Antra, koncepcijoje aiškiai pažymima, kad Vakarų pasaulis silpnėja (tiek finansinėje, tiek karinėje-politinėje srityse) ir todėl nepagrįstai agresyvėja, ignoruodamas tarptautinės teisės normas ir JT vaidmenį tvarkant pasaulio reikalus ir vis stengdamasis „suvaržyti“ stiprėjančią Rusiją. Tiesa, joje kalbama ir apie strateginę partnerystę su JAV bei būtinybę griauti barjerus tarpusavio santykiuose, bet konfrontacinė linija yra aiškesnė, ypač kalbant apie NATO plėtrą ir „vienašalių veiksmų PRG srityje, destabilizuojančių tarptautinę padėtį, pavojų“.
Trečia, regioniniai Rusijos prioritetai, užfiksuoti naujojoje koncepcijoje, yra suprantami ir logiški, ypač tai pasakytina apie santykiams su NVS šalimis teikiamą pirmenybę. Šiuo atveju pastebėtina, kad iš esmės kalbama apie „norinčiųjų koaliciją“, t. y. apie tokių organizacijų kaip Eurazijos ekonominė bendrija (EurAzES) ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), kuriose dominuoja Rusija, stiprinimą. Taip pat nenuostabu, kad akcentuojamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas su Kinija (ir per Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją) bei Indija ir vartojama BRIK (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) sąvoka. Tačiau įdomiausia yra vieningos euroatlantinės saugumo erdvės nuo Vankuverio iki Vladivostoko kūrimo idėja, kuri tapo naujojo Rusijos prezidento D. Medvedevo vizitine kortele.
Diplomatiškai, bet griežtai
Ekspertai, kaip ir galima buvo tikėtis, vertina naująją Rusijos užsienio politikos koncepciją įvairiai. Laikraštis «Коммерсант» kaip didžiausią šio dokumento skirtumą nuo 2000 m. Vladimiro Putino pasirašytos jo redakcijos nurodė punktą, kuris skelbia, kad „RF vyriausybė yra atsakinga už užsienio politikos realizavimą“. Tačiau tame nėra nieko ypatingo, turint omenyje dabartines Rusijos dvivaldystės realijas: visiems ir taip aišku, kad V. Putinas turi nemažai įtakos priimant sprendimus, susijusius su užsienio politika. Tiesiog dabar tai buvo netiesiogiai užfiksuota ant popieriaus. Koncepcijos pasirodymas kaip tik šiuo metu tikriausiai siekia įtvirtinti dabartinio Rusijos prezidento kaip aktyvaus užsienio politikos formuotojo įvaizdį (tas pats tinka ir jo iškeltai „vieningos euroatlantinės saugumo erdvės“ idėjai).
Tarptautinio politinės ekspertizės instituto direktorius Jevgenijus Minčenka, komentuodamas koncepcijos turinį, išskyrė keletą jos momentų. Pirma, jis mano, kad tai yra pereinamojo laikotarpio dokumentas, kuriame apibūdinama dabartinė situacija pasaulyje ir siūlomi vidutinio laikotarpio reagavimo į ją žingsniai. Antra, jo manymu, koncepcija yra labai jau diplomatiška, bet joje vis dėlto galima įžiūrėti pagrindinius Rusijos skausmo taškus. Trečia, kai kurios koncepcijos nuostatos yra sunkiai suprantamos, nes praktiškai sunkiai įgyvendinamos (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų, kurių beveik niekas nepaiso, vaidmens stiprinimas arba vieningos euroatlantinės erdvės kūrimas „kartu su JAV“, turint omenyje tai, kokie yra šiandieniniai Rusijos ir Vakarų santykiai).
