Išsprogdinti žmonės: rusai imasi bombarduoti GroznąKnygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. III dalis

 (228)
Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą.
© AFP/Scanpix

Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagis

Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova

„Žinai, žmonės kalba, kad už sprogdinimus atsakinga FSB.“ – pasakė man redaktorius, vienas protingiausių pažįstamų žmonių, kai atėjau į darbą 1999 m. rugsėjo popietę. – „Ar tu tuo tiki?“

Tris savaites Maskvą ir kitus Rusijos miestus terorizavo sprogdintojai. Pirmasis sprogimas įvyko rugpjūčio 31 d. pilname žmonių prekybos centre Maskvoje. Vienas žmogus žuvo ir daugiau kaip trisdešimt buvo sužaloti. Bet tuomet šis sprogimas pasirodė tik kaip milžiniškas nevykęs pokštas ar net nesėkmingo verslo sandorio pasekmė.

Po penkių dienų Buinakske, netoli Čečėnijos, sprogimas nugriovė dalį daugiabučio. Žuvo šešiasdešimt keturi žmonės ir šimtas keturiasdešimt šeši buvo sužaloti. Tame pastate gyveno Rusijos kariuomenės pareigūnai ir jų šeimos, todėl, nors tarp žuvusiųjų buvo dvidešimt trys vaikai, netarnaujantys kariuomenėje, Rusijos, ir ypač Maskvos, gyventojai jautėsi saugiai.

Po keturių dienų, likus dviem sekundėms iki rugsėjo 8-osios vidurnakčio, milžiniškas sprogimas nuaidėjo netoli nuo Maskvos centro. Tankiai apgyvendintas pastatas buvo perplėštas pusiau. Dvi laiptinės, kuriose iš viso buvo septyniasdešimt du butai, visiškai sugriautos. Žuvo šimtas žmonių, beveik septyni šimtai buvo sužaloti. Po penkių dienų dar vienas sprogimas sugriovė kitą namą, šįkart Maskvos pakraštyje.

Aštuonių aukštų pastatas sugriuvo kaip kortų namelis. Įvykio vietoje buvę žurnalistai pasakojo, kad blokiniai namai sprogsta į išorę, o plytiniai griūva į vidų. Sprogimas įvyko penktą valandą ryto, tai reiškė, kad dauguma gyventojų buvo namie, beveik visi jie mirė: šimtas dvidešimt keturi žmonės žuvo ir septyni buvo sužaloti.

Po trijų dienų – rugsėjo 16 d. – pietų Rusijos mieste Volgodonske sprogo sunkvežimis. Devyniolika žmonių žuvo, o dar daugiau kaip tūkstantis buvo sužaloti.

Po šalį pasklido panika. Maskvos ir kitų Rusijos miestų gyventojai būrė patruliavimo grupes, daug žmonių ėjo į gatves, nes jose jautėsi saugesni, nei miegodami savo butuose. Savanoriai stabdydavo žmones, kurie pasirodydavo įtartini, dažniausiai tai reiškė, kad buvo stabdomas kiekvienas eilinis praeivis. Viena tokia grupė Maskvoje sustabdė šunį vedžiojantį žmogų, kad patikrintų augintinį. Visos šalies policiją užplūdo skambučiai žmonių, pasakojusių, kad matė įtartinus veiksmus ar keistus objektus. Rugsėjo 22 d. policija, sureagavusi į skambutį Riazanėje, mieste maždaug šimtą aštuoniasdešimt kilometrų nuo Maskvos, rado tris sprogmenų prikrautus maišus, kurie buvo sudėti po daugiabučio laiptine.

Šalyje, kamuojamoje baimės ir širdgėlos, niekas neabejojo, kad tai čečėnų darbas, aš taip pat priklausiau tai stovyklai. Keletą dienų praleidau Maskvoje, lankydama čečėnų šeimas: pabėgėlius, seniai čia gyvenančius ir dirbančius profesionalus, laikinus darbuotojus, apsistojusius bendrabučiuose. Visi jie buvo išsigandę. Policija Maskvoje ieškojo jaunų čečėnų vyrų, šimtus jų sulaikė, nes įtarė, kad jie susiję su sprogdinimais. Daugybė vyrų, su kuriais kalbėjausi, ne tik nustojo eiti laukan, bet ir atsisakė atidaryti savo butų ar bendrabučių kambarių duris. Vienos šeimos vaikas pasakojo, kad mokykloje mokytoja ant lentos greta parašė rusiškus žodžius „čečėnai“ ir „sprogimas“.

Žinojau, kad policija sulaiko šimtus nekaltų vyrų, bet labai paprastai sugebėjau įsivaizduoti, kad dėl sprogdinimų kaltas buvo koks nors čečėnas ar grupė žmonių, atvykusių iš Čečėnijos. Pirmąkart sprogimus iš arti girdėjau, kai stovėjau akliesiems skirto daugiabučio Grozne, Čečėnijos sostinėje, laiptinėje. Ėjo 1995 m. sausis, pirmasis karo mėnuo. Aš lankiausi tame miesto rajone dėl to, kad Rusijos armija primygtinai teigė, jog netarnaujančių kariuomenėje žmonių neatakuoja. Negalėjau įsivaizduoti mažiau su kariniais veiksmais nesusijusios aplinkos nei tas pastatas: jame gyveno akli, bejėgiai, iš miesto negalintys išvykti žmonės. Kai išėjau iš to namo, pamačiau aplink išmėtytus žmonių kūnus ir kūnų dalis.

