K. Girnius. Didieji išbandymo metai

 (81)
2015 m. buvo sunkūs Europos sąjungai (ES). Ji turėjo grumtis su trimis dideliais iššūkiais: tebesitęsiančia Rusijos agresija Ukrainoje, Graikijos finansiniu krachu, pabėgėlių antplūdžiu į Europą.
Graikijos pasienyje dėl pabėgėlių antplūdžio kilo chaosas
Graikijos pasienyje dėl pabėgėlių antplūdžio kilo chaosas
© AFP/Scanpix

Jai pasisekė suvaldyti šias krizes, nors reikšmingų pergalių nebūta. Šie metai bus gerokai sudėtingesni ir turbūt dramatiškesni, reikės didelių pastangų įveikti vis augančias išcentrines jėgas. Dar per anksti kalbėti apie ES iširimą, bet neįmanoma kalbėti apie šviesias ES perspektyvas.

Gal keistai skamba, bet pernai ES labiausiai sekėsi Rytų politikoje. Nors būta svyravimų, laikytasi vienybės, gruodžio pabaigoje pusmečiui buvo pratęstos sankcijos. Net prezidentas Vladimiras Putinas, paprastai linkęs ranka numoti sankcijų poveikį, pirmadienį pripažino, kad „ sankcijos labai kenkia Rusijai” tarptautinėse finansų rinkose ir suskubo jas pavadinti „absurdo teatru“.

Pernai pavasarį ir vasarą pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Graikijos finansų krizės valdymui ir konfrontacijai su Alexio Tsipro vadovaujama kairiųjų radikalų vyriausybe. Ilgainiui privertusios Graikiją nusileisti, ES šalys vieningai pritarė finansinės pagalbos paketui. Bet Vokietija ir jos artimesni sąjungininkai negalėjo didžiuotis pergale. Pietų Europos šalys manė, kad Berlynas ir Briuselis perlenkė lazdą, be reikalo pažemino Graikiją. Be to, krizė parodė, jog monetarinė sąjunga, taigi euro zona, nebus veiksminga, kol nėra ir fiskalinės sąjungos, gal net glaudesnės politinės sąjungos JAV pavyzdžiu.

Europos ūkio politikos problemos atidėtos, o ne išspręstos.
Kęstutis Girnius

Bet deramos vienybės tikrai nėra, griežtai fiskalinei politikai nepritaria daugelis pietų Europos šalių; pietų ir šiaurės Europos šalys turi skirtingus veiksmingo ūkio kriterijus. Graikijos priešinimasis sustiprino panašius judėjimus kitose šalyse, pvz., Ispanijoje ir Portugalijoje, tad bus dar sunkiau susitarti dėl ekonominių žingsnių. Ūkio politikos problemos atidėtos, o ne išspręstos.

Pabėgėlių krizė užgožė visas kitas. Į Europą atvyko daugiau negu milijonas pabėgėlių. Vokietija ir Švedija jiems ištiesė ranką, rytų Europos šalys nuo jų nusigręžė. Ilgainiui antplūdis tapo nevaldomas, daugelis šalių įvedė sienų kontrolę, pradėjo svaidytis kaltinimais ir priekaištais. Musulmonų įvykdytos masinės žudynės Paryžiuje sukėlė rūpestį, kad Europon atvyko teroristų. Išpuoliai, vagystės, priekabiavimas Kelne ir kituose Europos miestuose paaštrino padėtį. Ypač piktino gal sąmoningas, gal nesąmoningas mėginimas nuvertinti Kelno smurto apimtį, ir nutylėti, jog pagrindiniai įtariamieji buvo pabėgėliai ir imigrantai iš kitų žemynų.

Nepasiteisino kanclerės Angelos Merkel sprendimas lošti va bank – atverti vartus visiems pabėgėliams, viliantis, kad pasiseks įtikinti kitas ES sekti Vokietijos pavyzdžiu. Kanclerė veikiausiai liks populiari Vokietijoje, nors ir ten auga nepasitenkinimas. Bet daugelis rytų Europos šalių vadovų galvos, kad įvykiai pateisino jų skepticizmą, ir kad galima nepaisyti Briuselio nurodymų ir netiesioginių grasinimų. Tai smūgis visai ES, nes A. Merkel, ko gero, buvo vienintelė ES politikė, kurios veiklą teigiamai vertino daugelis europiečių. Per itin didelius išbandymus ES likimas pateko į lengvasvorių politikų rankas, tokių, kaip Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junkeris, Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, Prancūzijos prezidentas Francois Hollandas. Pirmieji du linkę sureikšminti save ir savo vaidmenį. Tad pagrindo optimizmui nėra.

A. Merkel veikiausiai liks populiari Vokietijoje, nors ir ten auga nepasitenkinimas politika dėl pabėgėlių. Bet daugelis rytų Europos šalių vadovų galvos, kad įvykiai pateisino jų skepticizmą, ir kad galima nepaisyti Briuselio nurodymų ir netiesioginių grasinimų.
Kęstutis Girnius

Naujoji Lenkijos valdžia turės destabilizuojantį poveikį ES. Vakarų stebėtojams kai kurie Lenkijos vyriausybės veiksmai prieštarauja teisinės valstybėms principams. Esą valdžia nepaiso Konstitucinio teismo nutarimų, stengiasi į savo rankas perimti žiniasklaidos valdymą. M. Schulzas apkaltino valdančiąją partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) įvykdžius „perversmą“, teigė, kad ji esanti atsakinga už „pavojingą europinės politikos putinizavimą.“ Lenkų politikai neliko skolingi. Vokiečiui ES komisarui Guntheriui Oettingeriui paraginus ES formaliai stebėti Lenkijos valdžios veiksmus, teisingumo ministras Zbignievas Ziobras atkirto, kad lenkai per Antrąjį pasaulinį karą jau patyrė, ką reiškia vokiečių priežiūra.

