Teismas vis dėl to pareiškė, kad negalėjo išanalizuoti visos bylos medžiagos, nes negavo visų dokumentų iš Maskvos, bet pareiškė, kad Rusija aukų artimiesiems neparodė reikiamos užuojautos ir pagarbos. Tačiau Strasbūro teismas konstatavo, kad Rusija neatsakinga už įvykdytą nusikaltimą.
Laikraštis „Gazeta Wyborcza“ cituoja Maskvos dienraštį „Moskovskije novosti“, kuris Katynės bylą laiko eilinėmis futbolo rungtynėmis tarp Rusijos ir Lenkijos.
Saliamoniškas teismo sprendimas
Iš tikrųjų net ir toks švelnus EŽTT verdiktas tapo įmanomas tik tuomet, kai Katynės aukų artimieji asmeniškai kreipėsi į Strasbūrą, reikalaudami pripažinti, kad Rusija pažeidė Europos konvenciją, prie kurios ji prisijungė 1998 m. Pirmiausia ji pažeidė 38 straipsnį, kai atsisakė pateikti 2004 m. priimto sprendimo dėl Katynės bylos nutraukimo kopiją, bei 3 straipsnį, draudžianti „nežmonišką elgesį“ su belaisviais. Rusija įpareigota ieškovams išmokėti 6500 eurų kompensaciją teismo išlaidoms.
Rusijos istorikas, politologas Olegas Nemenskis tvirtina, kad EŽTT sprendimas panašus į Rytų išminčių nutarimą – abi pusės teisios, patenkintos ir skelbia apie savo pergalę. Juk teismas atsisakė nagrinėti Katynės bylą iš esmės, o pasitenkino pastabomis dėl nepagarbaus Rusijos teismų požiūrio į lenkų ieškinius. Netgi tai, kad šios žudynės pavadintos karo nusikaltimu, nieko nekeičia: dar Niurnbergo teisme taip kvalifikuoti buvo visi karo laikų šaudymai ir belaisvių naikinimas.
Be to 1990-aisiais M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas pripažino SSRS ir J.Stalino kaltę, nors ir atsisakė masines žudynes laikyti genocidu. O ir pripažintos kompensacijos už teismo išlaidas aukų artimiesiems yra juokingos...
Štai kodėl Rusijos teisingumo ministerija tučtuojau pareiškė, kad EŽTT sprendimas yra naudingas Rusijai ir jį apskųsti neverta. Vadinasi, Katynė jau yra istorija, kurios kelti iš gelmių nereikia. Telieka moralinio pobūdžio atsakomybė, kurios laikytis Rusija taip pat nemato būtinybės. Iš tiesų, sunkus uždavinys – pripažinti tiesą ir pademonstruoti nacionalinį išdidumą. Čia Rusija ne vieniša: daugelio pasaulio šalių diktatoriai elgėsi taip, kad vėliau jų veiklą kvalifikuodavo kaip nusikaltimą žmonijai. Vokietijos fondo EVZ „Atmintis, atsakomybė ir ateitis“ (http://www.stiftung-evz.de/; VFR įstatymas dėl fondo įkūrimo įsigaliojo 2000 m. rugpjūčio 12 d.) atstovas Erichas Munke sako, kad, tik kai tautos suvoks savo kolektyvinę atsakomybę, galėsime žengti į priekį. „Juk kaltė vis tiek slypi kažkur viduje ir mus graužia. Kaltę reikia iškalbėti, išspausti iš savęs, antraip ji gadins gyvenimą“, - teigia istorikas.
Prasivėrusi Kremliaus siena užsidaro
Tačiau Rusijos istorikai ir šiaip visokie propagandistai iki šiol ginčija Katynės žudynių kaltininkus. Štai prieš pusantrų metų per Rusijos televiziją transliuotoje laidoje Dūmos komunistų frakcijos deputatas Viktoras Iliuchinas (mirė prieš metus, eidamas 63-iuosius) energingai komentavo kažkokio neįvardinto saugumiečio atsiųstą medžiagą apie garsųjį 1940 m. kovo 5 d. L.Berijos raštą J.Stalinui, kuriame siūloma likviduoti daugiau kaip 20 tūkst. lenkų belaisvių karininkų ir kareivių. Šį raštą nutarimu patvirtino komunistų partijos centro komiteto politinis biuras, o pasirašė pats J.Stalinas. Pagal išrašą iš 13-ojo protokolo buvo nutarta likviduoti 14 tūkst. kalinių iš lagerių vakariniuose Baltarusijos ir Ukrainos rajonuose ir 11 tūkst. belaisvių lenkų karininkų, policininkų, valdininkų, ūkininkų, fabrikantų ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“. Belaisvius iš Kozelsko stovyklos sušaudė Katynės miške. Kaip liudija 1959 m. N.Chruščiovui išsiųstas slaptas KGB pirmininko Aleksandro Šelepino raštas, iš viso buvo sušaudyta apie 22 tūkst. lenkų.
