E. Lucasas. Kruopštus tyrimas apie Putiną: pasiteisinimų nežinojimui nebėra

 (87)
Kaip žurnalistas labiausiai apgailestauju dėl to, kad pakankamai nuodugniai nepasikapsčiau Vladimiro Putino praeityje. 1998-2002 metais buvau „The Economist“ biuro Maskvoje vadovas ir, kaip ir mano kolegos, nesugebėjau iškapstyti nieko įdomaus apie tylų paniurusį biurokratą iš Sankt Peterburgo, netikėtai tapusį ministru pirmininku, o galiausiai – šalies prezidentu.
Edwardas Lucasas
Edwardas Lucasas
© Organizatorių archyvo nuotr.

Niekas apie jį negalėjo daug papasakoti. Atrodė jokios ateities neturintis, pilkas ir psichologiškai atbukęs veikėjas – garsėjo tik išskirtiniu lojalumu savo viršininkams. Tai erzino, tačiau paaiškina, kodėl Jelcino šeima, bet kokia kaina siekusi išvengti apkaltos, staiga atsigręžė būtent į jį.

Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad tas naujasis Rusijos lyderis – toks grėsmingas ir nuožmus despotas, reguliariai bendradarbiausiantis su nusikaltėliais, siaubsiantis valstybės finansus, grasinsiantis oponentams ir papirkinėsiantis užsieniečius, būtume sunerimę (ir geriau informuoti) dėl šios šalies ateities. Taip pat greičiausiai būtume labiau pasistengę suvokti, kodėl tiek daug žmonių, galėjusių papasakoti daugiausiai apie V. Putino praeitį, yra arba negyvi, arba siaubingai įbauginti, arba jų gerklės kaip reikiant užkištos pinigais.

Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad tas naujasis Rusijos lyderis – toks grėsmingas ir nuožmus despotas, reguliariai bendradarbiausiantis su nusikaltėliais, siaubsiantis valstybės finansus, grasinsiantis oponentams ir papirkinėsiantis užsieniečius, būtume sunerimę (ir geriau informuoti) dėl šios šalies ateities.
Edwardas Lucasas

Todėl esu labai laimingas, kad Karen Dawisha – akademikė iš Amerikos – padarė tai, ko nesugebėjau nei aš, nei mano kolegos: ji pasistengė nupiešti itin detalų ir kraują stingdantį V. Putino kelionės į turtingųjų ir galingųjų viršūnę paveikslą knygoje „Putino kleptokratija“. Jos įvardytas korupcijos mastas, piktnaudžiavimas valdžia ir banditizmas toks pribloškiantis, kad pirmasis jos leidėjas – „Cambridge University Press“ – atsisakė spausdinti šią knygą. Paprasčiausiai pabūgo būti paduotas į teismą dėl šmeižto. 

Apie liūdną K. Dawishos knygos likimą rašiau „The Economist“. Kilo tikras furoras, kuris ir padėjo rasti leidėją. Tačiau kol kas knygą lengvai gauti galima tik Jungtinėse Valstijose (kur ją saugo JAV Konstitucijos pirmoji pataisa).

Knygoje pasakojama, mano nuomone, tikroji šiuolaikinės Rusijos istorija – istorija, kaip pasibaisėtinas buvusių KGB veikėjų ir nusikaltėlių hibdridas iš pradžių gniaužtuose suspaudė Sankt Peterburgo – antrojo pagal dydį Rusijos miesto (o vėliau ir visos šalies) – biurokratus ir verslininkus. Procesas prasidėjo dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai – tada, kai paslaptingai Vakaruose pradingo milijardai iš KGB ir Komunistų partijos fondų.

Visi iki vieno nesąžiningi susitarimai, kiekvienas nužudymas ir piktnaudžiavimo valdžia atvejis paremtas konkrečiais šaltiniais. Mokslininkė daugybę kartų tiksliai įvardijo apgaulės ir bauginimo taktikos atvejus, kuriais režimas slapstė savo juodus darbelius – vagystes, žmogžudystes ir apgavystes.
Edwardas Lucasas

Šie pasisavinti pinigai visus tuos metus, kai valdžioje dar nebuvo įsitvirtinę bet kokių kompromisų priešininkai, pasitarnavo kaip finansinis draudimas – lėšos juodai dienai. Vėliau tapo tramplinu grįžtantiems. V. Putino klikos revanšistinis valdymas sunaikino nepriklausomą žiniasklaidą ir realių pokyčių galinčią imtis opoziciją, o valstybines institucijas užnuodijo agresija Rusijos kaimynams: visa tai buvo daroma vardan vieno tikslo – noro praturtėti.

Šios istorijos kontūrus buvo galima numatyti, tačiau K. Dawisha – pats to daryti nebūčiau išdrįsęs – įvardija pavardes V. Putino artimiausiųjų ir detaliai nupasakoja, kaip ir kodėl jie iškilo. Išskirtinis akademikės išleistos knygos bruožas – dėmesys menkiausioms detalėms. Visi iki vieno nesąžiningi susitarimai, kiekvienas nužudymas ir piktnaudžiavimo valdžia atvejis paremtas konkrečiais šaltiniais. Kartais mokslininkė naudojosi medžiaga, kuri pačioje Rusijoje paslaptingai išnyko, tačiau kurią buvo galima atsekti kitose šalyse. Mokslininkė daugybę kartų tiksliai įvardijo apgaulės ir bauginimo taktikos atvejus, kuriais režimas slapstė savo juodus darbelius – vagystes, žmogžudystes ir apgavystes.

K. Dawisha jokiais būdais neturi visų atsakymų. Labai sunku tiksliai pasakyti, kiek pastarųjų 25 metų įvykių yra kruopštaus planavimo rezultatas, o kiek – paprasčiausia sėkmė. Taip pat neaišku, kaip stipri Rusija suderinama su putinizmo epidemija ir viską ardančia korupcija; ypač tada, kai pradeda elementariai trūkti pinigų.

Įdomiausia tai, kad K. Dawisha tiesiai šviesiai beda pirštu: Vakarų valstybės jau seniai žinojo, kad Rusiją valdo saiko nejaučiantys kleptokratai, tačiau sąmoningai pasirinko apsimesti nieko nežinančios ir nesiimti jokių veiksmų. Reikia dėkoti K. Dawishos drąsai ir ryžtui – pasiteisinimų nežinojimui nebeturime.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Spraunius. Ar Europa bus palaidota? (68)

Be abejo, daugelis (nemaža dalis sulaikę kvapą) seka „Brexit“ siužetą ir buria tema „o kas, jeigu...“ Birželio 23-ąją viršų paims britų egoizmas, siekiant išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, teisės šios šalies parlamentui blokuoti europinius įstatymus, ar tai, ką už Jungtinės Karalystės (JK) išlikimą Europos Sąjungoje (ES) paskelbęs balsuosiąs Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby įvardijo taikos bei sutarimo principais sėkmingai besivadovaujančia organizacija?

Kraupus SSRS sąmokslas prieš Vakarus: slapčiausi agentų darbeliai (122)

Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.

Č. Iškauskas. Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles? (511)

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.

R. Trimakas. Islamas niekuo dėtas? (82)

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.

V. Mitė. Du pavojai Lietuvai, kurie ateitų prieš tankus (266)

Daug kalbama apie tiesioginę karinę Rusijos grėsmę, bet du galimi poslinkiai pasaulyje gali sukelti ne mažesnį pavojų nei Rusijos tankai. Tankai ateitų vėliau.