Kadangi Karadžičiaus „atradimas“ sutapo su Serbijos apsisprendimu rinktis vadinamąją europinę perspektyvą, mažai kas abejoja, jog jo gyvenamoji vieta specialiosioms tarnyboms buvo žinoma ir anksčiau, o buvusiu Bosnijos serbų lyderiu „atsiskaityta“ už tai, kad perspektyva būtų geresnė. Šiaip jau anksčiau ar vėliau būtų tekę tai padaryti. Tai ne paskutinis karo nusikaltimais kaltinamas buvusios Jugoslavijos veikėjas, paieškos tęsiasi.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, kaltininkų suradimas svarbus politikos komponentas, tačiau ne toks, kad keistų politiką iš esmės. Nacių Vokietijos likimo gyvas Hitleris jau nebūtų pakeitęs, kaip Irako nepakeitė Saddamo egzekucija. Nežinia, ar kada sugautas Osama bin Ladenas bus paskutinis pasaulio teroristas. Gali būti net atvirkščiai – tokių personalijų „kankinystė“ kaupia dividendus jų buvusiems šalininkams.
Taigi, Jugoslavija, kaip politinis projektas, regis, baigtas galutinai. Karadžičius (o gal netrukus ir jo buvęs kariaunos vadas Mladičius) politikoje bus tik būtuoju laiku. Bosnijoje ir Hercegovinoje formaliai taika. Tačiau ar šiandieninė Bosnija geresnė už maršalo Tito laikų Jugoslavijos sąjunginę respubliką?
Ta šalis vadinasi Bosnija ir Hercegovina. Tikriausiai visi žino, kodėl ji taip keistai sukonstruota. Prieš daugiau kaip dešimtį metų pabaigti vadinamąjį Bosnijos karą buvo galima tik išskirsčius musulmonus, stačiatikius ir katalikus po atskirus administracinius „kambariukus“. Idant visi būtų lygūs. Taip ir pridygo ministrų ir parlamentarų, atstovaujančių įvairias etnopolitines konfigūracijas. Šalyje nėra normalių piliečių, normalių šalies patriotų, yra tik etninių grupių atstovai.
Daytono taikos sutarties architektų nuomone turėjo pakakti metų kitų, kad žmonės atsipeikėtų, pabėgėliai grįžtų namo ir kiltų noras kurti, o ne griauti. Laikinumas tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį. Jei šiandien paliksime „kaip yra“, tęsis dar ne vienus metus, nes eiliniai rinkimai tik pratęsia valdžios organizacinę struktūrą dar vienai kadencijai. Europai jau gerokai pabodo mokėti už tai, kad šie žmonės nenori taikytis ir politiškai spekuliuoja savo unikalia etnine sudėtimi.
Kita vertus, tokią valstybę sukonstravo didieji Europos ir JAV taikdariai. Europos viltys, kad po Šaltojo karo viskas turi spręstis savaime, sprogo kaip muilo burbulėlis. Bosnijos karą baigė tie patys ne visada mylimi amerikiečiai, tada pasiūlę radikaliai keisti situaciją – padalinti šalį pagal etnines simpatijas. Tačiau juk beveik to kariaujantys ir norėjo. Vadinasi, karas savaip pasiteisino.
Tiesa sakant, buvusioji Jugoslavija ir aplinkinės šalys nuo rašytinės istorijos pradžios buvo politinių eksperimentų poligonas, ir joks sprendimas ten nėra galutinis.
Romėnų eksperimentai būtent šioje vietoje išvedė Vakarų ir Rytų padalijimo liniją, kuria ir šiandien spekuliuoja „vakariečiai“ kroatai bei „rytiečiai“ – serbai, dėl jos kariauja, nors nuo padalijo praėjo keliolika šimtmečių. Islamizavę Bosnijos slavus savąją liniją išvedė Osmanai, kurių valdymo eksperimentų pasekmės tęsiasi ne tik Bosnijoje, jos apima Albaniją, Makedoniją ir dar daugiau.