Tai ne pirmą kartą, kai PiS vadovai priekaištauja Vokietijai dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. 2007 m. ES vadovų susitikime tuometinis Lenkijos ministras pirmininkas Jaroslavas Kačinskis pasakė, kad jei nebūtų įvykęs Antrasis pasaulinis karas, Lenkija turėtų 66, o ne 38 milijonus gyventojų, tad jai turėtų būti suteikiama daugiau balsų atitinkamose ES institucijose. 2006 m. pasipiktinęs dėl jį pasšiepiančio straipsnio Vokietijos dienraštyje, prezidentas Lechas Kačinskis paskutinę minutę atšaukė kelionę į Vokietiją, kur turėjo susitikti su kanclere A. Merkel ir Prancūzijos prezidentu Jacquesu Chiracu, ir pareikalavo, kad Berlynas atsiprašytų už karikatūrą. Po mėnesio Varšuva isteriškai reagavo į Berlyne surengtą parodą apie vokiečių ištrėmimą iš Rytų Europos, taigi ir iš Lenkijos, pokario metais.

ES negali nepaisyti pagrindinių vertybių pažeidinėjimo. Jei mėginimas bausti Lenkijos nepasisektų, ES atrodytų kaip popierinis tigras. Jei jos būtų įvestos, galingiausia rytų Europos valstybė būtų pažeminta, nemažai jos gyventojų laikytų ES priešu. Kaip bebalsuotų Lietuva, ji supykdytų arba Lenkiją arba Vokietiją bei Briuselį. Geros išeities nebūtų.
Kęstutis Girnius

2006-2007 m. šitokie retoriniai apsišaudymai buvo nemalonūs, bet ne itin reikšmingi įvykiai. ES klestėjo, jos prestižas augo, piliečiai buvo optimistiškai nusiteikę dėl ateities. Dabar padėtis kita. A. Merkel partijos parlamentinės frakcijos vadovas pareiškė, kad Lenkija turėtų sulaukti ES finansinių sankcijų, jei būtų patvirtinta, kad europinės vertybės pažeidžiamos. Toks nutarimas galioja tik jei jį palaiko visos ES šalys. Bet praeitą penktadienį Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad Briuselis neturėtų galvoti apie sankcijas Lenkijai, nes Vengrija niekada nepritarsianti tokioms sankcijoms. Manytina, kad Slovakija ir Čekija, arba bent jos prezidentas Milošas Zemanas, galvoja panašiai.

ES negali nepaisyti pagrindinių vertybių pažeidinėjimo. Jei mėginimas bausti Lenkijos nepasisektų, ES atrodytų kaip popierinis tigras. Jei jos būtų įvestos, galingiausia rytų Europos valstybė būtų pažeminta, nemažai jos gyventojų laikytų ES priešu. Kaip bebalsuotų Lietuva, ji supykdytų arba Lenkiją arba Vokietiją bei Briuselį. Geros išeities nebūtų.

Tai tik iššūkių pradžia. Vasarį bus stengiamasi patenkinti Jungtinės Karalystės reikalavimus dėl įvairių nuolaidų. Jei nepavyks susitarti, padidės jau ir taip nemaža tikimybė, kad per referendumą šiais ar kitais metais šalies gyventojai balsuos už išėjimą iš ES. Verta prisiminti, kad, jei ES nesiims ypatingų priemonių, šįmet imigrantų skaičius nebus daug mažesnis negu pernai, tad jų integravimo iššūkiai, kaip ir parama imigracijos priešininkams, tik didės. Ūkis augs tik minimaliai, ir tik jei Kinija išvengs stambesnio ūkio smukimo. Kiekvienu atveju bedarbių, ypač jaunimo, armija nesumažės.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Spraunius. Mūsų pasaulyje težiūrima, kokios raketos kuria kryptimi nukreiptos (43)

Netrūko suglumusių, kai londoniečiai Didžiosios Britanijos sostinės meru išsirinko Sadiqą Khaną, kuris tapo pirmu Europos Sąjungos (ES) sostinei vadovaujančiu musulmonu. Šio žodžio pakako kažkuriai visuomenės daliai imti gūžčioti pečiais.

Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja? (522)

Prieš penkerius metus DELFI rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

A. Marcinkevičius. Nutylėta pergalės kaina: kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš sąjungininkų (1094)

Žinomas Rusijos istorikas Markas Soloninas nepatingėjo ir suskaičiavo, kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš Vakarų sąjungininkų per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandieninėje Rusijoje ir dabar stengiamasi tai nutylėti, akcentuojant vien tik „sovietinės liaudies žygdarbį“…

R. Bogdanas. Dideli žmonės patogiausi, kai jų nelieka (216)

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (123)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.