Iššifruoti Rusiją. Kaip KGB pagamino tobulą pramoginį produktą

 (560)
Sovietų Sąjungos kinematografo ir televizijos istorijoje netrūksta kūrinių, kuriuos vadina „legendiniais“. Tas žodis beveik nieko nereiškia: tik tiek, kad juos žiūrėjo milijonai žmonių šalyje, kurioje nebuvo ką daugiau veikti, nes visi gyveno gelžbetonio namuose (mieste) ir surenkamuose alytnamiuose bei lūšnose (kaime), niekur važiuoti negalėjo, ir po to, kai iššvaistydavo laiką stovėjimui eilėse prie tešmenų ir kanopų, ir baisių baldų, galėjo pramogauti žiūrėdami kino produkciją, kuri tik nežymiai lenkė dabartinės Šiaurės Korėjos kūrybą savo paprastumu.
Septyniolika pavasario akimirkų, Viačeslavas Tichonovas
Septyniolika pavasario akimirkų, Viačeslavas Tichonovas
© Stop kadras

Sovietinio kino niekas už konclagerio ribų nežinojo, užtat šalies ribose jis buvo labai populiarus, kaip ir komunistų partija, kurią visą laiką išrinkdavo rinkimuose, kuriuose buvo vienintelė partija ir todėl komunistai visuomet laimėdavo.

Dėl tos pačios priežasties sovietinio konclagerio gyventojai pirko ir daug knygų: o tai ką daugiau jiems pirkti? Planšetinius kompiuterius? Bilietus į Havajus?

Ko vertas sovietinis kinas, lengva suprasti iš paprasto fakto, kad Sovietų Sąjungoje net indų filmai buvo populiaresni už vietinę produkciją. Indų filmai, kaip žinia, yra visi nufilmuoti pagal vieną kvailą pasakos scenarijų (princesė įsimyli sodininką), su tais pačiais aktoriais ir su tuo pačiu garso takeliu, ir idealiai tinka tiems žiūrovams, kurių intelekto koeficientas yra vienaženklis ir kurie, jei gyventų vazonuose, turėtų būti laistomi drungnu vandeniu.

„Legendiniu filmu“ tais laikais tapdavo daugmaž raštingai susukta juosta, pacukrinta seilėtais sentimentais ir lėkštoka, bet įtikinama meilės istorija šalyje, turėjusioje daugiausiai pasaulyje nelaimingų, išsiskyrusių moterų, kurioms beliko svajonės apie laimę ir šeimyninį švelnumą.

Saujelė filmų pakilo aukščiau legendinių tapo kultiniais – juos buvo matę praktiškai visi.

„Legendiniu filmu“ tais laikais tapdavo daugmaž raštingai susukta juosta, pacukrinta seilėtais sentimentais ir lėkštoka, bet įtikinama meilės istorija šalyje, turėjusioje daugiausiai pasaulyje nelaimingų, išsiskyrusių moterų, kurioms beliko svajonės apie laimę ir šeimyninį švelnumą.
Andrius Užkalnis

Keturi kūriniai tapo evangeliniais, kaip keturios Naujojo Testamento knygos, ne šiaip įėję į sovietinių žmonių tautosaką, bet ją suformavę. Tai „Čiapajevas“, „Po pirties“, „Dvylika kėdžių“ ir „Septyniolika pavasario akimirkų“.

„Septyniolika pavasario akimirkų“, dvylikos dalių televizijos serialas, buvo pastatytas pagal skaitomiausio tų laikų sovietų rašytojo Juliano Semionovo knygą ir jo paties rašytą scenarijų (režisierė, tiesa, sako palaikiusi scenarijų netikusiu ir filmavo labiau pagal knygą ir savo išmonę; kas ten dabar supaisys).

Štai jums trumpas siužetas: paskutiniai Antrojo pasaulinio karo metai, nacių Vokietija jau pralaimi karą. Berlyne sovietų superšnipas Maksimas Isajevas, vokiečiams žinomas kaip Maksas Otto for Štirlicas (Max Otto von Stierlitz), infiltruotas ir dirbantis aukštu pareigūnu vokiečių žvalgyboje, gauna užduotį iš savo vadų Maskvoje išsiaiškinti, ar kas nors iš aukščiausių nacių pareigūnų ieško slapto susitarimo su amerikiečiais dėl taikos, o paskui sugriauti vokiečių ir amerikiečių slaptas derybas Šveicarijoje.

