Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi vienas pagrindinių Jungtinių valstijų politikos ekspertų Walteris Russellas Meadas. Anksčiau dirbęs Amerikos užsienio reikalų tarnyboje Henry Kissingerio komandoje, dabar Meadas dėsto prestižiniame JAV Jeilio universitete. Kelių populiarių knygų apie Amerikos užsienio politiką autorius Lietuvoje Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) skaitė paskaitas.
Esu girdėjusi Jus sakant, kad žmonės visame pasaulyje nemėgsta Amerikos užsienio politikos dėl labai skirtingų priežasčių, kurios tarpusavyje prieštarauja viena kitai. Ar galėtumėte trumpai aptarti įdomiausią ir prieštaringiausią kritiką?
Kai kurie žmonės sako, kad mūsų užsienio politikos problema yra idealizmas – pavyzdžiui mūsų Woudrou Willsonas, svajojantis apie Tautų lygą ir kiekvieno laisvą apsisprendimą, bet nematantis kaip praktiškai to pasiekti. Kiti sako, kad mes toli gražu ne idealistai, bet godūs – viskas , ko mes ieškome ir siekiame yra nafta ir galia. Dar viena kritikų grupė vadina amerikiečius izoliacionistais – esą mes nesirūpiname kitomis valstybėmis ir nedalyvaujame tarptautiniame gyvenime. Tuo metu kiti tikina, kad Amerika susirūpinusi užkariavimais ir pasauliniu dominavimu, todėl yra viso pasaulio problema. Taigi – kiekvienas žino, kad su mūsų užsienio politika kažkas yra negerai, bet jie negali sutarti kas iš tiesų tai yra.
Žinau, kad turite slaptą planą, kuris, sakote, padeda suprasti Amerikos užsienio politiką. Ar galiu paprašyti atskleisti jį mūsų auditorijai?
Kiekvienas radijo klausytojas jį išgirs? Na, gerai, tik prašau tų, kurie yra blogi žmonės, išsijungti radijo imtuvus, kad neišgirstumėte mūsų paslapties.
Jei istoriškai pažiūrėtumėme į britus ir olandus, kurie globalias komercines sistemas buvo sukūrę dar iki amerikiečių, pamatytume tam tikrą visų trijų tautų veiksmų bendrumą. Aš tai pavadinau penkių punktų globalaus dominavimo planu.
Pirmas punktas – turėti laisvą ir atvirą visuomenę savo šalyje. Religijos, ekonomikos bei intelekto laisvę. Kai tai pasiekiame žmonės tampa labai kūrybingi – jie prigalvoja naujų idėjų, inovacijų, produktų, taip pat naujų būdų tvarkyti savo finansus. Tokios bendruomenės tampa labai dinamiškos.
Antras žingsnis – išeiti į pasaulį. Prekiauti ir įsipareigoti. Tie, kurie yra išradingi ir turi gerus produktus, paprastai tampa labai turtingi.
Trečias žingsnis yra globalios geopolitinės strategijos sukūrimas, kuri turi atspindėti komercinius interesus ir galimybes. Neužtenka galvoti vien apie kaimynus, reikia palaikyti ir populiarinti tam tikrą globalią sistemą.
Ketvirtajame punkte kalbama apie tai, kad jei jau sukūrei globalią sistemą, pakviesk joje dalyvauti ir kitus. Pavyzdžiui su Kinija ir Indija. Mūsų idėja yra jas įtraukti į sistemą, kuri padės šioms šalims tapti turtingomis. Ir jei jų galia augs, kažin, ar jos norės pulti sistemą, kuri padėjo praturtėti. Tą patį Amerika darė su Vokietija ir Japonija po antrojo pasaulinio karo. Mes skatinome jas investuoti ir tapti turtingomis. Ir štai – jos taikios ir patenkintos.
Atrodo kad bent jau iki šiol tokia taktika veikia. Tačiau šiame punkte yra vienas „jeigu“. Kartais šalys, visgi, nusprendžia pjauti šaką ant kurios sėdi. Pavyzdžiui, per pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kaizeris nusprendė pulti Didžiąją Britaniją nepaisant to, kad Vokietija tuo metu lobo iš pasaulinės prekybos. Kaizeris nusprendė tapti stipriausiu, tačiau netrukus jam teko patirti, kad Britanijos jūrų galia yra kur kas stipresnė ir gali izoliuoti juos nuo tarptautinių rinktų ir žaliavų šaltinių. Visa tai baigėsi Vokietijos ekonomikos žlugimu, tuo metu kitos šalys ir toliau uždirbo pinigus iš tarptautinės prekybos.
Taigi tokiu atveju padeda izoliacija – ji pasitvirtino per Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat padėjo laimėti prieš Hitlerį ir Japoniją per antrąjį pasaulinį karą, ši taktika padėjo ir per šaltąjį karą.
Ir pagaliau – penktasis globalaus dominavimo plano punktas – pats efektyviausias ir daugiausiai kritikos sulaukiantis mūsų veiksmas – tai liberalių institucijų ir demokratijos populiarinimas pasaulyje. Idėja čia ta pati – jei kitos visuomenės taps atviresnės, turės daugiau komercinės laisvės, jos galės praturtėti tokioje globalioje sistemoje, o jei jos praturtės – ims ją labiau mėgti.
