Šią knygą metų pabaigoje išleis leidykla „Tyto alba“, į lietuvių kalbą vertė Laimantas Jonušys.

Pateikiame ištrauką iš knygos „Churchillio veiksnys“:

Rugpjūčio viduryje atvykstame į didžiulį kalvotą Blenheimo rūmų parką – pagarsėjusią anglų aristokratijos peryklą. Lyja lengvas vasaros lietutis. Vėlyvas rytas. Toje dailioje šventykloje su jonėniškuoju portiku teoriškai artėja prie kulminacijos nuo seno gerbiamas poravimosi ritualas.

Gilumoje ant suoliuko sėdi Winstonas Churchillis, trisdešimt trejų metų karališkosios Prekybos valdybos prezidentas, ir daili moteriškė didelėmis tamsiomis akimis, tokia Clementine Hozier. Atkreipkite dėmesį, kaip rūpestingai vyriškis parinko vietą: rūmai demonstruoja jo šeimos turtus bei galią ir genus, kuriuos jis gali pasiūlyti; ežero vaizdas sukelia romantiškus jausmus; traškus žvyruotas takas iš abiejų pusių perspės apie ateinantį žmogų.

Bet kurią minutę jis iššaus tą klausimą. Clementine, žinoma, suvokia šventyklos reikšmę: Artemidė yra medžioklės deivė, o čia mergelė jau užspeista.

Bet koks biologas, studijuojantis Winstono Churchillio intymų gyvenimą, galėtų nuspręsti, kad palyginti su juo didžiosios pandos piršimasis atrodo skubotas ir audringas.

Per samanas nutipenkime už pastato ir gal mums pavyks išgirsti, ką jie sako. Ša.

Churchillis, regis, kalba… ir kalba. Moteriškė tebesėdi nuleidusi akis. Iš tikrųjų ji žiūri ne į pagyvėjusį vyriškio veidą, o į vabalą ant grindų. Stebi vabalą, lėtai ropojantį nuo vieno grindų plokštės plyšio prie kito, ir, tiesą sakant, galvoja, ar Churchillis kada nors prieis prie reikalo. Pusę valandos sėdi vieni du šventykloje, ir Churchillis vis dar nesiryžta išpyškinti tų žodžių.

Bet koks biologas, studijuojantis Winstono Churchillio intymų gyvenimą, galėtų nuspręsti, kad palyginti su juo didžiosios pandos piršimasis atrodo skubotas ir audringas. Jis susipažino su Clementine prieš ketverius metus ir padarė ne visai palankų įspūdį. Susitikus su ja vėliau viskas ėjo kaip sviestu patepta, o dabar jis yra nusiuntęs jai tokių laiškų, iš kurių gana aišku, ką yra numatęs jos atžvilgiu. Jis viską suplanavo, kaip ir daug ką savo gyvenime.

Prieš penkias dienas, 1908 m. rugpjūčio 7-tą, laišku pakvietė ją į Blenheimą ir mestelėjo užuominą, kurios niekas nebūtų pražiopsojęs. „Labai noriu aprodyti tau tą nuostabią vietą, jos soduose rasime daug vietų pokalbiams ir rasime, ką aptarti.“ Kitą dieną dar viename laiške paaiškina, kuriuo traukiniu važiuoti, ir mini „tas keistas paslaptingas tavo akis, kurių paslaptį uoliai stengiuosi įminti“.

Toliau su taktiška savikritika jis perspėjo ją, kad su merginomis jam būna sunku, esąs „šiuo atžvilgiu kvailas, netašytas ir, žinoma, įpratęs būti savarankiškas ir kliautis savo jėgomis“. Šiuo keliu, pripažįsta, „nuėjau į vienatvę“… UŽUOMINA! UŽUOMINA! Clementine aiškiai leidžiama suprasti, – pagal visas Eduardo laikotarpio formas ir normas, kai ikisantuokinis seksas garbingoms merginoms buvo niekaip neleistinas, – kad gausianti pasiūlymą.