Jekaterina Gradova Tatjanos Lioznovos režisuotame filme "Septyniolika pavasario akimirkų"
Jekaterina Gradova Tatjanos Lioznovos režisuotame filme "Septyniolika pavasario akimirkų"
© RIA/Scanpix

Štirlicas pradeda pavojingus psichologinius žaidimus – jam ne tik reikia išsiaiškinti atskirus aukščiausios vadovybės planus, kuriuos jie slepia nuo savo kolegų, bet ir išsklaidyti saugumiečių abejones dėl jo paties.

Seriale maža veiksmo ir šaudymo – karo scenos ir nuotaika daugiausiai atkuriami ilgais, negailestingai ištęstais, dokumentiniais kadrais iš tikrojo Antrojo pasaulinio karo (skirtumas nelabai skausmingas, juoba kad originalus serialas filmuotas nespalvotai). Įtampa sukuriama ir žiūrovo dėmesys prikaustomas psichologinėmis dvikovomis ir spėliojimais apie tai, kas ką žino ir kas ką supranta. Papildomą informacijos sluoksnį suteikia gausus tekstas, perskaitytas balsu už kadro, atpasakojantis pagridinių veikėjų mintis.

Filmas „Septyniolika pavasario akimirkų“ buvo susijęs su valdžia neeiliniu būdu net ir Sovietų Sąjungoje, kur visas menas buvo kontroliuojamas griežtai ir negailestingai, o kinas buvo visų svarbiausias menas. Visur citavo (neteisingai) bolševikų lyderio Vladimiro Lenino posakį: „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Iš tikrųjų Leninas rašė kultūros ir švietimo komisarui, Anatolijui Lunačarskiui: „Kol liaudis neraštinga ir tamsi, iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“ – tačiau tai nelabai pagarbiai skamba, todėl buvo pakoreguota ir poliruota iki tikro rinkodaros šūkio.

Filmas nebuvo tik kontroliuojamas saugumiečių: jis buvo tiesiog sukurtas saugumiečių užsakymu. Tuometinis KGB šefas Jurijus Andropovas (vėliau tapęs Sovietų Sąjungos vadu) inicijavo filmo apie žvalgybininkus kūrimą ir paskyrė rašytoją Julianą Semionovą scenaristu. Rašytojas ne šiaip buvo privilegijuotas: tais laikais, kai sovietiniam žmogui net kelionė į Lenkiją atrodė kaip didžiulis sekmės šypsnis, Julianas Semionovas važinėjo į visas šalis iš eilės taip pat laisvai, lyg būtų politbiuro narys.

Andropovas asmeniškai peržiūrėjo visą filmą (per tris kartus, po keturias serijas išsyk), prieš jį išleidžiant į ekranus – sakoma, kad būtent dėl šios priežasties, KGB pirmininko užimtumo ir negalėjimo prisėsti asmeninėje kino salėje, filmo nespėjo išleisti į eterį gegužės 9 dieną, sovietų pergalės šventę. Išleistas filmas tapo sensacija. Jo rodymo metu nusikalstamumas šalyje buvo nulinis, nes žiūrėjo visi, ir gyvenimas sustodavo.

Keturi kūriniai tapo evangeliniais, kaip keturios Naujojo Testamento knygos, ne šiaip įėję į sovietinių žmonių tautosaką, bet ją suformavę. Tai „Čiapajevas“, „Po pirties“, „Dvylika kėdžių“ ir „Septyniolika pavasario akimirkų“.
Andrius Užkalnis

Jau pasiruošimo kūrimui metu buvo žinoma ir planuojama, kad filmas bus kultinis ir pagrindinių vaidmenų aktoriai taps superžvaigždėmis (todėl jie negalėjo būti iš tų, kas, neduok Dieve, norėtų pabėgti į užsienį). Dėl šios priežasties ne režisierė, nors ir saugumiečių parinkta, tvirtino kadidatūras į vaidmenis: kultūros ministrė ir beveik visagalė Centro Komiteto narė, Jekaterina Furceva, rinko aktorius asmeniškai.

Sovietų vadovo Leonido Brežnevo jaunystės draugas, asmeninis patikėtinis ir KGB pirmininko pavaduotojas, Semionas Cvigunas, asmeniškai kuravo filmo gamybą, tačiau kadangi tokio rango saugumietis negalėjo būti filmavimo aikštelėje, pora KGB pulikininkų buvo filmo „konsultantai“ (titruose pasirodę po pseudonimais).

