Didžiosios Britanijos valdžia nesipriešina Škotijos referendumui, o Ispanijos valdžia, remiantis Konstitucinio teismo nutarimu, laiko Katalonijos referendumą nekonstituciniu.
Iš esmės palaikau referendumus ir tautų teisę atsiskirti. Mano pirminė nuostata, kad Katalonija turi teisę į savo valstybę, sustiprėjo po to, kai prieš kelias savaites kartu su grupe estų, latvių ir lietuvių lankėmės Barselonoje Katalonijos valdžios kvietimu. Nors katalonai siekia savos valstybės ir turi tvirtų argumentų šiam siekiui pateisinti, neatmestina galimybė, kad pasiseks su Madridu rasti kompromisą, kuris suteiktų regionui itin plačias autonomijos teises.
Gyventojų apklausos rodo, kad beveik 80 proc. Katalonijos gyventojų pritaria referendumui. Jie įsitikinę, kad sprendžiant svarbiausius politikos klausimus būtina atsiklausti visų gyventojų. Parama nepriklausomai valstybei yra mažesnė – apie 55 proc. Nepriklausomybei nepritaria beveik 30 proc. gyventojų. Madrido valdžia priešinasi Katalonijos planams surengti referendumą lapkričio 9 d. Katalonijoje nuogąstaujama, kad centrinė valdžia ketina užkirsti kelią referendumui, gal net perimdama tiesioginį Katalonijos valdymą, nors mažai kas mano, jog bus griebiamasi tokių radikalių priemonių.
Katalonai pabrėžia, kad jie yra sena, istorinė tauta, kuri tik prieš 300 metų buvo prievarta inkorporuota į Ispaniją. Neužmirštama ir tai, kad diktatorinė Franco valdžia išstūmė katalonų kalbą iš mokyklų ir viešojo gyvenimo, stengėsi sunaikinti Katalonijos kultūrą, darė spaudimą keisti katalonų pavardes į ispaniškas. Katalonai gebėjo išsaugoti savo kultūrą ir kalbą, o dabartinės intensyvios mokymo programos užtikrina, kad beveik visi Katalonijos gyventojų, tarp kurių yra nepaprastai daug imigrantų, supranta ir kalba kataloniškai. Šiuo metu nuo 7 iki 10 milijonų žmonių moka katalonų kalbą, gerokai daugiau negu švedų, norvegų, slovakų ir kitų tautų. Tad katalonai reikalauja, kad jiems būtų suteikiamos tos pačios teisės, kuriomis džiaugiasi beveik visos kitos Europos tautos.
Katalonai pabrėžia, kad jie yra finansiškai išnaudojami. Kasmet Katalonija perveda tarp 4-8 proc. savo BVP centrinei valdžiai, o tai esą bent dvigubai daugiau nei bet kuris kitas ES regionas. Centrinė valdžia neproporcingai mažai investuoja į Katalonijos infrastruktūrą, tuo sukeldama pavojų regiono ūkiui ir tolesniam jo klestėjimui.
Lėšų perskirstymo klausimas yra sudėtingas. Valdžios turi teisę reikalauti, kad turtingesni regionai, kaip ir turtingesni gyventojai, labiau prisidėtų prie valstybės išlaikymo ir bendro gėrio negu mažiau pasiturintys. Neturiu simpatijų savanaudiškiems Šiaurės lygos aiškinimams, kad šiaurės Italija turinti teisę kurti savo nepriklausomą valstybę, nes nenori amžinai dotuoti „tingius“ Sicilijos ir pietų Italijos gyventojus. Jei kataloniečiai grįstų teisę į savo valstybę vien finansiniais motyvais, nepalaikyčiau jų siekio. Antra vertus, centrinė valdžia negali vieno šalies regiono apkrauti neproporcingais dideliais mokesčiais, ir tuo pačiu metu skirti neproporcingai mažai lėšų infrastruktūrai, švietimui ir sveikatai.
