Karveliai – istorijos kūrėjai nuo senų laikų
Apie karvelius (šitaip dažniausiai vadinami laukiniai paukščiai, o balandžiais – naminiai, bet daugiau skirtumų niekas nenurodo; mes vartosime pirmą sąvoką) esame girdėję kaip apie puikius paštininkus. Jų kolekcininkas Algis Kisielius iš Alytaus sportinių balandžių klubo „Startas“ portale Pigeons.lt rašė, kad pirmoji kariuomenės karvelių paštą įkūrė Vokietija 1874 m., kai visose jos tvirtovėse buvo įsteigtos karvelidės. Po metų karvelius įsigijo Prancūzijos armija, o po to ir kitų Europos šalių kariuomenės. Nors buvo išrastas telegrafas (pirmas telegrafo aparatą 1837 m. sukonstravo amerikietis Samuelis Morse), tačiau kariškiai manė, kad karvelių paštas padės išlaikyti konfidencialumą, nes nėra žmogiškojo faktoriaus ir niekas negalės pasiklausyti ar perskaityti pranešimo, išskyrus gavėją.
Tai kituose kraštuose yra daug su jais susijusių pasakojimų. Pigeons.lt portalo puslapiuose apie balandžius pasauliniuose karuose atskleidžiama, kad 1914 m. jie padėjo nunešti žinias prancūzams apie vokiečių kariuomenės žygius Belgijoje. Vokiečiai tokių balandžių augintojus griežtai bausdavo: vienus pakardavo, kitus sušaudydavo.
Kaip tai būdavo daroma? Paprastai mikrofotografinės žinutės būdavo užklijuojamos ant 4×5 cm plėvelių. Šitos žinutės buvo skaitomos per padidinamąjį stiklą arba projektuojamos ant ekrano. Jos buvo rašomos ranka ant plono matmenų 11×7 cm popieriaus. Viena ir kita būdavo įdedama į žąsies plunksną ir įkišama į uodegos vairuojamas plunksnas, arba į nedidelį aliumininį cilindrėlį, kuris uždedamas ant bet kurios kojos. Antrasis būdas labiau garantavo, kad laiškutis nebus pamestas, bet užtat buvo labiau pastebimas priešų.
Beveik kiekvienas pulkas, net patrulis nešiojosi dėžes su karveliais. Jie lengvai priprato gyventi apkasuose ir vienodai išmoko rasti kelią į savo pusiau požemines balandines, išraustas bombų arba natūralias. Telikdavo raštelį pasiimti ir pristatyti vadovybei.
Ne išimtis nei Pirmasis, nei Antrasis pasauliniai karai. Pastarasis net turi karvelį-didvyrį. Kaip pranešė BBC News, 2004 m. lapkričio 30 d. aukcione buvo parduotas vienas iš medalių, 1945 m. balandžio 12 d. įteiktas… balandžiui. Drąsos medalis buvo paskirtas už nuopelnus okupuotoje Prancūzijoje. Parduoto medalio kaina – 9200 svarų. Juo buvo apdovanotas karvelis, pavadintas Commando vardu, jis išvestas Vakarų Sasekso grafystėje. Medalį pardavė vienas iš balandžio savininko anūkų, o nupirko britų kolekcionierius, kuris jau turėjo tris tokius medalius. Karo metu Commando priklausė nacionalinei balandžių tarnybai, pasižymėjo ir medalį pelnė už tris slaptas misijas 1942 m., padėjusias britų agentams kovoti prieš nacizmą.
2008 m. Irano spauda pranešė, kad šalies slaptoji tarnyba susekė ir sučiupo du karvelius – šnipus, kurie teikė informaciją apie Irano branduolinius pajėgumus Natanzo urano sodrinimo gamykloje Isfahano provincijoje. Arabų kalba leidžiamas portalas Business.com pranešė, kad karveliai karo operacijose dalyvauja nuo XII amžiaus, o pirma tokiu būdu perduota rašytinė žinia buvo 1150 m. Bagdade. Ja pasinaudojo didysis mongolų chanas Genghis (arba Čingischanas, arba Tomudžinas). Apie tai rašoma antropologijos profesoriaus Jacko Weatherfordo knygoje „Chanas Genghis ir šiuolaikinio pasaulio kūrimas“ (Genghis Khan and the making of the Modern World, 2004). Paulas Reuteris – būsimas naujienų agentūros Reuters įkūrėjas – 1860 m. naudojosi 45 karvelių paslaugomis perduoti naujienas ir biržos žinias.
Lietuviški karveliai – nuo caro laikų
Lietuvoje karo karvelių stotys imtos steigti XIX a. pabaigoje, kai 1885 m. Rusijos armijos Varšuvos karinės apygardos tvirtovėse atsirado keliasdešimt iš Belgijos įsigytų karvelių. Karo istoriko ir muziejininko Arvydo Pociūno 2008 m. išleistoje knygoje ,,Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“ yra šiek tiek informacijos apie pašto karvelių laikymą Kaune.
Tų metų sausio 22 dieną buvo surengtas tvirtovės karvelių dresavimo rezultatų patikrinimas. 284 karveliai buvo paleisti iš Baranovičių, o tikslą pasiekė ir į tvirtovę grįžo 258. Tai buvo puikus rezultatas. 1914 m. prasidėjus karui tvirtovės komendantas pareikalavo, kad karvelius laikantys miesto gyventojai juos visus sunaikintų, ir įspėjo, jog nepaklusę nurodymui jie bus baudžiami pagal karo meto įstatymus. Turėjo išlikti tik tvirtovės karveliai.