Na, ji jau tris dienas Blenheime, ir nieko neįvyko. Churchillis nepuolė strimgalviais, net nekrenkštelėjo jiedviem sėdint ant sofos apkabinęs ranka jos dailius pečius. Vargšelė, – imame galvoti: matyt, jau svarsto, ar bus neišlaikiusi kokio nors nepaskelbto egzamino. Ir štai tas rytas, kai ji turi išvažiuoti, o Churchillis dar net neatsikėlė. Iš tikrųjų (nors ji to nežino) Marlborough hercogui teko nueiti į jo kambarį, pažadinti ir tvirtai pasakyti, kad jeigu nori pasipiršti tai merginai, tai tegul keliasi ir mikliau kruta.

Taigi, 11 valandą Churchillis galų gale ją susirado, ir jiedu perėjo per taisyklingą sodą su tvarkingai apkarpytais krūmais bei graikiškomis nuogų figūrų statulomis, pasuko kairėn ir prakulniavo pro valčių pastogę, kur po prieplauka melodingai teliūskuoja vanduo. Praėjo pro visokius ūksmingus kampelius ir jaukias vieteles, tarytum tyčia sumanytas paskatinti pasipiršti.

Dabar jie sėdi vieni du šioje šventykloje jaunajai moteriai jau turbūt kankinamai ilgai – ir vis dar veiksmo nėra. Vėliau ji aprašė, kaip stebi tą vabalą, judantį lėtai kaip pats Churchillis. „Pamaniau sau: „Jeigu tas vabalas priropos iki to plyšio ir Winstonas bus dar nepasipiršęs, tai ir nebepasipirš.“ Daugelis žmonių būtų statę pinigus už vabalą.

Už Dianos (arba Artemidės) šventyklos nuėję šiandien, pamatysite grafičius, paliktus tų, kurie jos ramybe mėgavosi neseniai. Kažkas žaviai įpaišė svastiką, bet yra ir keletas meilės širdelių. Garantuoju, kad „Dave’as“ nesėdėjo pusę valandos prieš pareikšdamas savo jausmus „Sarai“. Pažindamas mus, britus, manau, kad čia nemažai mylėtasi gryname ore, ir tie laimingi sugulovai turbūt būtų šiek tiek suglumę išgirdę apie Churchillio metodiką.

Kaip vyras, kurio moterys tariamai nelabai domino, jis turi ilgą sąrašą vienokių ar kitokių flirtų bei susisaistymų. Štai „gražuolė Polly Hacket“, pasirodžiusi, kai jam aštuoniolika. Jiedu ne kartą eina pasivaikščioti po parką, jis jai padovanoja pakelį cukrinukų – kas gi sako, kad jis neromantiškas, ką?

Kai kas netgi ryžosi teigti, kad trisdešimt trejų Churchillis dar nebuvo praradęs nekaltybės – esą galbūt tai ir gali paaiškinti jo drovumą toje šventykloje. Ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad moterys ar bent lytiniai santykiai su moterimis Churchilliui buvo ne taip svarbūs kaip kai kuriems kitiems pasaulio lyderiams arba kad jis turėjo mažiau įpjovų savo lovos kojoje negu būtų galima tikėtis iš tokio vyro, kurio potroškiai – pagyrų, maisto, gėrimų, cigarų, jaudulio ir t.t. – šiaip jau buvo milžiniški. Iki sužadėtuvių vienas laikraštis jau buvo apibūdinęs jį kaip „prisiekusį viengungį“ – tai ne visai turėjo tokią potekstę kaip šiais laikais, bet atspindėjo, kaip jis buvo įsivaizduojamas.

Dabar dauguma istorikų nebepripažįsta požiūrio į Churchillį kaip į kokį aseksualų Edwardo Heatho tipo personažą – iš tikrųjų toks vaizdavimas yra gryna nesąmonė. Jis visą gyvenimą mėgo moterų draugiją, vertino jų grožį, susirasdavo jų ir stengdavosi prieš jas puikiai pasirodyti. Net įpusėjusį aštuntą dešimtį matome jį besiverčiantį kūlvirsčiais jūroje pietų Prancūzijoje, kad padarytų įspūdį kažkokiai Holivudo žvaigždutei, tuo kiek suerzinantį Clementine.

