gyvenimo kokybė. Labiausiai nukentėtų mažos šalys, kaip Lietuva. Viliuosi, kad Lietuvos politikai tai supranta ir ieško būdų rasti tinkamų sprendimų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

Šnipas tarp draugų: britų inteligentas, šlykščiai išdavinėjęs SSRS ne tik tėvynę, bet ir artimiausius draugus (102)

Kimas Filbis – įžymiausias XX a. šnipas, Kembridžo universiteto auklėtinis, talentingas Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 pareigūnas, kuris ištisus dvidešimt metų Sovietų Sąjungai išdavinėjo savo draugus ir šalį.

Baisusis laikotarpis: mirties stovyklos, eutanazija ir planai sterilizuoti (29)

Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą.

G. Mažeikis. Girdžiu veidmainiavimą: užuojautą aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu (100)

1789 metais liepos 14 dieną buvo šturmuota ir užimtas Bastilijos kalėjimas-tvirtovė. 2016 liepos 14 sulaukėme atsakymo. Laiko ratas apsisuko. Labai borchesiška. 1789 metais kalėjime tuo metu buvo vos keli kaliniai ir jokios strateginės reikšmės tvirtovė neturėjo. Tai buvo tik tamsus absoliutizmo valdžios simbolis.

R. Bogdanas. Velniškai sunki moteris (83)

– She’s a bloody difficult woman. (liet. Ji yra velniškai sunki moteris.)

G. Inčiūra. Nors laimėjo ne graikai, Euro 2016 nuvylė: Rusijoje bus daug geriau (106)

Futbole – kaip meilėje ir kare, visos priemonės tinkamos, viskas galima ir viskas įmanoma. Tačiau klaidos čia fatališkos. Pirmu atveju, gali iškristi iš svarbiausio sporto karaliaus turnyro, antruoju – prarasti didžiausią savo gyvenimo meilę, o trečiuoju – apskritai žūti. Triumfuoja tas, kuris jų išvengia arba bent jau padaro mažiausiai.