Iš viso Pirmojo pasaulinio karo metais „paštininkais“ dirbo apie 20 tūkst. karvelių. A. Pociūno knygoje, kurioje išsamiai aprašomas Kauno tvirtovės atsiradimas ir likimas, pastebima, kad caro Aleksandro II nuo 1882 m. iki karo pradžios Kauno mieste ir jo apylinkėse buvo statomi 9 fortai, o keturi – nebaigti. Juos supo kariniai miesteliai, slėptuvės, sandėliai, arklidės, netgi dujinis malūnas.
Čia buvo apie 60 tūkst. Rusijos kariuomenės karių įgula, taip pat 1500 pabūklų, dirižablių ir kitos gynybinės technikos. Priartėjus frontui statybos darbai nutraukti. Kaizerinei kariuomenei vadovavo generolas Karlas Litzmannas. 1915 m. rugpjūčio 7 d. prie pietinių fortų prasidėjo kautynės, ir po 11 dienų mūšių įtvirtinimų zona buvo pralaužta, vokiečiai užėmė Kauną. Įtvirtinimai neišlaikė „Didžiosios Bertos“ - 48 tonas sveriančio artilerijos pabūklo smūgių. Apie 20 tūkst. rusų kareivių pateko į nelaisvę, o fortų gynybai vadovavęs komendantas generolas Vladimiras Grigorjevas spėjo pasitraukti.
Rašoma, kad jis pabėgo niekam nepranešęs, ir jau rugpjūčio 17 d. buvo Kaišiadoryse, paskui Žiežmariuose, kur buvo suimtas ir apkaltintas dezertyravimu. Vėliau Daugpilio karo lauko teismas jį nuteisė mirties bausme, atėmė bajoro titulą, karinį laipsnį ir visus apdovanojimus. Tiesa, vėliau 64 m. senuko pasigailėjo ir pakeitė mirties bausmę 15 metų katorgos. Rusų istorikas Jurijus Dacenka savo tinklapyje rašo, kad jis kalėjo Oriolo kalėjime, po Spalio revoliucijos buvo paleistas, bet vėl suimtas, o tolesnis jo likimas nežinomas. Iki šiol šį gėdingai pabėgusį generolą lankytojams mena prie Kauno išlikusi jo medinė vila (Vičiūnuose, Stirnų g. 6).
Tvirtovių laikai baigėsi, o karvelių?
Po karo tiek Rusijoje, tiek Vakarų Europos valstybėse net didelių fortifikacinių įrenginių įgulos savarankiškai jau nebegalėjo priešintis. Tvirtovių laikotarpis baigėsi. Rusų kariai Kauno tvirtovėje gynėsi didvyriškai, tačiau jų vadai pirmiausia gelbėjo savo kailį. Toks buvo visų okupacinių valdžių – ar rusų, ar lenkų, ar sovietų – mentalitetas.
Grįžtant prie karvelių vaidmens šios tvirtovės likime, neaišku, ar jie efektyviai buvo panaudoti. Kaip rašo A. Pociūnas, išleidus slaptą V. Grigorjevo įsaką naikinti tvirtovės karvelius (jame taip pat buvo numatytos bausmės už pyliavų nepristatymą, ypač žydams), trys ūkininkai iš Mauručių – Pabartupio rajono privalėjo išsiųsti apmokytus karvelius su žvalgybos duomenimis į tvirtovę, jeigu priešininkas užimtų jų gyvenamąją teritoriją.
Vokiečiams užėmus Lietuvą, Kaune lankėsi tuometis Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vadas prūsų kilmės Paulius von Hindenburgas. Po karo jis tapo ilgamečiu (1925 – 1934) Vokietijos (Veimaro Respublikos) prezidentu, priėmė 1933 m. kancleriu paskirto Adolfo Hitlerio priesaiką. Išvijus rusus Lietuva buvo administruojama kaip Oberosto („Oberbefehlshaber Ost“) okupacinės zonos dalis. Tačiau būtent Pirmojo pasaulinio karo išdavos – caro rusų išvijimas, bolševikų perversmas Petrograde, vokiečių pralaimėjimas – sudarė prielaidas Lietuvos nepriklausomybei.
Ar galima sakyti, kad Lietuvos likimą lėmė ir karveliai? Vargu. Jie tebuvo tarsi rašytiniai laiškai, gabenantys slaptą reikalingą informaciją per fronto linijas ar į didikų dvarus. Kai atsirado šiuolaikinės ryšio priemonės, karvelių poreikis išnyko, nors balandininkai ir šiandien pasakytų: tai gražus, protingas ir ištikimas paukštis, tinkamas ne tik pasmaguriauti (Egipte galima išvysti baltus kupolus- balandines, o jų paskrudinti sparneliai su kelių rūšių padažais laikomi delikatesu), bet ir atlikti taikos bei karo misiją. Tiesa, visi supranta taikos balandžio simbolinę prasmę, bet retas girdėjęs apie karo balandžius.
Kai kam gali kilti keistas klausimas: o šiais laikais, kilus grėsmei, ar galėtume panaudoti karvelius?