Kaip vyras, kurio moterys tariamai nelabai domino, jis turi ilgą sąrašą vienokių ar kitokių flirtų bei susisaistymų. Štai „gražuolė Polly Hacket“, pasirodžiusi, kai jam aštuoniolika. Jiedu ne kartą eina pasivaikščioti po parką, jis jai padovanoja pakelį cukrinukų – kas gi sako, kad jis neromantiškas, ką?

Paskui jis siekia tam tikro tipo artistės, tokios Mabel Love, – bet istorija droviai nutyli, kas tarp jų vyko. Iki ausų įsimyli Pamelą Plowden, atstovo Haidarabade dukterį, ir pareiškia, kad ji – „gražiausia mano gyvenime matyta mergina“. Pasodina ją ant dramblio, viską daro kaip reikia, – vargu ar čia jo kaltė, kad ji atstumia jį.

Kažką užmezga su ištekėjusia moterimi Ettie Grenfell. Sukasi apie Ethel Barrymore iš šou verslo dinastijos. Vaikosi tokią Muriel Wilson ir praleidžia su ja savaitę važinėdami automobiliu po Prancūziją; o paskui prasideda romanas su Violet Asquith – atrodo, ji lyg ir įsimylėjo jį, bent vienu metu jos jausmai buvo tokie stiprūs, kad jam teko važiuoti aplankyti jos į Slainso pilį Škotijoje ir guosti likus tik dviem savaitėms iki santuokos su Clementine (gal todėl, kad jis baiminosi politinių padarinių, jeigu su ja blogai elgsis, – juk nuo jos tėvo priklausė jo paaukštinimas).

Dabar yra manančių, kad jo santykiai su Violet buvo fiziniai ir reikšmingesni, negu anksčiau manyta. Kas žino, kas iš tikrųjų tarp jų vyko? Arba tarp Churchillio ir kitų moterų, kurių pavardžių mes net nežinome? Ir, tiesą sakant, kam tai rūpi?

Paskaitę jo susirašinėjimą, rasite įvairiausių viliojančių užuominų apie jo pirmuosius meilės romanus – ką turi galvoje Pamela Plowden 1940 m. laiške sveikindama jį su premjero postu ir meiliai prisimindama „mudviejų dienas dviračiuose ekipažuose“?

Yra visokių priežasčių, kodėl amžininkai Churchillio nelaikė moderniuoju Casanova, bet akivaizdžiausia ta, kad jis būdavo baisiai užsiėmęs. Iki dvidešimt penkerių metų jau buvo parašęs penkias knygas, tapęs Parlamento nariu, pranešinėjęs iš įvairių karo zonų, prirašęs daugybę straipsnių ir perskaitęs daug gerai apmokamų paskaitų. Buvo vienas iš pustuzinio visų laikų jauniausių ministrų. Sėdėdamas su Clementine ant to suoliuko jau buvo milijonų publikuotų žodžių autorius, populiarus ir gerai vertinamas kritikų. Stebuklas, kad dar apskritai rasdavo laiko merginoms.

Paskaitę jo susirašinėjimą, rasite įvairiausių viliojančių užuominų apie jo pirmuosius meilės romanus – ką turi galvoje Pamela Plowden 1940 m. laiške sveikindama jį su premjero postu ir meiliai prisimindama „mudviejų dienas dviračiuose ekipažuose“? Ar jis nesaugiai jausdavosi taksi? Bet galiausiai tokie svarstymai ne tik įžūlūs – jie nereikšmingi. Svarbu tik tai, kad Churchillis įveikė tą vabalą – pasipiršo Clementine ir, kaip pats sakė, jiedu „ilgai ir laimingai gyveno“.

Clementine buvo dvidešimt treji metai, ji buvo kilusi iš santykinai nuskurdusios ir truputį netvarkingos šeimos – ta prasme, jog jos motina ledi Blanche Hozier turėjo tiek daug nesantuokinių meilių, kad Clementine nebuvo visiškai tikra dėl savo tėvo tapatybės. Clementine iki tol buvo susižiedavusi tris kartus, ir nors daug laikraščių rašė apie jos grožį, jos konkurentė Violet Asquith buvo pasišovusi smagiai koneveikti kitas jos savybes.

