J.Šireika. Sugrįžus Vladimirui Putinui

Ar įmanoma sugrįžti, jei nebuvai niekur dingęs? Įmanoma, jei esi Vladimiras Putinas. Kovo 4-osios Rusijos prezidento rinkimai neatnešė jokios staigmenos – gegužės 7 dieną V. Putinas trečią kartą žengs į Didžiųjų Kremliaus rūmų Andrejaus salę tam, kad formaliai dar kartą taptų Rusijos Federacijos vadovu.

Tačiau, kitaip nei 2000-aisiais ir 2004-aisiais, naujojo-senojo Rusijos prezidento kadencija bus pažymėta šiam politikui neįprastais politiniais, ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Kaip naujai susiklosčiusi vidaus situacija keis Rusijos vidaus politikos žemėlapį ir paveiks kelių artimiausių metų Kremliaus politinius sprendimus?

Apie žymius Rusijos vidaus politikos pokyčius aiškiausiai signalizuoja masinės Kremliuje įsitvirtinusio režimo opozicijos demonstracijos. Nuo 1991-ųjų pučo nematytu gausumu pasižymėjusios protestuotojų minios Maskvoje sutraukė itin margą Putino sistemos priešininkų spektrą: nuo senųjų Rusijos liberalų, iki anarchistų, komunistų ir šovinistiškai nusiteikusių nacionalistų. Tačiau tikrasis protestuotojas, sudarantis staiga susimobilizavusios opozicijos stuburą, nėra ideologiškai angažuotas, ar nepriteklių jaučiantis Rusijos pilietis. 

Justas Šireika

Mažėja asmeninis Putino populiarumas ir menkėja parama dabartiniam šalies valdymo modeliui. Tačiau bent jau kol kas šie pokyčiai nėra giluminiai ir vargu, ar artimiausioje ateityje darys esminės įtakos Kremliaus politinei linijai.

Priešingai – absoliuti dauguma į Maskvos aikštes išėjusių žmonių yra vidutiniosios klasės atstovai. Tai žmonės, kurių materialinė gerovė proporcingai augo sulig kiekvienais Putino valdymo metais. Medikai, teisininkai, verslininkai, valstybinių institucijų klerkai – savo srities profesionalai, daugiausiai laimėję iš paskutiniojo dešimtmečio valstybės ekonominio pakilimo, tapo nesutaikomais galios vertikalės kritikais. Internetu besinaudojantys ir todėl valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos nepasiekiami rusai išėjo į gatves, parodydami, kad atsisako susitaikyti su visas viešojo gyvenimo sritis persmelkusia korupcija. 

Kiek pritilę antisisteminiai protestai didžiuosiuose šalies miestuose žymi gana ryškius Rusijos vidaus politikos pokyčius – visų pirma mažėja asmeninis Putino populiarumas ir menkėja parama dabartiniam šalies valdymo modeliui. Tačiau bent jau kol kas šie pokyčiai nėra giluminiai ir vargu, ar artimiausioje ateityje darys esminės įtakos Kremliaus politinei linijai. Viena pagrindinių priežasčių leidžiančių taip manyti – santykinai nedidelės viduriniosios klasės gretos ir jos koncentracija dviejuose didžiausiuose miestuose. 

Šalies periferija (iš esmės visa likusi Rusija minus Maskva ir Sankt Peterburgas) vis dar su siaubu prisimena SSRS griūtį ir 90-ųjų politines perturbacijas. Vietovėse, kur ištisų miestų ar net regionų gerovė tiesiogiai priklauso nuo vienos pramonės šakos – o tai dažniausiai reiškia ir nuo vienos monopolinės įmonės, priklausančios Kremliui artimiems oligarchams – palankumas Putino sistemai vis dar lieka tvirtas. Tokiose vietose kaip Samara ar Norilskas siekis užsitikrinti stabilią ateitį ir 90-ųjų bedarbystės, nuosmukio bei skurdo prisiminimai, gretinami su Vakarietiškos demokratijos Rusijoje fiasko, nepalieka vietos kitokiam pasirinkimui. Čia dabartinis režimas turi ištikimiausias savo rėmėjų gretas, kurių beveik nepasiekia Kremliaus kontroliuojamai žiniasklaidai atsvarą sudaranti informacija. 

Justas Šireika

Beveik nėra abejonių, jog Kremlius neplanuoja imtis rimtų pokyčių įvedant daugiau demokratijos ir skaidrumo į valstybės politinę struktūrą. Jau dabar matyti kosmetinis tariamų nuolaidų protestuotojams pobūdis.