Šiandien matome, kad mažiau problemų kyla iš tokių šalių kaip Kinija, Indija, Vokietija ar Japonija, kurioms sekasi tarptautinėje sistemoje, o problematiškiausios valstybės yra tokios kaip Rusija, Iranas ar kitos šalys, kurioms nesiseka socialinėje ir ekonominėje erdvėje.
Kai Barackas Obama tapo prezidentu, jis pažadėjo pradėti naują Amerikos užsienio politikos erą. Ar jo politika atitinka šį jūsų apibūdintą rėmą?
Manau, kad atitinka. Pagrindinis jo politikos akcentas yra penktasis plano punktas – liberalių vertybių populiarinimas. Mažindamas Amerikos ir islamiškojo pasaulio konfrontaciją jis tikisi palengvinti kelią liberalesnėms islamiškosioms visuomenėms vystytis ir tapti moderniomis.
Kokios, Jūsų manymu, gali būti tokios politikos pasekmės?
Manau, kad prezidentas Obama jau pasiekė mūsų šaliai svarbių tikslų. Jis pagerino Amerikos ir islamiškojo pasaulio ryšius. Geresni santykiai ir su kai kuriomis Europos šalimis. Jau yra pranešimų, kad Amerika ir Rusija priartėjo prie susitarimo dėl branduolinės ginkluotės mažinimo. Taigi tikrai buvo gerų rezultatų.
Kokias klaidas matote?
Aš manau, kad visada pasitaiko klaidų. Vieną jis padarė pačioje pradžioje, kai pareikalavo Izraelio sustabdyti statybas okupuotose teritorijose. Manau, kad jie galvojo, jog vien dėl to, kad jie pareikalavo, Izraelis sutiks. Bet Izraelio politika labai sudėtinga sistema. Jie paprašė, ko negalėjo gauti. Ir kai Izraelis atsisakė vykdyti, taikos derybos pasislinko atgal. Obamos administracija dirba jau daugiau nei metus, bet taikos procesas nepajudėjo.
Daugelis žmonių ir politologų Rytų ir Centrinėje Europoje buvo gana nusivylę, kai Amerikos politika šiame regione pasikeitė. Kaip jūs vertinate tokį Obamos administracijos žingsnį?
Aš manau, kad esminis mūsų politikos Rytų Europoje pagrindas išliko toks pats. Jis nė kiek nepasikeitė. Amerika ir Lietuva, drauge su kitomis Baltijos valstybėmis turi gerus santykius, įtvirtintus NATO sutartyje. Niekas Jungtinėse Valstijose net negalvoja keisti šios sutarties. Kai kurie žmonės, vertindami mūsų sprendimus pagerinti santykius su Rusija ar pakeitimus raketų sistemos statyme, turbūt įžvelgė gilius politikos pasikeitimus, bet aš nemanau, kad čia yra kažkas gilesnio.
Kaip Lietuva, taip ir Amerika bando kurti kiek įmanoma konstruktyvesnius santykius su Rusija. Keisdama raketų programą Obamos administracija teigė, kad tikslas išlieka tas pats – apginti Europą. O nauja konfigūracija yra efektyvesnė ir pigesnė. Be to – ji mažiau provokuoja Rusiją. Tai tiesiog geresnis būdas atlikti darbą. Bet jokiu būdu nesumažėjo mūsų saugumo įsipareigojimai Baltijos šalims.
Jūs sakote, kad pasaulio raida nėra vien progresyvi ir prognozuojate, kad XXI a. gali būti dar kruvinesnis ir labiau komplikuotas nei praėjęs. Kokiais argumentais grindžiate savo spėjimą?
Jei pažiūrėsite į tas pasaulio šalis, kur industrinė revoliucija vyksta labai sparčiai, pamatysite, kad žmonių masės migruoja iš kaimo į miestus, ten atsiranda naujos religinės, etinės, gentinės įtampos. Tai vyksta Afrikoje, taip pat Azijoje. Tai tie patys procesai, kurie XIX a. Europoje sukėlė dramatiškus konfliktus.
Tuo pat metu greitėja technologijų progresas, kuris yra labai teigiamas reiškinys. Kita vertus, tai suteikia galimybes greitai ir pigiai konstruoti efektyvius ginklus. Šiandien net maži Afrikos judėjimai turi priėjimą prie ginklų, kurie per šaltąjį karą buvo geriausi amerikiečių ar sovietų sąjungos ginklai.
Labai pažangios raketos ar įrenginiai tampa vis labiau prieinami net neturtinguose kraštuose, kuriuose vyksta siaubingi konfliktai. Be viso to – dar ir pasaulio ekonomika tampa vis nepastovesnė, patiria pakilimus ir kritimus, todėl žmonės nuolat išgyvena ir išgyvens įvairiausias krizes. Visų šių reiškinių kombinacija verčia mane spėti, kad XXI a. gali būti labai dramatiškas.