Štai kaip įširdusi Violet rašo draugei apie artėjančią santuoką:

Ši žmona jam nebus kas nors daugiau kaip puošni indauja, kaip aš ne kartą sakiau, ir ji tokia nereikli, kad tuo ir tenkinsis. Ar jam galiausiai užklius, kad ji buka kaip pelėda, nežinau (be abejo, toks pavojus yra), bet bent jau kol kas jai nereikės siūtis drabužių, ir manau, kad jis bent truputį įsimylėjęs. Mano tėvas [premjeras] mano, kad jiems abiem tai baigsis katastrofa.

Šitaip byloja užgauta jauna moteris. Clementine buvo ne indauja, o protinga kaip pelėdų pilnas medis, ir santuoka buvo ne katastrofa, o triumfas. Ji Churchilliui suteikė ne ką kita kaip itin stulbinančią ištikimybę bei paramą ir nutiesę kelią jo laimėjimams.

Šiais laikais mes, ačiū Dievui, kaip ir atsikratėme politinės žmonos sampratos – tokios moters, kuri atlieka lyg ir savo vyro įgaliotinės vaidmenį, yra jo ambicijų raiškos įrankis. Tačiau Clementine ne tik tikėjo savo vyru ir nuolat kalbėdavosi su juo apie politiką. Ji taip aistringai tikėjo juo, kad grumdavosi dėl jo – kartais net fiziškai.

Kai viena sufražistė bandė nustumti jį po traukiniu, Clementine ėmė tvatinti ją skėčiu. Kai per rinkimų kampaniją 1922 m. lapkritį jis atgulė su apendicitu, ji nuvažiavo iki pat Dandi agituoti jo labui. Drąsiai pranešė skeptiškai nusiteikusiai publikai, kad jos vyras – ne karo kurstytojas; ir nors kampanija buvo nesėkminga (kaip sakė Churchillis, jis liko „be posto, be mandato, be partijos ir be apendicito“), netrukus ji vėl to ėmėsi Vakarų Lesteryje. Ir vėl polemizavo: „Daug žmonių mano, kad jis iš esmės yra kariškis, bet aš jį labai gerai pažįstu ir žinau, kad jis visa ne toks. Iš tikrųjų vienas jo didžiausių talentų yra taikdarystė.“

Tai, žinoma, buvo gerai apgalvotas kreipimasis į kiekvieną publikos vyrą ir moterį, suprantančius taikdarystės gebėjimo svarbą – ne tik užsienyje, bet ir virtuvėje bei miegamajame. Nors Churchillis savo karjerą pradėjo ir baigė būdamas toris (ir iš tiesų buvo toris iš esmės), Clementine savo kilme ir temperamentu buvo nepataisoma liberalė. Ji niekuo neprisidėjo prie jo perėjimo į Liberalų partiją – tai įvyko gerokai prieš jiems susituokiant, – bet ne veltui buvo giriama už tai, kad padėjo sušvelninti ir sutramdyti savo vyro natūralų agresyvumą.

1921 m. ji laiške perspėjo jį, kad „mane visada liūdina ir nuvilia, kai matau, kad tu linkęs kliautis šiurkščiu, hunišku geležinio kumščio metodu“.

Susidaro įspūdis, kad ši moteris buvo visiškai įsitraukusi į savo vyro gyvenimą ir karjerą – ne tik traktavo jį su meile, bet ir ėjo su karo kirviu prieš jo niekintojus. Ketvirtajame dešimtmetyje jai su grupe draugų važiuojant traukiniu kažkas per radiją paniekinamai atsiliepė apie Churchillį. Jų būryje buvusi aukštuomenės moteris laikėsi paplitusių nuolaidžiavimo pažiūrų ir suburbėjo: „Teisingai, teisingai.“ Clementine tuoj pat išžingsniavo iš vagono ir nesutiko sugrįžti, kol jos neatsiprašė. 1953 m. ji dalyvavo kviestiniuose pietuose, ir ten lordas Halifaxas pasakė kažką santūriai kritiško apie torių partiją. „Jeigu šalis būtų priklausiusi nuo jūsų, – tarė ji pasitelkdama kūjį prieš seną nuolaidžiautoją, – mes, ko gero, būtumėm pralaimėję karą.“

Jis parašydavo jai su neabejotina aistra (pavyzdžiui, viename laiške sako norįs išgriebti ją nuogą iš vonios), bet yra ir graudus jos laiškas, parašytas 1916 m. kovą, kai jis buvo apkasuose.

