„Pripažinimas“ iš esmės faktinės padėties nepakeitė: kaip buvo Pietų Osetija ir Abchazija okupuota ir de facto aneksuota Rusijos, taip ir liko. Lieka tik spėlioti, kiek dar Rusija žais šį Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ žaidimą, ar ir kada ji nuspręs įforminti aneksiją pasinaudodama minėtu 2001 metų įstatymu dėl naujų federacijos subjektų priėmimo tvarkos ir patenkindama Abchazijos bei Pietų Osetijos „prašymus“ priimti į Rusijos Federacijos sudėtį. Mat įstatymas nurodo naujų federacijos subjektų priėmimą vykdyti „savanoriškumo pagrindais“ pagal sutartį su užsienio valstybe. Rusijai pripažinus „nepriklausomomis“ Pietų Osetiją ir Abchaziją, telieka su jomis „susitarti“, o Gruzijos sutikimo Rusijos požiūriu jau nebereikia. Tartis, matyt, nelabai bus dėl ko: apie Pietų Osetijos ir Abchazijos „prašymus“ prisijungti prie Rusijos girdėjome jau nekartą ir tikrai būtų keista, jei šiose „valstybėse“ gyvenantys Rusijos piliečiai nepanorėtų prie jos prisijungti.
Kad ir koks būtų Rusijos sprendimas, tarptautinės teisės požiūriu jis bus niekinis, kaip niekinis yra ir pats Pietų Osetijos bei Abchazijos „pripažinimas“. Nuo 1928 metų Briando – Kelloggo pakto (Paryžiaus sutarties dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės) tarptautinė teisė draudžia užgrobti ir prisijungti svetimas teritorijas jėga. Siekdamos „apeiti“ šį draudimą dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Japonija ir nacių Vokietija mėgino maskuoti agresiją bei svetimų teritorijų užgrobimus kurdamos okupuotose teritorijose marionetinius (puppet) darinius (kvazi-valstybes ir kvazi-vyriausybes), kurie „savanoriškai“ nuspręsdavo prisijungti prie „išvaduotojo“ arba būti jo protektoratu. Taip japonai 1932 metais užimtoje Kinijos teritorijoje įkūrė marionetinę Mandžiūrijos (Manchukuo) valstybę, kurią patys bei dar keli jų sąjungininkai ir pripažino, o naciai įsteigė Slovakijos ir Kroatijos protektoratus.
Nors 1938 metais Tautų Sąjungoje SSRS griežtai smerkė tokio pobūdžio „liaudies vyriausybes ir valstybes“, ji taip pat netruko perimti marionetinių darinių steigimo patirtį. Agresijai prieš Suomiją maskuoti 1939 metais buvo sukurta „Suomijos SSR liaudies vyriausybė“, 1940 metais „liaudies vyriausybės“ ir „liaudies seimai“ sukurti Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Galima būtų minėti ir daugybę kitų marionetinių „valstybių“ ir „vyriausybių“ pavyzdžių. Štai po Antrojo pasaulinio karo vykstant dekolonizacijai 1960 metais Kongo teritorijoje Belgija sukūrė „nepriklausomą“ Katangą, kurios vis dėlto nesiryžo pripažinti. Pietų Afrikos Respublika savo apartheido politiką maskavo steigdama „nepriklausomus bantustanus“.
Taip pat niekas be paties agresoriaus ir kelių jo šalininkų nepripažino Suomijos SSR, Slovakijos ir Kroatijos protektoratų, Katangos bei Pietų Afrikos bantustanų, kitų marionetinių darinių. Tokiu būdu Stimsono doktrina tapo imperatyvia paprotinės teisės norma, be kita ko įpareigojančia nepripažinti marionetinių darinių. Šios pareigos nesilaikančių valstybių „pripažinimas“ laikomas niekiniu aktu, negalinčiu sukelti jokių tarptautinių teisinių pasekmių ir jokių teisių agresoriui. Taigi tarptautinė teisė yra labai griežta marionetinių darinių atžvilgiu ir juos besąlygiškai smerkia.