Kol kas katalonų pastangos išsiaiškinti santykius su Madridu yra nesėkmingos. 2006 m. buvo pasirašytas naujas susitarimas, kuriam referendumu pritarė Katalonijos gyventojai, ir kurį patvirtino Ispanijos parlamentas, nors ir apkarpydamas kai kurias susitarime numatytas Katalonijos teises. Bet 2010 m. Ispanijos Konstitucinis teismas panaikino susitarimą kaip nekonstitucinį. Nuo to laiko santykiai nuosekliai blogėja, katalonai skundžiasi, kad centrinė valdžia vis labiau kišasi į jų reikalus ir diskriminuoja regioną. Neseniai Madridas nurodė, kad jei tik vieno mokinuko tėvai reikalautų pamokų ispanų kalba, ketvirtadalis pamokų turi vykti ispaniškai. Katalonų tėvams nėra suteikiamos panašios privilegijos.
Oficialiai Lietuva palaiko Ispaniją. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nurodo, kad niekas neabejoja, kad Ispanija yra teisinė ir demokratinė valstybė pajėgi išspręsti savo vidaus reikalus, kaip numato teisė. Daugelis ES šalių laikosi panašios nuomonės. Net Vytautas Landsbergis, atsakydamas į Katalonijos dienraščio „El Punt Avui“ klausimus, nebūdingai vengė atviriau kalbėti, pažymėdamas, kad jis neįgaliotas kalbėti už Lietuvą ir pasaulį, nors tautos turi teisės siekti nepriklausomybės. Klausiamas kokį patarimą duoti Katalonijai, jei Ispanija atsisakytų tartis dėl referendumo, jis pasakė „Neprašomi patarimai – ne pats geriausias veikimo būdas.“
Buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga pasisakė tvirčiau. Metų pradžioje ji pažymėjo, kad jei tauta nori išsaugoti savo tautinę tapatybę ir mano, jog centrinė valdžia neatstovauja jos interesams, reikia leisti jai rengti referendumą, nes referendumas yra žmonių pasirinkimo ir nuostatų išraiška.
Lietuvos viltis, kad Katalonijos problema kaip nors pati išsispręs, neturi pagrindo. Jau aštuonerius metus smarkiai didėja įtampa tarp Madrido ir Barselonos. Jei Ispanija blokuotų lapkričio 9 d. numatomą referendumą, padėtis dar paaštrės, katalonai dar labiau bruzdės. Nesulauksime stebuklo iš dangos.
Kai Lietuva siekė nepriklausomybės, Vakarų šalys ragino Lietuvą realistiškai įvertinti padėtį ir laikytis santūriai. Ši nuostata pykdė daugelį lietuvių, kurie ją sutapatino su vertybių ir tautų apsisprendimo teisės paneigimu, pataikavimu sovietams. Ir kaip buvo džiaugtasi, kai mažoji Islandija drįso užsitraukti Maskvos rūstybę ir pirmoji mus pripažino. Katalonijos atžvilgiu Lietuva faktiškai laikosi „žingsnis po žingsnio“ politikos, kurią kadaise atvirai smerkė.
Tokia laikysena nepuošia Lietuvos. Ilgus amžius pavergtai tautai laisvo apsisprendimo teisė turėtų būti šventa. Ji neturėtų būti abejinga kitų laisvės troškimui. Lietuva viešai nepaskelbs, kad ji palaiko Katalonijos nepriklausomybę, bet ji galėtų viešai, o dar labiau privačiai, skatinti Madridą pradėti dialogą, ieškoti kompromisų, atsižvelgti į Katalonijos gyventojų norą referendumu spręsti svarbiausius dienos klausimus.
L. Linkevičius teisingai pastebėjo, kad „nekorektiška lyginti tuometinę Tarybų Sąjungą ir mūsų laisvės kovą su Ispanija’“ kuri yra teisinė valstybė. Bet galima pasimokyti iš Čekoslovakijos „velvetinių“ skyrybų. Slovakams buvo iki kaulo įgrisęs mažojo brolio vaidmuo, kaip katalonams ispanų pretenzijos būti vyresniuoju broliu. Nors būta nuogąstavimų dėl galimų pasekmių, dabar aišku, kad atsiskyrimas buvo reikalingas ir abiem pusėms naudingas.
Demokratinėje Europos sąjungoje septynių milijonų žmonių tauta neturėtų būti verčiama prieš savo valią paklusti kitiems, net ir labai artimiems žmonėms. Prisimindami savo praeitį, Lietuvos politikai turėtų stengtis suprasti Katalonijos suverenumo troškimą, o ne automatiškai palaikyti status quo.