Bet TV laidoje V.Iliuchinas įrodinėjo, kad esą trys nutariamojo protokolo puslapiai atspausdinti viena mašinėle, o ketvirtas, su J.Stalino parašu – kita, taigi, parašas irgi kažkieno suklastotas. Taip, toliau tvirtino deputatas, suklastotas ir Molotovo – Ribbentropo paktas bei slaptieji protokolai.
Tokie išvedžiojimai ne tiek juokingi, kiek grėsmingi. Pirmiausiai kai kurių Rusijos istorikų ir politikų pasipriešinimas Katynės bylos viešumui liudija pačios Rusijos nepilnavertiškumo kompleksą - pasakius A sakyti ir B. „Gazeta Wyborcza“ rašo, kad Lenkijai nereikia Maskvos atgailos, jai nereikia ir Rusijos prisipažinimo padarius karo nusikaltimą. Maskvai pačiai sau reikia pripažinti komunistinio režimo nusikaltimus, juk daugiausiai nuo J.Stalino ir parankinių nukentėjo patys rusai. Tačiau kol kas ši atsakomybė prisiimama puse lūpų. O tai temdo Lenkijos ir Rusijos santykius.
Kaip kalbėjo Vilniaus universitete vykusios tarptautinės konferencijos „Lenkijos ir Rusijos santykiai po antrosios Katynės“ (turima galvoje prieš dvejus metus įvykusi tragedija netoli Smolensko) dalyviai, naujojo pragmatizmo politika eliminuoja iš valstybių santykių moralinės atsakomybės aspektą. Rusijos mokslinio informacinio centro „Memorial“ pirmininko pavaduotojas Nikita Petrovas teigė, kad po Smolensko tragedijos turėję pagerėti šių dviejų šalių santykiai atsimuša į akliną Kremliaus sieną, už kurios dominuoja ideologiniai-istoriniai barjerai, neleidžiantys iki galo atskleisti stalininius nusikaltimus ir trukdantys pragmatizmą papildyti nuoširdžiu moraliniu atsipalaidavimu. Privačiame pokalbyje istorikas sakė, kad dėl šių Rusijos valdžios kompleksų jam pačiam ilgus metus buvo nejauku vykti į Baltijos šalis...
Moralinių nuostatų vertė
Apžvalgininkas Tomas Vaiseta po šios diskusijos svarstė, kokią įtaką Katynės ir Smolensko faktoriai turi Lietuvai. Keista, rašė jis, kad atsidarius gerų santykių šliuzui tarp Rusijos ir Lenkijos, Lietuvos ir šių kaimynių santykiai nepajudėjo iš mirties taško, o su Varšuva jie netgi komplikavosi. Įspūdis toks, tarsi Vilnius nenorėtų Varšuvos ir Maskvos padangės pragiedrėjimo. Tai, kad Maskva pragmatiškai stebi ir vertina vis ryškesnį lenkų vaidmenį ES, Vilniui atrodo nukreipta prieš jį.
Žinoma, kaltė dėl to tenka ne vien lietuviams. Kultūrinė erdvė ULB regione (Ukraina, Lenkija, Baltarusija) daugiau priklauso nuo ketvirto žaidėjo Rusijos, o Lietuva šiuo atveju tėra kaip kraštinis kamuolio padavinėtojas. Jai svarbu tai suprasti ir santykius su didžiaisiais kaimynais ręsti, pripažįstant esant neslaviškosios kultūrinės ir ideologinės erdvės dalimi. O Katynė – 1 ir Katynė – 2 išliks kaip moralinė šių santykių dominantė.
N.Petrovas konferencijoje priminė, kad, kai per Rusijos TV dukart parodė lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Katynė“, tai buvo įvykis, kuris pateko į rusų savimonės centrą. Bet tučtuojau to susivokimo liepsnelė buvo nuslopinta: rusų šovinistai pasistengė atkalbėti Kremlių, kad šis atsisakytų apdovanoti „lenkų rusofobą“ už šį puikų filmą. „Tai buvo vienas pirmųjų ženklų, kad Kremlius traukiasi atgal nuo gerų santykių su kaimynais“, - sakė Maskvos istorikas.
Lietuvos valstybinis elitas turi suvokti šias santykių peripetijas ir povandenines sroves ir savo santykius su kaimynais konstruoti, neatsisakydamas esminių moralinių istorinių nuostatų.