Tad pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ Rusija neatrodo labai originaliai, praktiškai nesiskiria nuo imperinės Japonijos, nacių Vokietijos, rasistinio Pietų Afrikos režimo. Originalumu Rusija sublizgėjo nebent tuo, kad dar formaliai laikydama Pietų Osetiją ir Abchaziją Gruzijos dalimi urmu suteikė savo pilietybę šių Gruzijos teritorijų gyventojams. Pavyzdžiui, iki prisijungdama Sudetus ir Klaipėdą to nedrįso nacių Vokietija.
„Nepriklausomos“ Pietų Osetijos ir Abchazijos „valstybės“ pagal dydį ir gyventojų skaičių (keliasdešimt tūkstančių etiškai išgrynintų gyventojų) primena Pietų Afrikos bantustanus. Jos neprilygsta didesniems marionetiniams dariniams (Mandžiūrijai, Slovakijos ir Kroatijos protektoratams, Katangai), kurių gyventojai skaičiuoti milijonais.
Vis dėlto ne teritorijos dydis ir gyventojų skaičius yra lemiamas apibūdinant marionetinį darinį. Marionetinio darinio negalima pripažinti ne tik dėl to, kad jo sukūrimas yra agresijos rezultatas ir kad jis tėra agresoriaus įrankis. Marionetinio darinio negalima pripažinti ir dėl tos priežasties, kad jis neturi ir negali turėti būtinų valstybės požymių.
Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybė“ yra tiesioginis 1991 metais prasidėjusios Rusijos agresijos ir jos metu vykdyto šių teritorijų etninio valymo rezultatas. Rusijos pajėgos nuo tada remia Gruzijos separatistinius judėjimus, juos ginkluoja, organizuoja ir jiems tiesiogiai ar per savo agentus vadovauja. Todėl kalbėdami apie valstybės požymius galėtume nebent paminėti tai, kad yra žinoma apytikrė Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorija. Tuo tarpu kitų valstybės požymių šie marionetiniai dariniai neturi.
Pirma, jie neturi gyventojų, kaip nuolatinės politinės teritorinės bendruomenės, galinčios susiorganizuoti į valstybę. JT Saugumo Taryba yra ne kartą pastebėjusi ir pasmerkusi Abchazijoje prievarta įvykdytus didžiulius demografinius pokyčius, t. y. etninį valymą išvarant iš Abchazijos daugiau kaip pusę jos teritorijos gyventojų – daugiausia etninius gruzinus ir graikus (iš esmės tas pats padaryta ir Pietų Osetijoje).
Tuo pačiu Rusijos ir jos agentų pajėgos iš esmės sugriovė Abchazijos politinę teritorinę bendruomenę. Tad kalbėti apie likusių, „etniškai švarių“, gyventojų apsisprendimo teisę ir teisę atsiskirti nuo Gruzijos suformuojant naują valstybę nėra ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo. Šia proga norėčiau priminti, kad tautų apsisprendimo teisė, kuria manipuliuoja Rusija, nesuponuoja prievartinėmis priemonėmis susikūrusių ar sukurtų „etniškai švarių“ bendruomenių apsisprendimo.
Tauta, kaip apsisprendimo teisės turėtoja, nėra etniškai grynas subjektas, o natūraliai susiformavusi politinė teritorinė bendruomenė, kurioje gali dominuoti tam tikros etninės kilmės ar tautybės gyventojai, bet kiti gyventojai negali būti prievarta eliminuoti iš apsisprendimo proceso. Be to, Pietų Osetijos ir Abchazijos kontekste neįmanoma kalbėti apie gyventojus, kaip valstybės požymį, dar dėl vienos priežasties: dauguma dabartinių (t. y. likusių po etninio valymo) šių teritorijų gyventojų yra Rusijos piliečiai, prisiekę ištikimybę Rusijai. Tokiais jie liko ir po „nepriklausomybės“ paskelbimo. Todėl jie negali suformuoti nepriklausomos valstybės, o tik Rusijos marionetinius darinius.
