Jau esame rašę, kad daugelis praėjusio tūkstantmečio konfliktų dažnai kildavo dėl, rodos, nereikšmingų priežasčių: nesutarė genčių vadai, nepasidalijo kolonijomis jūrinės valstybės, susipešė dėl žemės turtų, norėjo išbandyti naujus ginklus „realioje situacijoje“, susipyko valdovai ir diktatoriai, tautos ar grupuotės varžėsi dėl įtakos ir t.t.
O garsus amerikiečių politikos tyrinėtojas ir futurologas Samuelis P. Huntingtonas 1993 m. perspėjo, kad Trečiasis pasaulinis karas kils dėl globalesnių priežasčių – civilizacijų susidūrimo. Kaip rašė prieš šešerius metus jo teoriją analizavęs politologas ir žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, mokslininkas pateikė vieną iš tikėtiniausių konflikto scenarijų — Vakarų ir likusio pasaulio susidūrimą („the West versus the rest“). Vakarų varžovais esą bus vadinamos „ginklų valstybės“ – pirmiausia Kinija, Pakistanas, Indija, Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Libija.
Karui įžiebti pakanka menkiausios kibirkšties
Beje, ši kibirkštis paskatino tuometinę Lietuvos vyriausybę suvesti sąskaitas su Vokietija ir atsisukti veidu į carinę Rusiją. 1914 m. rugpjūčio 8 d. Kauno gubernijos atstovas IV-ojoje Rusijos Dūmoje Martynas Yčas pareiškė, kad „lietuviai, anksčiau vieni kovoję su teutonais, dabar eina į šį karą kaip į šventą, pamiršę Rusijos padarytas skriaudas“. Lietuviai kėlė idėją po pergalingo Rusijai karo suvienyti Lietuvą, t. y. prijungti Mažąją Lietuvą. Bet po bolševikų perversmo kartu su kitais lietuvių veikėjais M. Yčas buvo suimtas ir įkalintas Voronežo kalėjime. Ištrūkęs iš kalėjimo slapstėsi ir 1918 m. balandžio 17 d. grįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą.
Viduramžiška klasta pasinaudojo ir Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis. 1920 m. rugsėjo 20 d. Tautų Sąjunga paragino Lietuvą ir Lenkiją nutraukti karo veiksmus, bet po dviejų dienų Lenkija, tariamai persekiodama bolševikus ir neva atsiliepdama į Vilniaus krašto lenkų sukilimą, pradėjo operaciją „Nemunas“ ir ėmė veržtis į Pietų Lietuvą. Paskui, sulaužiusi Suvalkų sutartį, ji įveikė Lietuvos karinę apsaugą, per Seinus, Augustavą, Kapčiamiestį, Druskininkus nužygiavo link Lydos ir užėmė Vilniaus kraštą.
Beje, „braliukai“ latviai, pasinaudoję generolo L. Želigowskio invazija, 1920 m. taip pat buvo užėmę dalį Zarasų apskričiai priklausiusios teritorijos. Tik 1930 metus galima laikyti diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Latvijos atšilimo pradžia, kai pagaliau buvo ratifikuota Lietuvos ir Latvijos sienos sutartis, pasirašyta prekybos sutartis.
O po keliolikos metų Vokietija ir SSRS pasidalijo Europą, prieš tai atsikandusios nemažus šio žemyno gabalus. Gi po savaitės, 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietija įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, kuri tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą – pulti Lenkiją. Tiesioginį postūmį Lenkijos aneksijai davė 1938 m. rugsėjo 29-osios Miuncheno sutartis, kuri ir tapo Antrojo pasaulinio karo prologu. Nežinia, ar Lietuvai garbingas faktas, kad operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo lietuvių kilmės SS pulkininkas Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks), po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).
Estai neėmė pavyzdžio iš suomių
Bet mes šįkart kalbame apie dabartinius laikus. Ar daug kas pasikeitė? Precedentas ant Rusijos – Estijos sienos perspėja, kad, kaip tvirtino Vakarų ekspertai, dabar eilė gali ateiti Baltijos šalims. Įžūlus Rusijos saugumo tarnybų įvykdytas išpuolis, pagrobiant estų pareigūną, o ir Talino reakcija labai jau primena pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų situaciją.
