Šiais laikais nacionalizmas, kuris šiame regione kur kas jaunesnis reiškinys nei Europoje, be abejo, turi mažesnę įtaką nei religija. Jis arabų pasaulyje klestėjo prieš kokius 30 metų Egipto prezidento Gamalio Abdelio Nassero laikais, o dabar labiausiai pasireiškia santykiuose su Izraeliu.
Religija, ko gero, yra vienintelis labai rimtas faktorius, vienijantis arabų šalis. Juk islamas gimė dabartinėje Saudo Arabijoje. Iš čia jis išplito po visą pasaulį pasiekdamas Bosniją, Ispaniją, Indiją ir daugelį kitų tolimų pasaulio šalių. Pačios švenčiausios visiems musulmonams vietos – Meka ir Medina – yra Saudo Arabijoje, kurią valdo kraštutinė fanatiška musulmonų sunitų atšaka vahabitai.
Arabų šalis taip pat vienija kalba, bet tik oficialioji, kurią vartoja televizijos kanalai ir laikraščiai. Kalba, kuria šnekama, sakykime, Libijoje ar Libane, yra tokia skirtinga, kad daugelio žodžių ar posakių kitų arabų šalių gyventojai nesupranta. Tačiau, be abejonės, visi supranta tą arabų kalbą, kuria parašytas Koranas.
Iki JAV invazijos Irake kitas formalus, bet taip pat religinis aspektas, vienijantis visas arabų šalis, buvo tai, kad jas visas (išskyrus Siriją, kurią valdo pasaulietinė diktatūra) valdė sunitai. Primename, jog musulmonų sunitų ir šiitų nesutarimai yra tokie dideli, kad abi šios islamo srovės laiko viena kitą netikėliais, ne geresniais už žydus ar krikščionis.
Iki šiol buvo galima kalbėti, kad religine prasme arabų valstybės yra vieningos, tai po JAV prezidento George‘o W. Busho bandymo jėga įvesti regione demokratiją padėtis radikaliai keičiasi. Svarbiausias lūžis vyksta Irake – arabų valstybėje, kurią visą laiką valdė sunitai. Irake didžiumą gyventojų – per 60 procentų – sudaro arabai šiitai, kurių politinės simpatijos yra ne sunitiškos vahabistinės Saudo Arabijos, o šiitiško Irano pusėje. Kaip rodo rinkimai ir valdžios Irake struktūra, JAV invazija sukūrė pirmą rimtą šiitišką arabų valstybę, pakeisdama per šimtmečius tarp sunitiško arabų pasaulio ir Irano nusistovėjusią pusiausvyrą. Kokios bus šio žingsnio pasekmės arabų pasaulio vienybei, neaišku, bet neabejotina, kad tą vienybę susilpnins. Beje, šiitų mažumos gyvena ir daugelyje kitų mažesnių arabų valstybių – Jemene, Kuveite, Bahreine, Libane. Jos gali kelti, ir kai kada sukelia, problemų, bet Irako virsmas šiitų valstybe, be abejo, yra unikalus istorinis įvykis.
Žinoma, arabai nėra vien musulmonai. Egipte apie 10 procentų gyventojų yra krikščionys, iš jų 9 procentai koptai – vieni seniausių krikščionių pasaulyje. Didelė dalis Libano gyventojų taip pat yra krikščionys, nors jų skaičius vis mažėja ir pozicijas jie užleidžia musulmonams, tiek šiitams, tiek sunitams.
Be religijos, kitas arabų valstybes išskiriantis faktorius yra naftos vaidmuo ekonomikoje. Saudo Arabija, kurios didžiumą sudaro dykuma, yra viena turtingiausių naftos pasaulio valstybių. Šalis turi beveik trečdalį atrastų pasaulio naftos išteklių ir tai leidžia jos piliečiams –pabrėžiu, tik piliečiams ir, aišku, su karališkąja šeima susijusiems asmenims – gyventi nepaprastai prabangų gyvenimą. Saudo Arabija groja pirmuoju smuiku OPEC (Naftą eksportuojančiu šalių organizacijoje) ir todėl gali didele dalimi diktuoti pasaulines naftos kainas. Beje, šalies ūkis yra planinis, nors buvusios sovietinės ekonomikos ir neprimena. Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Irakas taip pat priklauso OPEC. Irako naftos ištekliai dar nėra iki galo žinomi, bet ji yra labai geros kokybės ir nesunkiai pasiekiama. Nors šiuo metu sunku tuo patikėti, Irakas turi gerų naftos eksportuotojo perspektyvų, žinoma, jei tik pavyks stabilizuoti valstybę ir jei pasibaigus okupacijai šalis nesuskils.
Tačiau dauguma arabų šalių, kurios neturi naftos arba kuriose turizmas nėra išplėtotas kaip Tunise, Maroke ar Egipte, yra neturtingos ir jų pragyvenimo lygis skiriasi nuo naftos turtingų arabų valstybių kaip diena ir naktis. Kai kurios valstybės, sakykim, Libija, nors ir turėdamos gausius gamtos išteklius, pasirinko tarptautinę izoliaciją ir tų išteklių duodamu pelnu nepasinaudojo, o jei ir pasinaudojo, tai nebent tik valstybės prievartos aparatui stiprinti ar ginkluotei įsigyti. Beje, Saudo Arabija taip pat išleidžia neproporcingai didelę dalį pinigų ginklams, kurie greičiau yra prestižo, o ne būtinybės reikalas.
Ar arabų šalys yra vieningos? Galima atsakyti, kad ne, nors dauguma jų yra Arabų lygos narės. Daugeliu atvejų jos yra nevieningos ir Lygos viršūnių susitikimai dažnai baigiasi nepasiekus jokių susitarimų. Ko gero, vienintelis klausimas, kuriuo sutariama (nors irgi ne iki galo), yra neigiamas požiūris į Izraelį.
Dauguma arabų valstybių nepripažįsta Izraelio su dabartinėmis sienomis. Arabai siūlo išeitį. Ji buvo paskelbta vadinamoje Arabų taikos iniciatyvoje (pasiūlymuose) 2002 metais. Saudo Arabijos karalius Abdulah pasiūlė ją kaip vienintelę realią galimybę arabų ir Izraelio konfliktui išspręsti. Iniciatyvos esmė ta, kad Izraelis turi palikti 1967 metais okupuotas teritorijas ir leisti sukurti gyvybingą Palestinos valstybė. Už tai arabai siūlo Izraeliui taiką ir pripažinimą. Kol kas Izraelis teigiamo atsakymo nedavė, todėl diplomatinius santykius su juo yra užmezgę tik Egiptas ir Jordanija.
Politinėje srityje arabų valstybes vienija tas paprastas faktas, kad nė viena iš jų nėra demokratiška. Izraelis šia prasme tarp arabų valstybių yra „balta varna“. Žinoma, su išlygomis, nes tai, kaip Izraelis sprendžia santykių su palestiniečiais problemą, tas išlygas verčia daryti.