Minėti analitikai teigia, kad JAV padarė klaidą plėsdama NATO, o Vakarų Europos valstybės plėsdamos ES. Anot jų, tokia plėtra suerzino Rusiją, todėl ji tapo agresyvi ir 2008 m. įsiveržė į Gruziją, o 2014 m. į Ukrainą. Tokių analitikų ir politikų teigimu, jeigu JAV ir Vakarų Europos valstybės nebūtų siekusios išplėsti įtakos į posocialistinę ir posovietinę erdvę, nebūtų buvę ir agresyvios Rusijos, kuri potencialiai būtų tapusi Vakarų partnere. Vis dėlto, tokie teiginiai prasilenkia su tuo, ką galima matyti pasaulio istorijoje ir tuo, kaip valstybės, ir ypač didžiosios valstybės, sąveikauja tarpusavyje.
Taigi, Rusija, nori ji tai pripažinti ar nenori, Šaltąjį karą pralaimėjo, prarado turėtą galią ir daugiau nei dešimtmetį tapo valstybe, kuri turi prisitaikyti prie galingesnių valstybių veiksmų, nei veikti kitas valstybes. Po Šaltojo karo JAV ir Vakarų Europa galėjo sėkmingai plėsti savo įtaką nuo rytinių Vokietijos sienų iki vakarinių Rusijos sienų. Tokie JAV ir Vakarų Europos įtakos plėtros siekai sutapo su Baltijos ir Vidurio Europos valstybių interesais. Lietuvai ir kitoms šalims buvo naudinga tapti NATO ir ES nare, užsitikrinti karinį saugumą (pirmiausia nuo Rusijos), tapti didžiausios prekybos erdvės dalimi, užsitikrinti investicijas, įtvirtinti demokratijos vertybes, išvengti etninių konfliktų.
Savo ruožtu JAV įgavo galimybes projektuoti galią rytiniame NATO flange ir įgijo naujų ištikimų partnerių remiančių jų pozicijas tarptautinėje bendruomenėje. Vakarų Europos valstybės per ES plėtrą užsitikrino galimybes stimuliuoti ekonomikas padidinti investicijas ir eksporto galimybes. Ši JAV ir Vakarų Europos valstybių įtakos plėtra leido stabilizuoti Baltijos ir Vidurio Europos valstybes, tapti atsparesnėmis Rusijos įtakos sklaidai. Šiame kontekste mažų mažiausiai keistai skamba kai kurių grupių pasiūlymai neįsivesti Euro, išstoti iš NATO ar ES. Galima tokių „ekspertų“ paklausti, kiek jie nuoširdžiai tiki, kad Lietuva ar kitos Baltijos šalys ilgai išliktų nuo nieko nepriklausomos? Ar ilgai užtruktų, kol valstybė, per visą savo istoriją siekusi tik teritorinės ekspansijos, „suvalgytų“ tokias nuo nieko nepriklausomas valstybes?
Tenka tik apgailestauti, kad NATO ir ES plėtra buvo pernelyg lėta ir nebuvo spėta į šias organizacijas priimti Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Neabejotina, kad šiose valstybėse matytume daug pozityvesnius ir, to neslėpkime, Lietuvos interesus atitinkančius procesus. Minėtų šalių nepavyko priimti dėl kelių priežasčių. Pirmoji – kuo toliau NATO ir ES plėtėsi į Rytus, tuo labiau buvo linkusios paisyti Rusijos interesų, naiviai viliantis, kad Rusija iš tikro siekia kurti saugumo ir prekybos erdvę nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Antroji – Rusija atgaudama galią galėjo vis sėkmingiau ginti savo interesus net ir karinėmis priemonėmis. Galiausiai, Ukrainos vadovai bandė susikurti naudą „prekiaudami“ savo suverenitetu ir užsienio politika, bandydami išpešti kiek galima didesnę naudą tiek iš ES ir NATO, tiek iš Rusijos. Ilgainiui didžiausią kainą už tokią politiką sumokėjo pati Ukraina.
Vakarų Europos tikėjimas, kad Rusiją tenkins Gruzijos, Ukrainos ar Moldovos neutralitetas buvo kiek naivokas, paskatintas neadekvataus žvelgimo į pasaulį iš „dramblio kaulo bokšto“ manant, kad ekonominiai saitai yra svarbiau nei galios žaidimai, kad kariniai konfliktai yra negalimi, o viską galima išspręsti diplomatijos pagalba. Toks modelis gal ir būtų tikęs bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis, kurios galios didinimą nebūtinai sieja su teritorijos plėtra. Vis dėlto, Rusija visuomet save laikė galinga tik tuomet, kai ką nors užkariaudavo, jos niekada netenkino politinė įtaka ar ekonominė galia.
