Prieš kelias dienas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius socialiniame tinkle „Twitter“ parašė: „Sudetų kraštas 1938 turėjo nuraminti agresorių. Žinome rezultatus. Ir kodėl šios mintis kyla Miuncheno konferencijos 2015–aisiais metu?“ Atseit, 1938 m. Vakarai nuolaidžiavo naciams, dabar ketinama pataikauti Rusijai. 1938 m. pagrindiniai kaltininkai buvo Didžiosios Britanijos premjeras Arthuras Neville’as Chamberlainas ir Prancūzijos vadovas Eduardas Daladier, šį kartą juodąjį vaidmenį suvaidins Hollande’as ir Merkel. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad „noriu labai aiškiai pasakyti: pasitikiu ir tikiu, kad A. Merkel nieko neišdavė. Ji visad ieško išeičių ir ji nieko neparduoda, nes išduoti Ukrainą, Ukrainos žmones šiandien, reikštų išduoti save.“ Vargu, ar Vokietijos diplomatai komplimentu laikys prezidentės tikinimus, jog kanclerė neketina parduoti ir išduoti Ukrainos. Lietuvos diplomatai nepasižymi subtilumu.
Rusijos agresija Ukrainoje yra išskirtinis iššūkis tarptautinei teisinei santvarkai, į kurią reikia reaguoti išskirtinėmis priemonėmis. Bet baimės ar nepasitikėjimo akys yra didelės, ir reikia pripažinti, kad Lietuva ne kartą matė pavojų, kur jų nebūta. Geriausias pavyzdys yra perdėm dramatiška reakcija į dujotiekio „Nordstream“ tiesimą. 2009 m. tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas retoriškai klausė, „ar Europa toliau remsis vertybėmis, ar atiduos pirmenybę fabrikams, gamykloms ir vamzdynams?“, duodamas suprasti, kad Lietuva stos vertybių pusėje, o dujotiekio rėmėjams principai ir vertybės esą svetimi ar nesvarbūs. Lenkijos retorikai buvo dar kovingesnė. Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis palygino Vokietijos ir Rusijos nutarimą statyti „Nordstream“ su Ribbentropo-Molotovo sutartimi. Dabar visi matome, kad „Nordstream“ nesukėlė jokio pavojaus Baltijos šalims ir Lenkijai.
Aiškinama, kad sankcijų negana, reikia griežtesnių priemonių, būtent tiekti ginklų Ukrainai. Kol kas dar neraginama siųsti NATO karių į Ukrainą, nors „nuolaidžiavimo“ priešininkai dažnai reikalauja karinės intervencijos. Prisiminkime, kiek Obama buvo kritikuojamas dėl nutarimo iš oro nesmogti Sirijos ginkluotosioms pajėgoms po to, kai jos pavartojo cheminius ginklus prieš civilius gyventojus. Bet Obamos santūrumas pasiteisino. Tebevykstantys antpuoliai prieš Islamo valstybę kol kas nėra itin veiksmingi, o ribotos apimties antpuoliai prieš Asado pajėgas būtų dar mažiau pasiekę. Pernai CŽV atlikti tyrimai parodė, jog JAV vykdomas karinių grupuočių apginklavimas ir apmokymas paprastai turi tik minimalų poveikį konflikto baigčiai.
Jeigu griežtosios linijos šalininkų pozicija iš tiesų būtų racionaliausia ir veiksmingiausia, būtu pagrindo kritikuoti jos kritikus. Bet kaip tik nežinoma, kuri politika yra racionaliausia ir geriausia. Gali būti, kad ginklų tiekimas Ukrainai leistų ukrainiečiams veiksmingiau priešintis, kad žūstant vis daug Rusijos karių, Rusijoje didėtų pasipriešinimas Putinui, kuris ilgainiui priverstų jį keisti savo kursą. Bet kiti nuogąstauja, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais gali turėti netikėtų ir lemtingų pasekmių, praplėstų kovas, suteiktų Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą, dar labiau nuniokotų Ukrainą. Aš tikrai nežinau, kuris iš šių scenarijų labiau patikimas.
„Pataikavimo“ kritikai dažnai teigia, kad nusileidus vieną kartą bus nusileidžiama kitą kartą. Bet tikrai ne visada. Pravartu prisiminti, kad po Miuncheno Anglija ir Prancūzija įsipareigojo ginti Lenkiją, ir savo pažadą ištesėjo, paskelbdamos karą Vokietijai.
Neskubėčiau įtariai vertinti tų, kurie laikosi mažiau kovingų pozicijų. Jie gali tai daryti gera valia, remdamiesi tuo, ką jie laiko realistišku padėties įvertinimu. O šalis, kuri niekada nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimo NATO skirti atitinkamą dalį BVP gynybai, neturėtų skubėti mokyti kitų, sąžiningiau prisidėjusius prie bendros gynybos.