Clementine Churchill įsipareigojimas Churchillio gyvenimui brangiai kainavo, ir ji tai žinojo. Kartą sakė, kad jos epitafija būtų tokia: „Ši moteris amžiais būdavo pavargus, / Nes jos gyvenimas buvo amžinas darbas.“ Dukteriai Mary ji prisipažino stokojusi galimybės mėgautis savo keturių vaikų auginimo džiaugsmais (penktas vaikas, Marigold, mirė kūdikystėje).

Beveik visą savo laiką skyrė Winstonui, jis jai, pasak Mary Churchill, buvo „pirmas, antras ir trečias“. Tai buvo auka, ir galima teigti, kad ir Clementine, ir vaikai jautėsi nuskriausti būdami mažais dangaus kūnais, pasmerktais nuolat skrieti orbita aplink Čartvelio roi soleil. Jis būdavo taip užsiėmęs, kad kartais ji jausdavosi užmiršta.

Jis parašydavo jai su neabejotina aistra (pavyzdžiui, viename laiške sako norįs išgriebti ją nuogą iš vonios), bet yra ir graudus jos laiškas, parašytas 1916 m. kovą, kai jis buvo apkasuose. „Mes dar jauni, bet laikas bėga pasiglemždamas meilę ir palikdamas tik draugystę, labai ramią, bet nelabai stimuliuojančią ar šildančią.“ Oi, oi.

Bent kartą ji sviedė jam į galvą lėkštę su špinatais. Turėdamas omeny jo nepaprastą gebėjimą panirti į egocentrizmą, manau, kad atsiras nemažai žmonių, kurie paplos jai už tokį poelgį ir – pasidžiaugs, kad nepataikė. Abiejų šeimose būta daug neištikimybės, abu išaugo vienaip ar kitaip nelaimingoje aplinkoje. Ar per penkiasdešimt šešerius santuokinio gyvenimo metus Churchillis arba Clementine kada nors jautė pagundą nuklysti į šalį?

Buvo pasakojama apie Daisy Fellowes, apibūdinamą kaip „elegantišką, prašmatnią ir kartais beširdę gražuolę“ – jiedu su Churchilliu atsitiktinai susipažino 1919 m. Versalio taikos konferencijoje. Ji pakvietė jį išgerti arbatos ir „pamatyti mano vaikelį“. Atkakęs arbatos, Churchillis jokio vaikelio neužtiko – tik šezlongą su ištiesta tigro oda ir ant jos išsitiesusia šeimininke. Ji buvo visai be drabužių. Jis pabėgo.

Nustebčiau – kad ir kokių pasitaikė gandų, – jeigu sužinotumėme, kad Churchillis pats padarė ką nors tokio. Ne tik dėl to, kad buvo atsidavęs Clementine – tiesiog jis ne toks buvo žmogus. Buvo pasakojama apie Daisy Fellowes, apibūdinamą kaip „elegantišką, prašmatnią ir kartais beširdę gražuolę“ – jiedu su Churchilliu atsitiktinai susipažino 1919 m. Versalio taikos konferencijoje. Ji pakvietė jį išgerti arbatos ir „pamatyti mano vaikelį“. Atkakęs arbatos, Churchillis jokio vaikelio neužtiko – tik šezlongą su ištiesta tigro oda ir ant jos išsitiesusia šeimininke. Ji buvo visai be drabužių. Jis pabėgo.

