Vokiečių spauda dabar neigia, kad Lenkijos užpuolimas buvo „žaibiško karo“ („blitzkrieg“) plano dalis. Laikraštis „Die Welt“ tvirtina, kad dar 1938-ųjų liepą artilerijos generolas Ludwigas Beckas (jau rugpjūtį buvo išleistas į dimisiją kaip prieštaraujantis A. Hitlerio planams greitai užkariauti Europą, o 1944 m. liepą kartu su kitais sąmokslininkais suimtas ir nusižudė kalėjime) savo dienoraštyje rašė, jog „mintys apie žaibišką karą – tai bepročio svajonės“.
Žaibiško karo taktika galima laikyti Prancūzijos užpuolimą 1940-ųjų gegužę. Neparodžiusi deramo pasipriešinimo apie 5 mln. karių turėjusi, bet per 6 vangaus konfrontavimo savaites netekusi 90 tūkstančių jų Prancūzija jau birželio 22 d. kapituliavo, o kartu buvo užimtos Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Prancūzai ilgiau išsilaikė tik Alpėse, bet Viši mieste įsikūrusi nacių administracija savo režimo priešaky pastatė premjerą Philippe Petaine‘ą, ir netrukus Prancūzija virto nacių placdarmu puldinėti Didžiąją Britaniją.
Jungtinėse Valstijose gyvenantis 60-metis rusų rašytojas ir buvęs „kagėbė“ karininkas Konstantinas Preobraženskis 2005 m. gegužę agentūroje Čečėnpress paskelbė publikaciją apie istorijos tarpsnį, kai NKVD ranka rankon darbavosi su hitlerinės Vokietijos saugumo tarnyba, garsiuoju gestapu. Rašytojas, naudodamasis senomis pažintimis, kalbėjosi su KGB veteranu, nuo praėjusio amžiaus trečiojo iki šeštojo dešimtmečio vadovavusiu KGB mokslinės-techninės žvalgybos skyriui, Leonidu Kvasnikovu. Į klausimą apie prieškarinę veiklą KGB veteranas atsakė tiesiai: „Dirbau su savo draugais ir bičiuliais iš gestapo“. Ir parodė rašytojui pageltusį nuo laiko popierių, kuriame puikavosi du antspaudai: vienas su SSRS herbu, kitas – su fašistinės Vokietijos svastika. Tai buvo leidimas į vokiečių okupuotą Lenkiją, kurį išdavė 1940 m. kovo mėnesį NKVD ir gestapo atstovas Maskvoje bei pasirašė Vokietijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje grafas Friedrichas Werneris von Schulenburgas. (Beje, ambasadorius per Anastasą Mikojaną ir Viačeslavą Molotovą pranešė J.Stalinui tikslią SSRS užpuolimo dieną – birželio 22-ąją, o 1944 m. Berlyne buvo suimtas ir pakartas už dalyvavimą pasikėsinime į fiurerį).
Toks išsamus ekskursas į NKVD ir gestapo bendradarbiavimą padarytas tam, kad parodytume, jog Maskvos ir Berlyno planai vienas kitam buvo žinomi. Lenkijos okupacija rugsėjo 1 d. ir Raudonosios armijos įsiveržimas į rytinę jos dalį rugsėjo 17-ąją (kitą dieną Lenkijos vyriausybė pabėgo į Rumuniją, o per keletą savaičių buvo palaužtas ir lenkų pasipriešinimas) buvo „apiformintas“ 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir SSRS pasirašyta sienos ir draugystės sutartimi, pagal kurios slaptąjį papildomą protokolą Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai.
Bet Vilnius (teisingiau Kaunas) taip ir liko ne ką supratęs. Dar daugiau painiavos prezidento Antano Smetonos galvoje darėsi, kai spalio 10 d. vos po keleto dienų derybų buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Mainais Lietuvos vyriausybė įsipareigojo įsileisti į savo teritoriją sovietų karines bazes.