Vakarų ekspertai atsargiai vertina naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Dauguma jų pažymėjo, kad griežtas Rusijos (V. Putino) kursas JAV ir jų sąjungininkų atžvilgiu lieka nepakitęs. Iki tol buvo tikimasi, kad D. Medvedevo požiūris į santykius su Vakarais bus liberalesnis negu jo pirmtako, bet greitai tos viltys žlugo (ypač kai D. Medvedevas pareiškė, kad Rusijos santykiai su NATO labai nukentės, jeigu į Aljansą bus pakviestos Gruzija ir Ukraina). Kaip teigia, pavyzdžiui, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone direktorius Janušas Bugajskis, D. Medvedevas tęsia V. Putino eurazijinę politiką, bandydamas atplėšti Europą nuo Amerikos ir padaryti ją savo įtakos sferos dalimi. Tačiau manytina, kad tiksliausiai naująją Rusijos užsienio politikos koncepciją apibūdino Pavelas K. Baevas iš „Jamestown Foundation“: „7000 žodžių tekstas – tai daugiausia vieni kitiems neprieštaraujantys bendri teiginiai ir banalybės.“
Apie viską ir apie nieką
Yra nenormalu, kai strateginiame valstybės dokumente net ekspertams reikia ieškoti konkretesnių teiginių apie tai, kas yra šalies sąjungininkas, o kas varžovas tarptautinėje arenoje. Galima iškelti dvi versijas, kodėl visuomenei buvo pristatyta tokia neapibrėžta koncepcija. Pirmoji: ją rašę žmonės norėjo nuslėpti arba tik bendrais bruožais pristatyti pagrindinius Rusijos užsienio politikos prioritetus.
Kitaip tariant, labai patogu yra parašyti nieko konkretaus nepasakantį dokumentą, nes kiekvienas galės surasti jame tai, kas jam patinka, ir visi bus patenkinti. O praktikoje bus vykdoma griežta ir efektyvi politika (pirmiausia kaimynų atžvilgiu), kurios, pasak gandų, Rusijos diplomatus uždarame susitikime ir ragino imtis D. Medvedevas. Antroji: dokumentą kūrė žmonės, kurie iš tikrųjų neįsivaizduoja, kokia kryptimi turi plėtotis Rusijos užsienio politika. Todėl ji ir yra pristatoma kaip turinti daugybę vektorių, normaliai nenurodant nei Rusijos Federacijos sąjungininkų, nei priešininkų – visi partneriai, tik kai kurie kartais elgiasi ne visai draugiškai.
Sunku patikėti, kad Rusijos užsienio reikalų ministerijoje sėdėtų tarptautinėje politikoje nesiorientuojantys kvailiai, tačiau, kita vertus, Rusijos užsienio politika pastaruoju metu ne visada pasižymėjo nuoseklumu, buvo labiau reakcinė negu kryptinga ir apibrėžta. Daug kas pažymi, kad vis aiškesnė yra antivakarietiška Rusijos pozicija, prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su Kinija. Tačiau tuo pat metu branginami santykiai, pavyzdžiui, su Vokietija, Italija ir Prancūzija, kurios yra Europoje, o Stabilizacijos fondo lėšos investuojamos į bankrutuojančias JAV kredito kompanijas, nors kalbama, kad JAV, kaip finansinio pasaulio flagmano, pozicijos yra labai netvirtos.
Iš paskelbtos koncepcijos galima spėti, kad artimiausioje ateityje bus vis aktyviau bandoma realizuoti eurazijinės ašies idėją, pagal kurią Rusija yra jungiamoji grandis tarp Europos ir Rytų. Taigi dokumente pateiktą strateginę partitūrą „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ reikėtų skaityti „nuo Dublino iki Vladivostoko“ (t. y. atmetus JAV).
Jau minėtasis F. Lukjanovas pabrėžia geopolitinį paskelbtos koncepcijos pobūdį. Tačiau praktikoje Rusijos eurazijinė geopolitika dažnai yra panaši į elementarią geoenergetiką: nesvarbu, kas pirks dujas ir naftą, svarbu, kad pirktų kuo ilgiau ir kuo brangiau, ir tai patvirtina hipotezę, kad dabartinis Rusijos elitas bando paversti savo kontroliuojamą valstybę privačia firma „Kremlin Incorporated“.
Apibendrinant darytina išvada, kad Rusijos užsienio politiką reglamentuojančius dokumentus ir jos įgyvendinimo praktiką vertinti vienareikšmiškai yra ganėtinai sunku. Taip yra arba dėl to, kad toji daugelio vektorių politika yra taip profesionaliai užslėpta ir tokia efektyvi, kad niekas negali jos perprasti, arba dėl to, kad ji yra tokia chaotiška ir neapibrėžta, kad jos natūraliai neįmanoma tiksliai apibūdinti. Antru variantu, žinoma, patikėti yra labai sunku, nes Rusijos diplomatija visada pasižymėjo giliomis tradicijomis. Tačiau Rusija ir jos galia Vakaruose šiandien dažnai yra suvokiama praeities SSRS galybės ir su viešųjų technologijų pagalba sukurtos atgimstančios Rusijos stiprybės įvaizdžio, o ne tikrovės, kuri šios šalies atveju yra ne tokia jau ir puiki, šviesoje.