Apie maršalo Josifo Brozo, slapyvardį Tito eksperimentus prirašyta kalnai mokslinių tomų ir patriotinių tekstų. Tai Jugoslavijos mitas.
Pastaraisiais dešimtmečiais eksperimentus noriai tęsė ir dabartinė politinė bendrija. Nenorima prisipažinti, bet gal tikrai buvo padaryta klaida, pripažįstant Bosnijos ir Hercegovinos nepriklausomybę, pripažįstant tauta ir valstybe tai, kas nėra nei tradicinė tauta, nei valstybė. 1993 metais į Jungtines Tautas pirmą kartą buvo priimta šalis ... be pavadinimo. Tai Buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublika (BJMR). Tokia buvo Graikijos valia, su tuo sutiko Europos Bendrija, turėjo sutikti ir Jungtinės Tautos. Atrodė, tai laikinai, bet laikinumui jau penkiolika metų. Likimo ironija yra tai, kad patys graikai jokiais būdais nevadina šios šalies BJMR, o tiesiog Skopje.
Aišku, kad šioje politikos makalynėje savo eksperimentus darė ir „savi“. Serbai ketino sukurti Didžiąją Serbiją, kurios valdose būtų visa Bosnija ir Hercegovina, Makedonija bei apie pusė Kroatijos. Psichologo išsilavinimą trintis Karadžičius, be to dar su oratoriniais sugebėjimais, labai tiko būti Slobodano Miloševičiaus parankiniu, konstruojant serbų teritorijas neserbiškose buvusios Jugoslavijos regionuose. Galima sakyti, kad buvusios Jugoslavijos byrėjimas savotiškai atrado iki tol nežinomus Radovano gabumus. Eksperimentatorius suimtas, tačiau Bosnijos karo istorija dar nebaigta.
Kroatų nacionalistai siekė tokios Kroatijos, kuriai irgi priklausytų buvosi Bosnijos ir Hercegovinos respublika, gi Bosnijos musulmonai, kartą jau pripažinti tauta, siekė dominuoti buvusios Jugoslavijos dalyje, turėjusioje Bosnijos ir Hercegovinos Respublikos statusą ar net ją valdyti. Tai beje rodo, kad Radovanas Karadžičius, koks jis ten bebūtų, nėra vienintelis Bosnijos karo entuziastas.
Pastarųjų metų Serbijos raida turėtų džiuginti europiečius. Nepaisant išties skausmingos Kosovo netekties serbai vis tik pasirinko tą europinę perspektyvą. Buvusi Jugoslavija ir aplinkiniai kraštai vis labiau tampa Europa. Kroatijos ir Makedonijos galimybės tapti Europos Sąjungos dalimi ganėtinai rimtos, ta pati Makedonija ir Albanija jau ir prie NATO durų.
Radovano Karadžičiaus areštas simbolinis ne tik ta prasme, kad Serbija nebenori ginti buvusių karo „genijų“. Serbija atsisako tos beviltiškos Jugoslavijos lavono gaivinimo politikos, vedančios tik prie naujų karų. Europai ir Amerikai tokia politika buvo ir nesuprantama ir kenksminga. Tačiau ilgą laiką Jugoslavijos ir Didžiosios Serbijos rėmėja buvo Rusija, išnaudojusi savo interesams ne tik istorinius slaviškus rusų ir serbų ryšius, bet ir stačiatikybę, neva privalančią priešintis Vakarų ekspansijai.
Atrodo, kad Balkanuose Rusija pralaimėjo. Dar visai neseniai serbų politikai dėjo daug vilčių į Rusijos paramą, tačiau pastaroji, kaip matyti, daugiau investuoja į dujų verslą, o ne į politinius sąjungininkus.
Net ir ši prasme Europos integracija yra kur kas solidesnis projektas, nei gėdingas „nežinojimas“, kur slapstosi karo nusikaltėliai. Tačiau integracija taip pat eksperimentas, o Balkanuose, kaip sakoma, istorijos „prigaminama“ daugiau nei suvartojama. Tad niekas iki galo neaišku.