Konsultantai paprastai turi paprastą užduotį: konsultuoti režisierių, kad filmas neprasilenktų su jiems labiau žinoma istorine tikrove. Čia jie nieko nežinojo apie 1945 metų Vokietiją. Labiausiai jie gamybai padėjo tuo, kad bet kurias gamybos problemas išspręsdavo nukeltas telefono ragelis ir trumpas pokalbis. Neįmanomo nebuvo nieko: net kai reikėjo didelio kiekio „į vokiečius panašių“ masinių scenų dalyvių, buvo duodama komanda ir keliems mėnesiams iš Baltijos šalių buvo pristatomi pasieniečiai, tapę aktoriais.

Tai buvo pirmasis tokio kalibro filmas, kuriame net ir tie aktoriai, kurie vaidino nacius, yra žvaigždės, o ne antrojo plano veikėjai. Filmas susilaukė kritikos iš kai kurių partinių ideologų, girdi, kodėl vokiečiai, mūsų priešai, parodyti tokie disciplinuoti, protingi ir darbštūs? „Taip dar geriau“, atsakė kūrėjai – reiškia, mes nugalėjome stiprų priešininką. Paaiškinimas tiko. Dar kalbama apie tai, kad Michailas Suslovas, politbiuro narys ir pagrindinis Sovietų Sąjungos ideologas, geležinis ir sausas žmogus be šypsenos, kuriam gyvenime mažai kas patiko, kuris vaikščiojo su kaliošais ir reikalavo, kad jo limuzino vairuotojai laikytųsi kelių eismo taisyklių, netikėtai suminkštėjo ir pamėgo filmo idėją, ir pagrindinį jo veikėją, kuris jam priminė jį patį.

Visur citavo (neteisingai) bolševikų lyderio Vladimiro Lenino posakį: „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Iš tikrųjų Leninas rašė kultūros ir švietimo komisarui, Anatolijui Lunačarskiui: „Kol liaudis neraštinga ir tamsi, iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“ – tačiau tai nelabai pagarbiai skamba, todėl buvo pakoreguota ir poliruota iki tikro rinkodaros šūkio.
Andrius Užkalnis

Filmą žiūrint šiandien, stebina lėti planai ir nežmoniškai vangūs režisieriaus sprendimai, regis, skirti tikrai negreito proto žiūrovui (tokiam jie ir buvo skirti – filmą žiūrėjo šalyje, kurioje dešimt metų buvo normalus didelio pastato statybos laikas ir kur žmonėms nepabosdavo žiūrėti į augančią žolę arba džiūvančius dažus). Tekstas pasirodo ekrane, jį perskaito balsas už kadro. Aktorius rašo laišką, stambiai rodomos rašomos raidės, ir dar laiško tekstą perskaito balsas už kadro.

Iš ekrano tiesiog lipa netikusi, medinė sovietinė kino vaidyba: aktoriai įpratę vaidinti teatre, ir filmavimo aikštelėje atrodo kaip scenoje, tarp dekoracijų. Gausu ilgų mąslių žiūrėjimų į niekur, daugiareikšmių pauzių, neva skvarbių žvilgsnių, reiškiančių, kad veikėjui galvoje sukasi šimtas labai svarbių minčių. Vienas centrinių aktorių, Gestapo vadą Heinrich Müller vaidinantis Leonidas Bronevojus apskritai neturėjo jokios kino patirties ir siutino visa filmavimo grupę, nuolatos blaškydamasis aikštelėje ir iššokdamas iš kadro ribų, iš fokusuoto vaizdo, nes kinas jam naujiena. Šiandien tai atrodo naiviai ir vaikiškai, ypač palyginti su tų pačių laikų Holivudo kino produkcija, kuri atrodo maždaug penkiasdešimčia metų priekyje (visų laikų geriausias filmas, „Krikštatėvis“, pasirodė metais anksčiau, 1972-aisiais).

Pagrindinį – Štirlico – vaidmenį vaidinęs Viačeslavas Tichonovas, ir iki filmo buvęs vienu pagrindinių sovietų kinematografo vyriško grožio simbolių (išvaizdžius, vakarietiškai atrodžiusius vyrus Sovietų režisieriai daugiausiai rinkdavosi iš Lietuvos, bet Tichonovas, gimęs Rusijos provincijoje, buvo išimtis), šio serialo dėka tapo dar didesne superžvaigžde. Visam gyvenimui šeštadalyje pasaulio sausumos likęs Štirlicu, šis aktorius buvo vienas tų, kam Sovietų Sąjungos žlugimas, praėjus dviems dešimtmečiams po šio filmo, buvo viso gyvenimo ir idealų žlugimu. Galbūt taip ir turėjo būti: sovietinės ideologijos nepasiekiamą svajonę įkūnijęs vyras liko ištikimas deklaruotiems, nors ir melagingiems, idealams ir sintetinei svajonei.

