Žymaus amerikiečių istoriko ir viduramžių tyrinėtojo Edvardo Granto teigimu, septyniolikto amžiaus mokslinė revoliucija vyko tik Vakarų Europoje vyravusios lotyniškos krikščionybės dėka.

Viduramžiais susikūrę Europos universitetai, Aristotelio tekstų ir komentarų vertimai į lotynų kalbą bei natūraliosios filosofijos vystymasis sudarė prielaidas mokslo pažangai vėlesniais amžiais. Viena vertus, krikščioniškas tikėjimas skatino mokslo vystymąsi, kita vertus, mokslo atradimai skatino teologus peržiūrėti Biblijos interpretavimo metodus.

Mūsų dienomis „naujojo“ ateizmo atstovai, pavyzdžiui Richardas Dawkinsas ir Christopheri Hitchensas, kursto neapykantą krikščionybės ir apskritai religijos atžvilgiu. Paminėtinas šių dviejų ateizmo „evangelistų“ žygis 2010 m., kuriuo buvo dedamos teisinės pastangos suimti popiežių Benediktą XVI per jo vizitą į Didžiąją Britaniją. 

Giedrius Saulytis
Hawkingas, kaip ateistas, gali teigti, jog dangus yra tik pasaka, tik nereikėtų žeminti kitaip tikinčių savo kolegų. Taip pat vertėtų prisiminti, jog krikščionybės istoriją ženklina ne bailių, o kankinių kraujas. Galima nematyti juos įkvėpusios vilties, tačiau nekorektiška menkinti jų drąsos ir tikėjimo.
Jie tikėjosi pasinaudoti Čilės diktatoriaus Augusto Pinočeto suėmimo Britanijoje 1998 m. precedentu, tvirtindami, jog popiežius yra kaltas dėl nusikaltimų žmonijai, kadangi dangstė kunigus pedofilus ir tuo prisidėjo prie seksualinės prievartos. Būdamas Jungtinių Tautų nepripažintos valstybės galva, Benediktas XVI, anot jų, negalėtų pasinaudoti diplomatine neliečiamybe. Akademiniuose ratuose Dawkinsas ir Hitchensas labiau vertinami dėl jų parašytų knygų „Dievo apgaulė“, „Dievas nedidis: kaip religija viską apnuodija“ ir kt. 

Tikriausiai ne be šių intelektualų įtakos keitėsi bene žymiausio astrofiziko Stepheno Hawkingo pažiūros Dievo atžvilgiu. Nors jis niekada nebuvo tikintis, tačiau „Trumpoje laiko istorijoje“ bent lakoniškai Hawkingas svarsto, ar būtinai reikalingas Kūrėjas, nors mokslas ir nepajėgia matematinių teorijų pagrindu paaiškinti, kodėl atsirado visata. 

Tačiau savo paskutinėje knygoje „Didysis projektas“ „didžiojo sprogimo“ teorijos advokatas tokių klausimų nebekelia. Dabar jis pateikia naujus atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus – taip skamba knygos pavadinimo paantraštė. Anot Hawkingo, visatos atsiradimui paaiškinti pakanka vien fizikos dėsnių. Prieš kelias dienas duotame interviu, perspausdintame ir šiame portale, profesorius, paklaustas, ar nebijo mirti, atsako, jog žmogaus smegenims, kuriuos galima prilyginti kompiuteriui, nėra nei dangaus, nei gyvenimo po mirties – tai tiesiog pasaka bijantiems tamsos.

Be abejo, gerbiamas mokslininkas turi teisę tikėti pomirtine amžina tamsa, kaip ir tie, kurie viliasi anapus amžinai gyventi Dievo šviesoje. Tačiau ar galima metafizinius teiginius pagrįsti vien moksliniais argumentais? Po Tomo Kuhno „Mokslinių revoliucijų struktūroje“ pateiktos mokslo raidos koncepcijos taip tvirtinti tikrai nebegalėtume. Kuhnas paneigia mokslininko, kaip „nepriklausomo“ tyrėjo, besivadovaujančio objektyvia metodologija, mitą. Jis, aiškindamas naujų mokslinių paradigmų atsiradimą, teigia, jog bet kuris mokslininkas iš dalies tendencingai atrenka medžiagą ir iš dalies tendencingai ją traktuoja. Dėl šios priežasties apskritai būtų geriau atsisakyti semantiškai probleminės frazės „mokslinis objektyvumas“, nes bet kuris mokslinis darbas turi numanomą vertybinę potekstę, o mokslininkai, pasak Kuhno, nors neturi ir nenori būti filosofais, neišvengiamai tokiais tampa. 

Tuo akivaizdžiai pasižymi ir kai kurie Hawkingo teiginiai (beje, „Didįjį projektą“ jis parašė drauge su Leonardu Mlodinowu, tad kai kurios tezės priklauso pastarajam). Pavyzdžiui, teigiama, jog filosofija mirė, negebėdama koja kojon žengti su pažangiais mokslo atradimais, o amžiais neštą filosofų pažinimo siekio fakelą perėmė gamtos mokslų tyrinėtojai. Tačiau, kaip jau ne vienas yra pastebėjęs, šie teiginiai nėra paremti tyrimais ir, būdami filosofinio pobūdžio, patys save paneigia.
Tad Hawkingas, kaip ateistas, gali teigti, jog dangus yra tik pasaka, tik nereikėtų žeminti kitaip tikinčių savo kolegų. Taip pat vertėtų prisiminti, jog krikščionybės istoriją ženklina ne bailių, o kankinių kraujas. Galima nematyti juos įkvėpusios vilties, tačiau nekorektiška menkinti jų drąsos ir tikėjimo.

Autorius yra Vilniaus bažnyčios Tikėjimo žodis vyresnysis pastorius.