Tarptautinės bendrijos poziciją Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu geriausiai atspindi nuo 1993 metų JT Saugumo Tarybos priimtos per 30 rezoliucijų dėl Abchazijos konflikto sprendimo (po 2-3 rezoliucijas kasmet). Joms pritarė ir Rusija, jos galioja iki šiol ir nuosekliai formuluoja Abchazijos konflikto sprendimo principus, kurie iš esmės tinka ir Pietų Osetijai. Pagrindiniai iš šių principų yra Abchazijos autonominio statuso nustatymas tik Gruzijos valstybės sudėtyje (buvo išreikšta tvirta parama tokio statuso nustatymo gairių dokumentui), taip pat pabėgėlių grąžinimas į gimtąsias vietas (neteisėtų demografinių pokyčių likvidavimas). Rusijos įvykdytas Pietų Osetijos ir Abchazijos „pripažinimas“ akivaizdžiai nesuderinamas su šiais principais.
Vadinasi, kaip ir kitų marionetinių darinių atvejais, Rusijos suteiktas Pietų Osetijos ir Abchazijos „pripažinimas“ yra niekinis. Tad ir toliau tarptautinės teisės požiūriu Pietų Osetija ir Abchazija lieka Gruzijos dalimi, tokia išlieka ir JT Saugumo Tarybos pozicija. Nauja yra tai, kad „pripažindama“ Pietų Osetiją ir Abchaziją Rusija iš esmės neteko bet kokio teisinio pagrindo būti Gruzijos teritorijoje, nes šiurkščiai pažeidė turėtą NVS „taikdario“ mandatą (jį rėmė ir JT Saugumo Taryba), kuris draudė kėsintis į Gruzijos teritorinį vientisumą, taip pat pagrindinius JT Saugumo Tarybos rezoliucijų dėl Abchazijos principus. „Pripažinimas“ nesuderinamas ir su kertiniais taikos palaikymo operacijų principais – nešališkumu (draudimu palaikyti kurią nors ginkluoto konflikto šalį), operacijos vietos valstybės sutikimu ir ginkluotos jėgos naudojimu tik savigynai. Tad nuo šiol neįmanoma kalbėti net apie ribotą Rusijos „taikdarių“ kontingentą Gruzijoje, su kuriuo Gruzija buvo sutikusi (beje, šis sutikimas jau atšauktas). Dabar jau visos Rusijos pajėgos bet kurioje Gruzijos vietoje laikytinos neteisėtai esančiomis okupacinėmis pajėgomis.
Akivaizdu, kad kaip ir kitų marionetinių darinių atvejais, Pietų Osetijos bei Abchazijos „nepriklausomybės“ be Rusijos nepripažins niekas arba tik kelios tradicinės jos sąjungininkės (galbūt Baltarusija, Venesuela, Kuba, Sirija ir Šiaurės Korėja). Beje, kol kas Rusija tegali pasigirti tuo, kad Pietų Osetiją ir Abchaziją „pripažino“ dar vienas Rusijos marionetinis darinys – Padniestrės SSR (beje, šie marionetiniai dariniai yra „pripažinę“ vienas kitą jau ne kartą, tai geriausiai rodo jų padėties trapumą), taip pat teroristinė palestiniečių organizacija „Hamas“. Ką čia ir sakyti, puiki šiuolaikinės Rusijos vadovybės šalininkų kompanija, matyt, lieka laukti „pripažinimo“ iš paties Osamos bin Ladeno.
Tarptautinės teisės istorija rodo, kad marionetiniai dariniai žlunga nesulaukę tarptautinės bendrijos pripažinimo. Taip po 13 metų žlugo Mandžiūrijos „valstybė“, po 3 metų – Katanga, daugiau kaip penkmetį „ištempė“ nacių Vokietijos Slovakijos ir Kroatijos protektoratai. Ilgo gyvavimo pavyzdys yra tik turkiškasis Šiaurės Kipras, bet atrodo, kad ir jis gali būti greitai reintegruotas į Kipro valstybę. Sulauksime ir Pietų Osetijos bei Abchazijos eilės.