Jau pasiruošimo kūrimui metu buvo žinoma ir planuojama, kad filmas bus kultinis ir pagrindinių vaidmenų aktoriai taps superžvaigždėmis (todėl jie negalėjo būti iš tų, kas, neduok Dieve, norėtų pabėgti į užsienį).
Andrius Užkalnis

Viačeslavo Tichonovo parodytas superseklys buvo viskas, kas sovietų vyras nebuvo ir negalėjo būti: santūrus, elegantiškas, mandagus, nesilankstantis viršininkams ir gyvenantis pagal savo taisykles. Ir dar gyvenantis Vakaruose gražiuose namuose, saikingai geriantis taurius gėrimus ir važinėjantis juodu „Mercedes-Benz“ automobiliu. „Net karą bepralaiminčioje Vokietijoje jie gyvena geriau ir gražiau, negu nugalėtojų šalis po ketvirčio amžiaus“ – štai buvo žinutė, kurią gaudavo milijonai žiūrovų, nors kūrėjai tokios žinutės pranešti ir nenorėjo.

Tai nebuvo kūrėjų pralaimėjimas. Tai buvo triumfas – nežmoniško populiarumo serialas, sėkmingai likęs tautos atmintyje keturis dešimtmečius ir žinomas net ir tiems, kas gimė daugel metų po jo sukūrimo. Dar sykį priminsiu, Sovietų Sąjungoje ne tik geresnio kino nebuvo. „Septyniolika pavasario akimirkų“ buvo trimis galvomis aukščiau už šlamštą šalies ekranuose.

Viačeslavo Tichonovo parodytas superseklys buvo viskas, kas sovietų vyras nebuvo ir negalėjo būti: santūrus, elegantiškas, mandagus, nesilankstantis viršininkams ir gyvenantis pagal savo taisykles.
Andrius Užkalnis

Be to, gerai susuktas scenarijus ir persipynusios intrigų gijos nuolatos priversdavo žiūrovą pamiršti apie tai, kad filmo pagrindas buvo šiaip jau absoliutaus gėrio susidūrimas su absoliučiu blogiu (komunizmo su fašizmu), kuris savaime yra pernelyg primityvus, kad galėtų dominti. Žiūrovo simpatijos ne tik saviškiams teko (Štirlicui ir jo padėjėjams): jų gaudavo ir tie naciai, kurie buvo geri sovietų agentui Štirlicui arba su juo bendradarbiavo.

Todėl serialo kūrėjams, kaip Gestapo arba NKVD tardytojams, tekdavo nuolatos gaivinti užsnūdusius ir jaukiai besižavinčius intelektiniais žaidimais žiūrovus lediniu dokumentikos vandeniu: lavonai, išbadėję ir merdėjantys kaliniai ir civiliai, griuvėsiai, pabūklų salvės, griūvantys pastatai – kad nepamirštų, jog čia buvo, suprantate, kuriama ne pramoginė medžiaga apie sovietų Jamesą Bondą (nors visų vertintojų nuomone, tai buvo būtent filmas apie sovietų Jamesą Bondą), o rimtas kūrinys apie rimtus žmones, sprendžiančius tautų likimus kritiniais žmonijai laikais.

Žiūrovas apie tai prisimindavo – bet tik trumpam, ir vėl panirdavo į serialą, kuris buvo aniems laikams tobula, išskirtinė pramoga. Geresnė, nei bet kas, prie ko žiūrovas buvo pratęs ir geresnė nei tai, ko jis galėjo tikėtis iš savo šalies. KGB, kad ir kaip būtų keista, pagamino tobulą pramoginį produktą.

Septyniolika pavasario akimirkų, TV serialas. 1973 m., Sovietų Sąjungos valstybinis televizijos ir radijo komitetas ir Maksimo Gorkio kinostudija. Scenarijaus autorius - Julianas Semionovas, režisierė – Tatjana Lioznova, operatorius – Piotr Katajev, kompozitorius – Mikaelis Tariverdijevas. Vaidina: Viačeslavas Tichonovas, Olegas Tabakovas, Leonidas Bronevojus, Jurijus Vizboras, Vasilijus Lanovojus, Jevgenijus Jevstignejevas.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

R. Bogdanas. Dideli žmonės patogiausi, kai jų nelieka (200)

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (126)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

R. Bogdanas. JAV reikia trečio kandidato (73)

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (178)

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą (287)

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...