Rusijos nepakeitė Šaltojo karo pabaiga taip, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga pakeitė Vokietiją, kuri nuo karinės galios naudojimo perėjo prie ekonominės įtakos, tapdama ES flagmanu. Rusija, išskyrus trumpą laikotarpį, nesiekė transformuotis, bet turimomis priemonėmis išlaikyti įtaką, o esant galimybėms ją plėsti. Įtakos išlaikymui Rusija pasirinko netinkamus užsienio politikos instrumentus, kūrė valdomo nestabilumo erdves ir siekė nusipirkti palankumą subsidijuojama energijos išteklius. Valdomo nestabilumo erdvėmis tapo įšaldytų konfliktų zonos Moldovoje, Gruzijoje, Kalnų Karabachas. Rusija ginklais remdavo vieną iš kariaujančių pusių, tuo pat metu save pozicionavo taikos ir stabilumo garantu, ir siekė priversti atsižvelgti į jos interesus. Tokia politika ilgame laikotarpyje toliau skaldė ir taip mažas valstybes, didino nepasitikėjimą Maskva, o separatistiniai regionai tapo ekonomine našta pačiai Rusijai.
Rusija taip ir neišmoko suprasti, kad bendradarbiavimas su galingomis, oponuojančiomis valstybėmis, kaip JAV, gali duoti daugiau naudos nei žalos. Tai rodo ir jos poveikis Vakarų Europos valstybių politikai, kai šios valstybės bendradarbiavimo vardan buvo linkusios vis labiau paisyti Rusijos interesų. 2008 m. Vokietija ir Prancūzija prieštaravo NATO narystės veiksmų plano suteikimui Ukrainai ir Gruzijai. Rusijos grėsmė daugelio senųjų NATO narių buvo laikyta tam tikra Baltijos šalių šizofrenijos apraiška. ES siūlė plėsti ekonominį bendradarbiavimą, JAV atsisakė priešraketinio skydo komponentų Vidurio Europoje. Nepaisant susidorojimų su privačiomis energetikos kompanijomis, Europos energetikos kompanijos siekė investuoti į Rusijos energetikos sektorių.
Savo agresyviais veiksmais, o ne protingu ir subtiliu diplomatiniu žaidimu, Rusija ne tik susipriešino sau tautomis, kurios buvo ganėtinai draugiškos jos atžvilgiu, bet ir save įvarė į kampą, bergždžiai ieškodama partnerystės su Kinija, kuri ilgainiui taps didžiausia grėsme pačiai Rusijai. Rusija yra priversta taikytis prie Kinijos pozicijų tuo pat metu prarasdama įtaką Centrinėje Azijoje ir savo veiksmais legitimuodama etninių kinų reikalavimus po kokių 20-30 m. prijungti Rytų Sibirą prie Kinijos. Rusija, bandydama pergudrauti Vakarus ir siekdama greitų pergalių, jas suvokdama kaip teritorijos plėtrą, pralošė ilgą partiją. Agresyviais veiksmais Rusija siekė nubrėžti „raudonąsias linijas“ JAV ir ES įtakos sklaidai. Drauge tikėdamasi, kad JAV ir ES pripažins Rusijos dominavimą Ukrainoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze.
Rusija manė, kad tai padarius ji galės pilnavertiškai atnaujinti bendradarbiavimą su Vakarais ir tapti nepamainoma partnere Kinijos sulaikymui. Agresyviais veiksmais Rusija prarado galimybes Vakarus padaryti savo partneriais, atgaivino NATO, skatina vis didesnį nepasitikėjimą, susikūrė ekonomikos problemas, sumažės energijos išteklių eksportas į Vakarus. Maskva vis dar nesusimąsto, ką teks daryti, kai Kinijos spaudimas taps nepakeliamas, kas norės būti jos partneriais?
Taigi, ne JAV, ir ne Vakarai lėmė Rusijos agresyvią politiką, tačiau pačios Rusijos nesugebėjimas prisitaikyti prie pasaulio tvarkos susiformavusios po Šaltojo karo, jos nesugebėjimas suvokti, kad teritorijos užkariavimas nebeatneša strateginės naudos, bet tik padidina išlaidas, nesugebėjimas suprasti, kad yra naujų ir veiksmingesnių užsienio politikos instrumentų nei brutali jėga. Rusija neišmoko planuoti savo veiksmų labai ilgos trukmės laikotarpyje, įvertinti didžiausių grėsmių ir galimybių. Ji taip ir nepaklausė savęs, ar grėsmė kyla iš mažų ir vidutinio dydžio Baltijos, Vidurio ar Rytų Europos valstybių, kurios nėra suinteresuotos jokiais Rusijos teritoriniais užkariavimais, bet tik ekonominiu bendradarbiavimu, teisingomis energijos išteklių kainomis ir gerais santykiais.
