G. Česnakas. Kuo Rusija pateisina savo teritorijų plėtimą

Rusijai pradėjus agresiją Kryme šių metų vasario pabaigoje buvo pateikta daugybė aiškinimų dėl jos veiksmų motyvų. Tarp tokių aiškinimų populiari geopolitinė prieiga, ypač Aleksandro Dugino neoeurazizmo geopolitinė teorija. A. Duginas buvo vaizduojamas kaip Rusijos ekspansionistinės užsienio politikos didmeistris, sukūręs Rusijos galios atstatymo projektą, kuriuo seka Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Visos šios prielaidos buvo klaidingos, kaip ir pervertinta A. Dugino įtaka, ypač po jo atleidimo iš Maskvos valstybinio universiteto Tarptautinių santykių sociologijos katedros vedėjo pareigų birželį. Nepaisant to, išliekantis kai kurių politikų, tarptautinių santykių ir užsienio politikos analitikų bei žurnalistų noras aiškinti Rusijos užsienio politiką remiantis geopolitinėmis prielaidomis iškreipia ir pernelyg komplikuoja Rusijos bei kitų valstybių užsienio politikos suvokimą dėl geopolitikos principų klaidingumo. Geopolitika savo esminiais elementais yra labiau ideologija nei analizės ir aiškinimo metodas.

Akivaizdžiausia vadinamųjų geopolitinių teorijų problema slypi jų gausybėje ir pernelyg dideliuose jų tarpusavio skirtumuose, mat kiekviena šių teorijų legitimuoja, kodėl tam tikra valstybė turėtų kontroliuoti kažkokią geografinę erdvę, leidžiančią tapti tarptautinės sistemos hegemone. Geopolitinės teorijos tarpusavyje nesutaria, kurios teritorijos valstybėms užtikrintų galingiausios sistemos veikėjos statusą. Prieš šimtmetį anglų geografas Halfordas Mackinderis rašė, kad tai valstybė, valdanti „pasaulio šerdį“ (iš esmės Rusijos imperijos teritoriją, be vakarinių pakraščių ir Tolimųjų Rytų pakrantės) valdo pasaulį.

Ar tikrai Rusijos imperija, pralaimėjusi karą Japonijos imperijai 1905 m., valdė pasaulį? Tiesa, vėliau pats H. Mackinderis kelis kartus keitė „pasaulio šerdies“ ribas. Galima kleti klausimą, kodėl JAV tapo tarptautinės sistemos hegemonu, net nevaldydama geografo minėtų teritorijų? Ir tai tik viena vadinamųjų teorijų, kas, ką ir kaip turėtų valdyti. Daugelyje šių teorijų neatsižvelgiama nei į tarptautinę teisę, nei valstybių suverenitetą. Laikomasi principo, kad valstybes galima dalinti kaip tortus be jokių pasekmių pačiam dalintojui.

A. Duginas yra rašęs, kad sutarus su Vokietija, Rusija iš esmės galėtų daryti ką tik nori Rytų Europoje – prijungti, padalinti, o sutarusi su Japonija Rusija galėtų padalinti Kiniją. Būtų įdomu pamatyti šiuos procesus, kaip tarptautinė bendruomenė ramiai stebi Rytų Europos dalinimą, o Kinija turėdama branduolinį ginklą ir didžiausią pasaulyje kariuomenę, kuri sparčiai modernizuojama, stebi savo teritorijos okupaciją ir aneksiją. Net ir leidus savo vaizduotei nuklysti taip toli, Rusijai okupavus vos 12 proc. Kinijos teritorijos, rusai taptų mažuma savo valstybėje. Kai kurios geopolitinės teorijos geriausiu atveju pretenduoja į mokslinės fantastikos žanrą. Nepaisant to, šių teorijų reikšmė stiprėja ekspansionistinėse ir nedemokratinėse valstybėse, ir ypač Rusijoje.