Na, o dėl Clementine – daug malkų priskaldyta iš Balio karvelio. Gyventi su Churchilliu buvo nuolatinis stresas, tad ji išvykdavo į gana ilgas atostogas – į pietų Prancūziją, Alpes arba Vest Indiją. 1934 m. iškeliavo į didžiausią odisėją – 50 000 kilometrų po pietų Ramųjį vandenyną prabangia motorine jachta, priklausančia „Guiness“ firmos paveldėtojui lordui Moyne’ui. Aplankė Borneo, Sulavesį, Molukus, Naująją Kaledoniją, Naujuosius Hebridus ir Balio salą, iš šios ji vyrui parašė: „Tai pasakų sala. Kiekvienoje gyvenvietėje – dailios šventyklos, apsuptos žalumos.

Dailios šokėjos. Žmonės čia gyvena kaip rojuje. Dirba kokias dvi valandas per dieną – likusį laiką groja muzikiniais instrumentais, šoka, šventyklose aukoja dievams ir mylisi! Nuostabu, argi ne?“

B. Johnsono knyga „Churchillio veiksnys“
Tuo metu Churchillis nepailsdamas kovėsi su vyriausybe dėl Indijos įstatymo, namo parsirasdavo išvargęs po vėlyvų balsavimų, ir nesunku suprasti, kad tai, ką jis namie galėjo pasiūlyti Clementine, ne visada buvo panašu į rojų; o ir kasdieninė meilė Čartvelio dienotvarkėje, matyt, nebuvo toks prioritetas kaip laimingose Balio gentyse. Clementine grįžo 1935 m. balandį su įvairiausiais suvenyrais savo bagaže, numetusi svorio ir gerai atrodanti.

Ji atsivežė gražių kriauklių, jie sumerkė jas į dekoratyvinius tvenkinėlius, ir jos truputį pagelto, pažaliavo. Jos didžiausias laimikis buvo Balio karvelis. Duktė Mary apibūdino jį kaip pasakišką rausvą ir smėlinį paukštelį raudonais snapu bei kojelėmis. „Jis gyveno gražiame pintiniame narvelyje, kaip kokiame prašmatniame omarų bučiuje. Jam patinkantiems žmonėms burkuodavo ir lankstydavosi su rafinuotu rytietišku mandagumu.“ Karvelį padovanojo vyrukas, plaukęs su Clementine tuo laivu.

Tai buvo toks prekiautojas meno kūriniais Terence’as Philipas.
Apie šio vyriškio Clementine sukeltus jausmus galime numanyti iš to, kad, karveliui paskutinį kartą kimiai suburkavus, ji pati sumanė įrašą, kuris buvo išraižytas ant Čartvelio rožyno saulės laikrodžio, atstojančio kapo stelą.

ČIA PALAIDOTAS BALIO KARVELIS
Neverta per toli nuklysti
Nuo išmintingų vyrų.
Bet štai yra tokia sala,
Ir vėl aš apie ją galvoju.

Šias eiles parašė ne ji pati – pasiūlius kelionių knygų autorei Freyai Stark, paėmė iš XIX a. literatūros kritiko W.P. Kero raštų. Kai kas sako, kad čia net akį rėžia tai, kas turima mintyje.

Churchillis yra išmintingas vyras, nuo kurio ji nuklydo, ir pripažįsta, kad padarė negerai. Bet karvelis – Veneros paukštis, meilės simbolis – primena apie kitą gyvenimą, kurio ji vos nesusikūrė atogrąžų saloje kitoje pasaulio pusėje. Karvelis taip iškilmingai palaidotas ne tik todėl, kad buvo smagus paukštelis, bet ir todėl, kad jai primena metą, kai ji pati burkavo ir glaustėsi. Tai yra jos romaniuko – pirmo, paskutinio, vienintelio – simbolis.

Ar taip ir yra? Ar tarp jos ir prekiautojo meno kūriniais kas nors buvo? Na, aš manau, tai įmanoma, nors kiti yra pažymėję, kad iš tikrųjų Terence’as Philipas turėjęs homoseksualių polinkių. Mes žinome, kad dvejus metus po kelionės jis kelis kartus lankėsi Čartvelyje, tačiau, kad ir kas tarp jųdviejų buvo, tai mirė kaip tas karvelis, o per karą mirė ir pats Philipas, Niujorke dirbdamas prekiautojui meno kūriniais Wildensteinui.