Grįžtant prie dvigubos Lenkijos okupacijos tą atmintiną rugsėjį, istorikai sutaria, kad ir naciai, ir sovietai, susidūrę sienomis svetimoje teritorijoje, siekė vienų tikslų – sunaikinti lenkišką kultūrą, palaužti gana padriką gyventojų pasipriešinimą ir galų gale pasidalinti tuomet daugiau kaip 30 mln. gyventojų turėjusį kraštą. Istorikė Natalija Lebedeva savo tyrime „Lenkijos ir Baltijos šalių gyventojų trėmimas į SSRS 1939-1941 m.“ pastebi, kad abu okupantai tuo laikotarpiu sunaikino apie 6 mln. Lenkijos gyventojų, t.y. maždaug 21,4 proc., ir daugiau kaip 90 proc. žuvusių buvo ne tiesioginės karo, o įvairių vokiečių ir sovietų akcijų, persekiojimo, trėmimų, teroro aukos.
Vokiečių taktika buvo aiški: palaužti bet kokį lenkų pasipriešinimą ir sukurti stiprų rytinį savo fronto flangą ruošiamam įsiveržimui į SSRS. Nuo nacių represijų ypač nukentėjo Lenkijos žydai, bet Raudonosios armijos įžengimas buvo dar brutalesnis. Kažkodėl ši slaviška tauta Rytuose nebuvo mėgiama, matyt, turėjo įtakos bolševikų nuoskaudos dėl pralaimėjimo 1920 m., o gal net dėl 1612 m. lietuvių ir lenkų žygio į Maskvą...
Sovietų tikslus geriausiai atskleidė V. Molotovo pasisakymas 1939-ųjų spalio 31 d. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma – iš vokiečių pusės, o paskui – iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų tarybos pirmininkas, kalbėdamas Aukščiausiosios tarybos prezidiume, – ir nieko neliks iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ J.Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių.
Jo nuostatos dėl įvykių Europoje ir regione buvo išreikštos rugsėjo 7 d. Kominterno generaliniam sekretoriui Georgijui Dimitrovui nusiųstame laiške, kuriame J. Stalinas pareiškė, kad karas vyksta tarp dviejų kapitalistinių šalių grupių dėl viešpatavimo pasaulyje. „Mes ne prieš tai, kad jos gerokai pasipeštų tarpusavyje ir susilpnintų viena kitą. Būtų neblogai, jei Vokietijos rankomis būtų pakirsta turtingiausių kapitalistinių šalių (ypač Anglijos) padėtis. Hitleris, pats to nesuprasdamas ir nenorėdamas, ardo, pakerta kapitalizmo sistemą“. Apibūdinęs Lenkiją kaip fašistinę valstybę jis pasakė: „Šios valstybės sunaikinimas dabartinėmis sąlygomis reikštų, jog viena buržuazine fašistine valstybe tapo mažiau! Kas būtų bloga, jei Lenkijos sutriuškinimo atveju mes išplėstume socialistinę sistemą naujose teritorijose ir naujiems gyventojams?“.
Štai taip dvi grobuoniškos valstybės, aiškiai pasitardamos ir sutardamos, dalijosi Rytų Europą. Istorijos tyrinėtojo, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus direktoriaus Vlado Turčinavičiaus nuomone, Vakarų reakcija į tuometinius įvykius Rytuose buvo daugiau negu šalta. Anglija ir Prancūzija laukė nacių ir sovietų susidūrimo ir rūpinosi ne Lenkijos ar Lietuvos suvereniteto išsaugojimu.
Dar daugiau: Londonas demonstravo draugystę su Varšuva, tačiau lemiamu momentu Lenkijos negynė. O kaip rašo V. Turčinavičius, daugiau kaip 10 metų Lietuvoje rezidavęs Didžiosios Britanijos pasiuntinys Kaune Thomas Hildebrandtas Prestonas (beje, čia jis sukūrė net keletą baletų) esą turėjęs savo vyriausybės parengtą notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi jėga atsiimti savo sostinės Vilniaus. Anot autoriaus, tada atsiskleidė Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau ir Raudonajai armijai...
Viena aišku, kad dar ir Vakarų nuolaidžiavimas, abejingumas, tos dabar vėl madingos amoralios realpolitik laikymasis padėjo dviems grobuonims vykdyti savo agresyvius, tautų kalėjimo aplinkai būdingus veiksmus. Lenkija, pati būdama agresore, nuo jų ypač nukentėjo. Štai kodėl bent jau šiuo istoriniu pagrindu įmanomas mūsų tautų ir valstybių emocinis bendrumas, kurio pakirsti nesugebėtų nei Lietuvos, nei Lenkijos politinių radikalų ir tautinių ekstremistų ambicijos, o juo labiau kylančios naujos grėsmės iš Rytų.