Daugybė vaikų, kuriuos mačiau tą ir kitas dienas Grozne, stebėjo tuos pačius vaizdus. Tai buvo tie patys vaikai, kurie vėliau vaikštinėjo aplink degančius Grozno griuvėsius ir stebėjo, kaip jų motinos ruošia maistą. Tie patys vaikai, kurie vėliau turėjo leisti metų metus suspausti mažučiuose butuose, gyvendami po septynis kambaryje, nes buvo sugriauta daugybė gyvenamųjų pastatų. Jiems buvo draudžiama eiti į lauką, kad neužmintų ant minos ar nesusidurtų su rusų kareiviais, kurie mergaites žagindavo, o berniukus sulaikydavo. Bet jie vis tiek ėjo į lauką ir buvo žaginami, sulaikomi, kankinami, pradanginti. Arba matė, kaip tai nutiko jų seserims, broliams ir draugams. 1999 m. šie vaikai jau buvo ūgtelėję jaunuoliai, todėl aš nesunkiai įsivaizdavau, kad kai kurie jų gali vykdyti siaubingą keršto planą.

Daugelis rusų nebuvo matę to, ką mačiau aš, bet jie matė vaizdo įrašų (vienus už kitą baisesnių) tų vietų, kuriose buvo įvykę sprogimai. Karas Čečėnijoje taip niekad ir nesibaigė: susitarimas, kuriam prieš trejus metus su kitais tarpininkavo ir B. Berezovskis, numatė tik paliaubas. Rusus karas vienijo, kaip ir visas kitas kariaujančias tautas, ir jie tikėjo, kad priešai yra nežmoniški ir galintys daryti pačių žiauriausių dalykų.

Rugsėjo 23 d. dvidešimt keturių gubernatorių (daugiau kaip ketvirtis visos federacijos) grupė parašė laišką prezidentui B. Jelcinui. Jie prašė perduoti valdžią V. Putinui, kuris šiek tiek daugiau nei mėnesį buvo praleidęs premjero poste. Tą pačią dieną B. Jelcinas išleido slaptą dekretą, leidžiantį armijai atnaujinti mūšį Čečėnijoje. Dekretas buvo neteisėtas, nes Rusijos įstatymai draudžia naudoti reguliariąją kariuomenę valstybės viduje. Tą dieną Rusijos kariniai lėktuvai ėmė bombarduoti Grozną, pradėdami nuo oro uosto, tada – naftos perdirbimo gamyklą ir gyvenamuosius rajonus. Kitą dieną V. Putinas išleido savo įsaką, leidžiantį kariams pradėti kovoti Čečėnijoje. Šį kartą įsakymas nebuvo įslaptintas, nors Rusijos įstatymai nenumato jokių premjero įgaliojimų įsakinėti kariuomenei.

Tą pačią dieną V. Putinas vieną pirmųjų kartų pasirodė televizijos eteryje. „Mes juos sumedžiosime.“ – pareiškė jis. – „Kad ir kur jie yra, mes juos sunaikinsime. Net jeigu rasime juos tualetuose.“

V. Putinas taikė visiškai kitokią retoriką nei B. Jelcinas. Jis nežadėjo teroristų nuteisti. Tačiau jis ir nereiškė užuojautos dėl šimtų sprogimų aukų žūties. Tai buvo lyderio, planuojančio valdyti tvirta ranka, žodžiai. Tokie vulgarūs pareiškimai, dažnai paskaninti „antro galo“ humoru, tapo V. Putino viešo kalbėjimo stiliumi. Jo populiarumas sparčiai kilo.

Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
© Organizatorių archyvo nuotr.

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba. Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.


Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo
.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Spraunius. Ar Europa bus palaidota? (68)

Be abejo, daugelis (nemaža dalis sulaikę kvapą) seka „Brexit“ siužetą ir buria tema „o kas, jeigu...“ Birželio 23-ąją viršų paims britų egoizmas, siekiant išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, teisės šios šalies parlamentui blokuoti europinius įstatymus, ar tai, ką už Jungtinės Karalystės (JK) išlikimą Europos Sąjungoje (ES) paskelbęs balsuosiąs Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby įvardijo taikos bei sutarimo principais sėkmingai besivadovaujančia organizacija?

Kraupus SSRS sąmokslas prieš Vakarus: slapčiausi agentų darbeliai (122)

Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.

Č. Iškauskas. Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles? (511)

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.

R. Trimakas. Islamas niekuo dėtas? (83)

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.

V. Mitė. Du pavojai Lietuvai, kurie ateitų prieš tankus (266)

Daug kalbama apie tiesioginę karinę Rusijos grėsmę, bet du galimi poslinkiai pasaulyje gali sukelti ne mažesnį pavojų nei Rusijos tankai. Tankai ateitų vėliau.