Gal tarp Clemmie ir to lipšnaus vyruko buvo šis tas daugiau negu flirtas, o gal ir ne. Bet istorijoje su Balio karveliu yra du dalykai. Pirma, kad ir ką tas paukštis reiškė, Churchillis apie tai žinojo, suprato ir atleido: kaip kitaip jis būtų leidęs savo sode kurti paminklą tam romantiškam atostogų epizodui?

Antra, kad ir kaip Terence’as Philipas paveikė Clemmie, kad ir kokius jausmus jai sukėlė, tai nė trupučio nepakenkė jos ir jos vyro meilės romanui. Štai ji rašo jam iš tos jachtos grįždama namo. „Ak, mano brangusis Winstonai, oro paštas sparnuotas, ir aš kaip Jonas Krikštytojas ruošdama sau kelią siunčiu tau šį laišką, norėdama pasakyti, kad tave myliu ir ilgiuosi tavo glėbio.“ Ar tai panašu į moterį, užsidegusią karštu romanu su kitu vyru? Žinoma, gali būti, bet jos atveju, manau, mažai tikėtina.

O štai ką Churchillis jai parašė:

Daug galvoju apie tave, mano brangioji katyte […] ir džiaugiuosi, kad mudu gyvename kartu ir vis dar turime ateities lūkesčių šioje malonioje pakalnėje. Kartais mane truputį prislegia politika ir norisi, kad tu paguostum. Bet man atrodo, kad tau tai yra puiki patirtis bei nuotykis ir tavo gyvenimui suteikė naują foną bei didesnį mastą, tad nepavydžiu šios ilgos ekskursijos, bet dabar jau noriu, kad sugrįžtum.

Be jos jis nebūtų visko ištempęs. Jo gyvenimui ji suteikė giliai įleistus buities pamatus, ir ne tik tuo, kad sutvarkė Čartvelio ūkio vadybą, parūpino devynis tarnus ir du sodininkus, tenkino didžiulius emocinius bei logistinius keturių vaikų poreikius.

Iš šio laiško jaučiasi, kad Churchillis suvokia, kaip daug jis reikalaudavo iš savo žmonos. Taip pat suprantame, kad jos nebuvimas jam jau užsitęsė ir labai reikia, kad ji vėl būtų su juo. Kodėl Churchillis atleido jai flirtą su Terence’u Philipu, jeigu apskritai buvo už ką atleisti? Nes mylėjo ją – štai kodėl. Pasaulis jai turi būti labai dėkingas – po Churchillio mirties tai suprato ir Britanijos vyriausybė, todėl jai suteikė savarankišką perės titulą.

Be jos jis nebūtų visko ištempęs. Jo gyvenimui ji suteikė giliai įleistus buities pamatus, ir ne tik tuo, kad sutvarkė Čartvelio ūkio vadybą, parūpino devynis tarnus ir du sodininkus, tenkino didžiulius emocinius bei logistinius keturių vaikų poreikius. Čia jos pastangos taip pat, galima teigti, buvo sėkmingos.

Turėjo būti nelengva užauginti visus keturis – Dianą, Randolphą, Sarah ir Mary, – ir nors ne visi jie visada buvo laimingi, savarankiškame gyvenime visi tapo įspūdingomis bei drąsiomis asmenybėmis – prie to prisidėjo Winstonas (mylintis tėvas, kai leisdavo laikas) ir labiausiai Clemmie.

Ji pažabojo jo ekscesus, privertė jį daugiau galvoti apie kitus žmones, būti mažiau egocentrišką ir padėjo pasireikšti jo malonioms bei pasigėrėtinoms charakterio savybėms. 1940 m. tai buvo svarbu. Šaliai reikėjo lyderio, kurį visuomenė gali suprasti, kuris yra patrauklus ir atrodo tvirtai „stovintis ant žemės“ bei patikimas.

Jeigu Churchilliui teko vadovauti šaliai kare, tai jam reikėjo sugebėti sutarti su žmonėmis, o jiems reikėjo sugebėti sutarti su juo; ir Churchillio atveju padėjo tai, kad jie galėjo daugiau – tapatintis su savo šalimi ir su jo asmenybe.