Stabilumas – tai geriausiai dabartinio Rusijos regiono gyventojo kasdienybę ir ateities viltis nusakantis žodis. Socioekonominiai pramoninės Rusijos periferijos rodikliai nėra aukšti – tai plika akimi matyti palyginus maskviečio ir bet kurio didesnio monoindustrinio miesto gyventojo kasdienybę. Savo trapią ir nežymią gerovę regionų gyventojai sieja su Putino sistemos įsigalėjimu po demokratinio chaoso dešimtmečio. Todėl bet kokį naują pasirinkimą, reiškiantį miglotą ateitį su pernelyg daug nežinomųjų, jie priima kaip pavojingą ir dažniausiai nesvarstytiną alternatyvą.
Kaip bebūtų, Putino sistemai priešiškos viduriniosios klasės menkumas ir regionų parama režimui nebūtinai byloja apie tai, jog vidaus politikos tendencijos ir toliau liks palankios V. Putinui. Jokia paslaptis, kad Rusijos ūkio augimo ir ekonominio stabilumo „stebuklas“ visų pirma sietinas su dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvykusiu naftos ir dujų kainų šuoliu. 

Nors per 12 pastarųjų metų ekonominė Rusijos priklausomybė nuo energijos išteklių eksporto nuolat augo, šalyje nebuvo pakankamai investuojama į naftos ir dujų gavybos bei transportavimo infrastruktūros modernizacijos projektus. Valstybei priklausančios didžiausios energetikos kompanijos šiandien susiduria su sovietiniams laikams būdingomis problemomis – visaapimančiu neefektyvumu ir milžiniškais korupcijos mastais. 

Didesnis nei sovietiniais laikais biurokratinis aparatas, dažnai tik dėl valstybės dotacijų išsilaikančios regioninės pramonės monopolijos, pažadai apie didėsiančius atlyginimus ir karines išlaidas, net jei išliktų dabartinės naftos kainos, ateityje programuoja rimtą ekonominę krizę. Tokia krizė visų pirma supurtytų Putino paramos bazę, šiuo metu sunkiai, bet stabiliai besilaikančiuose regionuose. Reikia pastebėti, kad dabartinis Kremliaus režimas gerai suvokia jam gresiančio pavojaus realybę: nuo 2004 metų iš naftos eksporto gaunamų pajamų kaupiamas stabilizacinis fondas švelnina situaciją, tačiau po 2008 metais užklupusios krizės šis rezervas žymiai sumenko ir negali apsaugoti nuo rimtesnių ekonominių sukrėtimų.

Rusijos politika nėra politika klasikine šio apibrėžimo prasme. Nuo Sovietų Sąjungos iširimo vidaus pasikeitimams piliečiai didelės įtakos neturėjo, o lūžiai vidaus politikoje vykdavo persigrupavus galingiausioms interesų grupėms: silovikams (saugumo struktūrų atstovams), oligarchams, karo pramonės ir biurokratijos klanams. Beveik nėra abejonių, kad Putino sistemos likimas didele dalimi priklauso nuo šių grupių tarpusavio santykio. Dėl šios priežasties viešai laikas nuo laiko sovietiniu stiliumi iš viršaus nuleidžiamos įvairiausios modernizacijos ir antikorupcijos iniciatyvos pasmerktos žlugti dar joms negimus. 

Korupcinė sistema, prieš kurią stojo vidurinioji Rusijos klasė, vienu metu yra ir dabartinio režimo modus operandi, ir smegduobė, kuri jį traukia žemyn. Beveik nėra abejonių, jog Kremlius neplanuoja imtis rimtų pokyčių įvedant daugiau demokratijos ir skaidrumo į valstybės politinę struktūrą. Jau dabar matyti kosmetinis tariamų nuolaidų protestuotojams pobūdis: Dmitrijui Medvedevui pažadėjus grąžinti tiesioginius gubernatorių rinkimus, Rusijos parlamentui buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriame įtvirtinta prezidento teisė atšaukti neįtikusius gubernatorius.
Labai tikėtina, kad Putinui trečiąjį kartą tapus šalies prezidentu, bus siekiama efektyviai užgesinti protesto židinius ir suaktyvinti Putino rėmėjus mobilizuojančią išorės priešų paiešką. Dėl šios priežasties artimiausio laikotarpio pokyčiai Rusijos vidaus politikoje diktuos ir Kremliaus užsienio politikos prioritetus: Eurazijos sąjungos kūrimą, padidėjusį dėmesį buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, ypač Ukrainai, ir JAV priešraketinio skydo Europoje blokavimą.

Dėl vidinių įtampų paaštrėjusi tradicinė Rusijos geopolitinio pažeidumo baimė ir sumažėjęs Jungtinių Valstijų dėmesys Europai per artimiausius šešerius metus Kremlių paskatins kur kas aktyviau veikti savo „privilegijuotų interesų zonoje“, kurioje Maskva mato ir Baltijos valstybes.

Autorius yra ministro pirmininko padėjėjas. Straipsnyje išdėstyta autoriaus asmeninė nuomonė.

Tekstas buvo išspausdintas žurnale „Proveržis“.