Galima numoti ranka ir manyti – kaimiečiai, nematę nė vieno gyvo žmogaus iš Artimųjų Rytų. Tiesą sakant, taip ir manau – kaimiečiai ir gražesnio žodžio nė neketinu ieškoti.
Bet esama ir keleto racionalių argumentų. Pavyzdžiui, apie tai, kad Europa iš esmės nesprendžia pabėgėlių problemos, nes juk nepriimsi viso pasaulio nuskriaustųjų. Ir tai tiesa, nes Europos šalių ekonomikos nėra pačios geriausios būklės, todėl anksčiau ar vėliau nebegalės teikti paramos, skirti lėšų žmonių integravimui ir pasirūpinti pamatiniais jų poreikiais. Vokietija ir Švedija – daugiausia pabėgėlių priimančios šalys – jau dabar braška per siūles.
Tačiau kai keliamas klausimas apie sisteminį pabėgėlių problemos sprendimą, daugelis prityla. Dažniausias atsakas toks: tegul bėga į musulmoniškas šalis! Ko jiems reikia mūsų Europoje? Patys tarpusavyje kovoja – patys ir kenčia.
2003 m. JAV vadovaujama šalių koalicija, į kurią įėjo ir Lietuva, įsiveržė į S. Husseino vadovaujamą Iraką. S. Husseinas buvo pakartas, režimas žlugo, prasidėjo ilgas, bet nelabai sėkmingas šalies atstatymo procesas. Nors buvo sukurta pakankamai stabili centrinė valdžia, kurioje, kitaip nei S. Husseino laikais, ėmė dominuoti šiitai, buvo sukurtos karinės irakiečių pajėgos, policija, tačiau šalį ėmė krėsti sunitų ir šiitų nesutarimai, terorizmo lygis išaugo dramatiškai. Tikriausiai nenuostabu, kad šioje erdvėje buvo palankios sąlygos kurtis ir augti visokio plauko teroristinėms organizacijoms.
2011 m. tarptautinės pajėgos pasitraukė iš Irako – George'ą W. Bushą pakeitęs JAV prezidentas Barackas Obama įgyvendino rinkimų metu duotus pažadus. „Jūs žinote, aš sakau, ką galvoju. Ir galvoju taip, ką sakau. Sakiau, kad baigsiu karą Irake, aš pabaigiau karą Irake“, – 2012 m. lapkritį sakė B. Obama.
2015 m. gegužę ISIS teroristai paėmė Ramadį, esantį už daugiau nei 100 km nuo Bagdado, Irako ginkluotosios pajėgos pasirodė nepasiruošusios kovoti su tokiu priešu, o geriausius rezultatus demonstravo Irako Kurdistano pajėgos Peshmerga.
Atitinkamai, praėjusiais metais prieglobsčio Europos Sąjungos šalyse prašė 19,6 tūkst. irakiečių, šių metų pirmą ketvirtį – 7,2 tūkst.
Einame toliau. Libijoje NATO oro pajėgos 2011 m. pagelbėjo sukilėliams nuversti Muammarą Gaddafi ir šiandien šalis yra skilusi į dvi dalis: vieną kontroliuoja Tobruko uoste įsikūrusi vyriausybė, kitą – Tripolio vyriausybė. Nenuostabu, kad tuo pasinaudojo ISIS: teroristai šalyje ėmė rengti vieną išpuolį po kito.
Ne, Libijos piliečiai į Europą neplūsta, tačiau per Libiją – o taip! Tai nenuostabu. Dvi šalies vyriausybės nekontroliuoja net viena kitos, ką jau kalbėti apie šalies sienas. O prie Libijos krantų – puikiausia vilionė: Italijai priklausanti Lampedūzos sala, į kurią vargais negalais siekia patekti tūkstančiai pabėgėlių. 2014 m. iš Libijos į Italiją per Viduržemio jūrą pateko apie 110 tūkst. nuo karo bėgančių žmonių – daugiausia iš Sirijos ir Eritrėjos.
Galiausiai, prieiname prie didžiausios bėdos – Sirijos. Gražiąja žmona Asma al-Assad pakerėti Vakarus bandęs B. al Assadas 2011 m. ne juokais išsigando, kad jam baigsis kaip S. Husseinui ir M. Gaddafi.
