Propagandos žinovas Williamas Joyce‘as, geriau žinomas kaip Lord Haw-Haw, buvo pakartas – per klaidą, nes buvo iš neutralią poziciją užėmusios Airijos – kartuvių jis nusipelnė kaip Hitleriui palankus balsas radijuje.
Šiandieninė dilema reikalauja atsakymo, kaip prispausti Vladimiro Putino režimui informaciją ginklu versti padedančius asmenis. Kremlius negali pinigų naujam propagandos formatui, pavadintam „Sputnik“ – teigiama, kad ši užsienio naujienų agentūra bus tarsi priedas prie nuodais besispjaudančio antivakarietiško RT (seniau vadinto „Russia Today“). Ką darytumėte, jeigu, pavyzdžiui, sulauktumėte siūlymo pasirodyti vieno iš šių žiniasklaidos kanalų eteryje?
Tiesioginiame eteryje atsiranda kita pasirinkimo galimybė – sabotažas. 2013 metais žurnalistas iš Amerikos Jamie Kirchikas visiems įsirėžė atmintin tiesioginiame RT eteryje ėmęsis ginti netradicinės orientacijos žmonių teises, vėliau jis užsipuolė ir patį RT. Jis specialiai ignoravo temą, dėl kurios ir buvo pakviestas į laidą: Bradley Manningui skirtą nuosprendį dėl paslapčių perdavimo „WikiLeaks“. Užuot diskutavęs reikiama tema, jis užsipuolė Rusiją dėl žiauraus elgesio su netradicinės seksualinės orientacijos piliečiais, ir paklausė laidos vedėjų, ar dėl tokio gėdingo bendradarbiavimo su valdančiuoju režimu jie gali ramiai miegoti naktimis.
Manau, kad tai drąsu, tačiau pernelyg rizikinga. Televizijos kanalas tokius išpuolius gali pateikti kaip savo teisingumo įrodymą. Paprasti žiūrovai tokius ginčus televizijos studijoje ne visada supranta teisingai – svečias, kuris nuolat pertraukia vedėją ir atsisako kalbėti laidos tema, gali pasirodyti esąs mažų mažiausiai neišauklėtas ir grubus, o ne vertas pagarbos už drąsą.
Labai norisi nutraukti visus įmanomus ryšius su visais, priklausančiais tai melo mašinai. Tik kur brėžti tą ribą? Galbūt vertėtų aršiai ginčytis su visais Kremliaus statytiniais, pasirodančiais Vakarų žiniasklaidoje? Jeigu grėsmingiausi jų kritikai iš esmės nematys reikalo su jais diskutuoti, propagandos aparato sraigteliams bus tik lengviau.
Chaotiškame Rusijos žiniasklaidos pasaulyje suprasti, kas yra kas, labai sudėtinga. Masha Gessen (mano bičiulė) neseniai paliko diskusijos Amerikos radijuje studiją, protestuodama prieš Annos Arutunjan, kitos Rusijos rašytojos, kurią ji vertina kaip vieną iš Kremliaus šauklių, dalyvavimą. Kiti, įskaitant ir garbius komentatorius, jos drąsų poelgį įvertino neigiamai. Kada per pastaruosius 20 metų besitęsiantį nuopuolį tapo nepataisomai gėdinga dirbti valstybės finansuojamoje ar su valdančiuoju režimu siejamoje žiniasklaidos priemonėje? M. Gessen pati kadaise dirbo populiaraus apie geografiją rašiusio mėnesio žurnalo, kuriam vadovavo tiesiogiai nuo Vladimiro Putino priklausantys žmonės, redaktore. Į šį klausimą rasti lengvą atsakymą labai sudėtinga.
Aštriausi klausimai skirti Vakarų žiniasklaidos vadovams. Manau, kad visi, dirbantys „Sputnik“ ar RT, patys sau užkertą kelią kada nors ateityje gauti garbingą darbą. Dauguma pamanys, kad tai pernelyg griežtas nuosprendis, bet aš manau, kad šis principas tiesiog būtinas. Redaktoriai, kuriems vien idėja dėl objektyvių diskusijų žaginimų, rasės ar seksualinės orientacijos temomis atrodo pasibjaurėtina, Kremliaus poziciją vertina kaip pagrįstą. Tokio civilizuoto elgesio jie tikisi ir iš tų, kuriuos kviečiasi į tokias laidas.
To daugiau nebus. Jeigu kartais tiesioginiame eteryje atsidurčiau šalia Kremliaus propagandininko, iškelčiau šį klausimą – kad ir kaip šiurkščiai tektų tai padaryti.