Geopolitinės teorijos, kurias teisingiau laikyti ideologijomis, yra skirtos legitimuoti ekspansionistinę politiką. Rusija nuo pat Maskvos kunigaikštystės sustiprėjimo XV a. buvo ekspansionistinė valstybė, kurios politiniam elitui negalėjimas plėsti teritorijos sukelia nepilnavertiškumo jausmą, o sienų susitraukimas po Sovietų Sąjungos dezintegracijos tampa katastrofa. Komunizmo žlugimas po Šaltojo karo Rusijos visuomenėje sukūrė ideologinį vakuumą, kurio negalėjo užpildyti liberalioji demokratija. Autoritarizmo (suverenios demokratijos), ekspansionizmo (rusakalbių ir slavų gynimo), konservatyvios ir „unikalios civilizacijos“ idėjos tapatinamos su „naująja“ ir „didžiąja“ Rusija tampa patrauklios visuomenei, siekiančiai užpildyti šį vakuumą, o valstybės kontroliuojami žiniasklaidos kanalai bei švietimo sistema užtikrina minėtų idėjų sklaidą.

Neatsitiktinai Rusijos akademinėje mintyje galima fiksuoti geopolitikos suklestėjimo laikotarpį, kuris tęsiasi maždaug dvidešimt metų ir vis intensyvėja. Maskvos ir Sankt Peterburgo valstybiniuose universitetuose tarptautinių santykių analizėje itin reikšmingą vietą užima būtent geopolitika, kuri nepasižymi akademiniu neutralumu ir teorijų bendrųjų elementų stabilumu. Labai daug mokslininkų Rusijoje tarptautinės sistemos raidą, užsienio politiką ir konfliktus linksta aiškinti per geopolitikos prizmę, o tokios sąvokos kaip „Didžioji Rusija“, „Naujoji Rusija“ ir „Rusų pasaulis“ tampa neatskiriama šių mokslininkų žodyno dalimi. Dėl šių priežasčių, kai kuriuos rusų tarptautinių santykių ekspertus sunku vertinti kitaip kaip propagandos ir viešosios diplomatijos vykdytojus, kurie, pasiremdami istoriniais ir etniniais kontekstais, bando pateisinti Rusijos agresyvią politiką. Absoliučiai didžioji Rusijos geopolitikų dalis istoriniais ir etniniais kontekstais bando pagrįsti, kodėl Rusijos sienos turėtų būti plečiamos, sutapti su Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos sienomis ir drauge sujungti visas slavų tautas. Vis dėlto, lieka neaišku, kodėl remiantis istoriniu kontekstu „teisingos“ Rusijos sienos neturėtų sumažėti ir sutapti su Maskvos kunigaikštystės sienomis, pavyzdžiui, 1390 m. kai jos buvo nutolusios vos per keliasdešimt kilometrų nuo Kremliaus? Atsakymas paprastas – geopolitika yra ideologija.

Neatsitiktinai geopolitikos atsiradimas ir suklestėjimas fiksuojamas imperializmo amžiuje. Įvairias geopolitines teorijas legitimuojančias ekspansionizmą turėjo Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV, Vokietijos imperija ir Nacistinė Vokietija, Japonijos imperija, Italija, Rusijos imperija ir Sovietų sąjunga. Ekspansija grindžiama ir legitimuojama remiantis istoriniais kontekstais, tautos pranašumu ar lemtimi, todėl Rusija čia nieko naujo neišranda, tiesiog pritaiko idėjas, kurių daugelis demokratinių valstybių jau atsisakė.

Galiausiai, negalima sutapatinti politinės geografijos ir geopolitikos. Pirmoji teigia, kad valstybių geografinės pozicijos veikia jų užsienio politiką. Geografinės pozicijos turi didžiulę įtaką užsienio politikos tikslams, partneriams, prekybai, ginkluotųjų pajėgų pobūdžiui ir galimiems nestabilumo ir grėsmių šaltiniams, tačiau norint paaiškinti ir prognozuoti užsienio politiką nebūtina veltis į geopolitikos teorijų mistiką. Galios siekiai, galios pasiskirstymas, anarchinis tarptautinės sistemos pobūdis, interesų zona, galios balansas, saugumas ir kitos klasikinės tarptautinių santykių ir užsienio politikos sąvokos bei jomis paremta analizė leidžia žymiai lengviau numatyti galimus Rusijos užsienio politikos scenarijus nei didžiosios geopolitinės – ideologinės schemos.