Buvo ir kitų blogų pavyzdžių: Tuniso prezidentas Zine El Abidine Ben Ali per Arabų pavasarį spruko į Saudo Arabiją su pusantros tonos aukso luitų, Egipto prezidentas Hosni Mubarakas vos nebuvo pasodintas į belangę iki gyvos galvos, o belangėje – vos nemirė, į Jemeno prezidentą Ali Abdullah Salehą buvo pasikėsinta, tad jis nebegalėjo atlikti savo pareigų.
B. Obama vos nepademonstravo savo ryžto, kai jau rodės tuoj smogs Damasko režimui, panaudojusiam cheminį ginklą, bet vėl įsikišo Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas pagalvojęs nurimo.
Karas įsisiautėjo tiek, kad kartais tampa sunku suvokti, kas ir prieš ką kovoja. Sunitų ISIS, al-Assado pajėgos, sukilėlių Sirijos laisvoji armija, al-Assadą remianti šiitų „Hezbollah“, su al-Qaeda susijusi „Jabhat al-Nusra“, ISIS ir Vakarų remiamai Sirijos nacionalinei koalicijai oponuojantis „Islamo frontas“...
Tikriausiai nereikia nė stebėtis, kad Sirijos gyventojai yra antra grupė tarp visų pabėgėlių, plūstančių į Europą. Pabėgėliai iš konflikto zonų Sirijoje jau seniai apsigyveno praktiški visur. Manoma, kad nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake, 7,6 mln. tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje, apie 270 tūkst. prašė prieglobsčio Europoje.
Ir štai stovi Europa prie krizės slenksčio. Vokietijos ministras skėsčioja rankomis: jo šalis nebegali tenkinti pabėgėlių prašymų, Lietuva demonstratyviai nusisuka ir svarsto, ar priimti 325 pabėgėlius, ar 70. O gal išvis nepriimti? Ir ko jie čia nori? Mes patys neturtingi...
Tuo tarpu V. Putinas, nors ir susiduria su ekonominiais sunkumais šalies viduje, yra izoliuotas nuo Vakarų, tačiau Artimųjų Rytų lošime sužaidė puikiai nieko per daug net nedarydamas. Kaip sakoma, rusų propaganda todėl ir yra aukštos kokybės, kad pasinaudoja Vakarų klaidomis ir pasako dalį tiesos.
„Pirma buvo įgyvendinta karinė operacija Irake, paskui Libijoje – kas pastūmėjo abi valstybes prie iširimo ribos. Kodėl Libija buvo pastūmėta į tokią situaciją? Šiandien tai ant skilimo ribos esanti valstybė, kuri tapo teroristų treniravimosi vieta“, – Valdajaus forume pernai pareiškė V. Putinas.
Net nenoriu to tarti, bet jis iš esmės teisus...
„Sirijoje, Jungtinės Valstijos su sąjungininkėmis pradėjo finansuoti ir ginkluoti sukilėlius, suteikdamos jiems galimybę užpildyti savo gretas samdiniais iš įvairių šalių. Leiskite paklausti, iš kur sukilėliai gauna pinigų, ginklų ir karinių specialistų? Iš kur tai ateina?“, – tai irgi piktdžiugiška V. Putino frazė, tačiau sunku net paprieštarauti.
„Irake, kai buvo nuverstas S. Husseino režimas, valstybės institucijos, įskaitant kariuomenę, buvo sugriautos. Mes jau tada sakėme, būkite labai atsargūs, jūs vejate žmones į gatves. Neužmirškite (teisingai ar ne) tai buvo šalis – regiono lyderė, į ką jūs ją paversite? Ir koks rezultatas? Dešimtys tūkstančių karių, pareigūnų, buvusių „Baath“ partijos aktyvistų išėjo į gatves ir prisijungė prie sukilėlių. Gal tai paaiškina, kodėl „Islamo valstybė“ staiga tapo tokia efektyvi?“, – toliau tame pačiame forume smaginosi V. Putinas.
Taip, galime tai nurašyti Rusijos propagandai. Tačiau, kaip bebūtų, iš nedemokratiškų, bet ekonomiškai bei politiškai stabilių valstybių, žmonės masiškai nebėga. Žmonės susitaiko su diktatoriškais režimais, politinių kalinių egzistavimu, net ištveria ekonominius sunkumus, tačiau niekas negali ištverti visaapimančio karo, kai pamatyti nupjautą ir ant baslio pamautą vaiko, moters ar vyro galvą tampa beveik kasdienybe.