Vos tik 1939-ųjų rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į Rytų Lenkiją (rusų istorikas Jurijus Žukovas įrodinėjo, kad ji užimta todėl, kad išvakarėse į Rumuniją pabėgo visa Lenkijos vyriausybė, nors įrodyta, kad ji tai padarė rugsėjo 17 d. vakare), Lietuva ir Latvija paskelbė visuotinę mobilizacija. O štai Estija nedarė nieko, kad išsaugotų savo saugumą. Buvo paskelbtas naivus pareiškimas, esą Sovietų Sąjunga mobilizaciją supras kaip nukreiptą prieš ją ir todėl užpuls Estiją. Estų istorikas Magnus Ilmjärus teigė, kad toks Estijos karinių pajėgų vadų neveiklumas perša mintį, jog jau rugsėjo pradžioje jie buvo nutarę pasiduoti Sovietų Sąjungai. Visi paskesni Estijos veiksmai buvo tik mėginimas išvengti susidūrimo su Sovietų Sąjunga, kitaip tariant, taikiai susitarti ir taip patyliukais sulaukti karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos.
Bet šis pavyzdys estams buvo parodytas vėliau – 1939 m. lapkričio 30-ąją prasidėjusiame ir kitų metų kovo 13-ąją pasibaigusiame Žiemos kare. O tą rugsėjį labai glaudžiai susipynė klasta, įžūlumas ir pražūtingas delsimas.
M. Ilmjärus tęsia: internuoto Lenkijos povandeninio laivo „Orzel“ pabėgimas iš Talino uosto 1939 m. rugsėjo 18 d. tapo pretekstu sovietams pradėti ekspansiją į Baltijos valstybes. Jau kitą dieną sovietų kariniai laivai įplaukė į Estijos teritorinius vandenis. Estijos vyriausybė nepateikė jokio protesto. Jai buvo pareikšta, jog sovietų karinis laivynas atstovauja neutraliai valstybei, ir Estija ėmėsi visų priemonių, kad būtų sulaikytas lenkų piratinis laivas. Dar prieš lenkų laivo „Orzel“ pabėgimą užsienio spauda rašė, jog sovietai rengiasi užkariauti Rygą ir inkorporuoti Estiją bei Latviją. O Talino policija buvo paraginta suiminėti ir bausti tuos, kurie skleidė kalbas apie Raudonosios armijos artėjimą. Estijos užsienio reikalų ministras Karlas Salteris nuolat važinėdavo į Maskvą... Pagaliau jis nusileido, kad Sovietų bazės Estijoje būtų naudojamos karui prieš Suomiją.
Paskui – okupacija... Čia prasideda daugmaž vienoda visoms Baltijos šalims istorija.
Ką vėl ignoruoja estai?
Pernai gegužę DELFI rašytame straipsnyje „Ko galime pasimokyti iš estų?“ svarstėme, kodėl šiaurinių kaimynų pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo silpnesnis negu Lietuvoje, racionalesnis, neskubus ir gal tai padėjo išvengti didesnių aukų. Tačiau paskui tautų likimas buvo panašus.
O ar dabar, kai Rusijos specialiosios tarnybos sukėlė incidentą Estijos pasienyje, siekdamos sumenkinti JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Estiją reikšmę ir mesdamos iššūkį Velse susirinkusiems NATO šalių lyderiams, Talinas elgiasi kitaip? Oficiali Estijos valdžia po rugsėjo 5 d. įvykio skubiai sušauktoje specialioje spaudos konferencijoje teigė, esą rusai „pagrobė ypatingai patyrusį Estijos saugumo policijos pareigūną“, tačiau šis incidentas greičiausiai nėra „politiškai motyvuotas“.
Net Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas savo asmeninėje „Twitter“ paskyroje nurodė, girdi, Estija turi kuo pasigirti, kovodama su organizuotu nusikalstamumu, ir „tokio pobūdžio Estijos stiprumas neabejotinai erzina nusikaltėlius“. Vadinasi, įtarimai metami tik „kriminalinio pasaulio“ atstovams?
Tačiau yra ir kitų versijų: tai gali būti Maskvos kerštas už per pastaruosius 10 metų demaskuotus Estijos pilietybę turinčius Rusijos šnipus – Aleksejų Dresseną, Hermaną Simmą ir Vladimirą Veitmaną, o gal atsakas į aktyvią Estijos žvalgybos tarnybos KaPo veiklą.
Tačiau savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas žvelgia plačiau. Jis neseniai akcentavo, jog klysta tie, kurie mano, kad V. Putinui užteks Krymo ir Rytų Ukrainos. Artimiausiu metu dideli pavojai laukia Kazachstano, Moldovos, Gruzijos, Azerbaidžano. Tačiau labiausiai V. Putinas norėtų susigrąžinti, pasak E. Lucaso, Baltijos valstybes.
Vasarą prieš liūtį paprastai oras tampa dusinamai tvankus. Atrodo, tas pats geopolitinėje erdvėje. Ar mums verta užsimerkti ir nematyti pavojingiausios, istorijos ne kartą įrodytos šio incidento eigos – signalo naujai Baltijos šalių okupacijai?
