Karas baigėsi, praėjo keturi mėnesiai. Asmeninis Hitlerio gydytojas, profesorius, medicinos mokslų daktaras Theodoras Morellas kameros draugui chirurgui, profesoriui ir medicinos mokslų daktarui Karlui Brandtui pasakoja, kad fiureris niekada nesirgo. Tokia žinia nustebina „eutanazijos“ specialistą, atsakingą už daugelį žudynių, kurias uoliai vykdė fiurerio parankiniai. Asmeninis gydytojas neva pasistengęs ir „galutinai pripumpavęs“ „mylimąjį fiurerį“ reikalingų vaistų dozių, o atbudus sąžinei nusprendęs išpažinti kaltę ir iškloti visą tiesą. Ar taip buvo, ar galime tikėti ir vienu, ir kitu vokiečių mediku? Mes žinome viena: išsamiais išvedžiojimais apie Morellą ir Hitlerį Brandtas atviravo su amerikiečių karininkais vien tam, kad išgelbėtų savo galvą.
Knygos „Ar Hitleris sirgo?“ autoriai Hansas Joachimas Neumannas ir Henrikas Eberle kelia klausimus ir bando į juos atsakyti pasitelkdami asmeninio fiurerio gydytojo užrašus, konsultavusių medikų išvadas, atliktus farmakologinius tyrimus ir pokalbius su gausybe liudytojų, dieną naktį gyvenusių šalia Hitlerio. Taigi kokiomis ligomis iš tiesų sirgo nacionalsocialistų vadas, kur slypi rasinės neapykantos šaknys, ar Hitleris apskritai turėjo psichinę ligą, kokias ligas gydėsi iki 1934-ųjų, kokias epikrizes įrašė gydytojai jo medicininėje kortelėje, ar turėjo chroniškų susirgimų ir kokius vaistus vartojo, ar tikrai buvo homoseksualus, ar priklausė nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio ir t. t.
Skaitytojų dėmesiui siūlome knygos ištrauką:
Psichoistorijos klystkeliai: Neapykanta žydams kaip beprotybės išraiška
Ne kartą buvo mėginama nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus teisinti psichine diktatoriaus Adolfo Hitlerio liga. Ir tikrai ne visi samprotavimai šia tema laužti iš piršto. Kas be ko, Hitlerio neapykanta žydams atrodo iracionali. 2006 m. Ianas Kershawas rašė: „Žydų tragedijos pamatas – nacionalsocialistų idėja fiks, kurią fanatiškai įkūnijo Hitleris, esą žydus privalu pašalinti, kad būtų „išvalyta“ vokiečių nacija ir sukurtas pamatas naujai, grynosios rasės atstovaujamai, tvarkai Europoje, kuri nugalės šimtmečius viešpatavusias žydiškąsias bei krikščioniškąsias vertybes ir tikėjimo pagrindus.“
Žavesį, kurį skleidė Hitleris, galima būtų paaiškinti tam tikru „religiniu pamišimu“. Hitlerio šalininkai po 1945 m. vis pabrėždavo, esą Hitleris spinduliuote spinduliavo visa užvaldančiu fanatizmu. Be to, jau ankstesniuose laiškuose liaudžiai galima rasti nuorodų į „gelbėtoją“.
Žvelgiant į patį Hitlerį, be abejonės, galima kalbėti apie tam tikrą „išgelbėjimą antisemitizmu“. Kaip jis pats rašo savo pastebėjimuose, žydų pašalinimas – ne kas kita, kaip chirurginė intervencija, kuria norėta pašalinti svetimkūnį ar infiltracijos būdu susidariusį naujadarą iš vokiečių tautos kūno.
Neapykanta žydams, savo esme iracionali kaip bet kokia kita neapykanta svetimtaučiams. Tačiau būdas, kuriuo skirtingi autoriai Hitlerį pateikia buvus „psichiniu ligoniu“ ar „bepročiu“, verti atidesnio žvilgsnio. Labai dažnai čia kalbama ne apie istorinį fenomeną, o apie žiniasklaidos kūrinį. Šios jam priskiriamos beprotybės eskalavimas paaiškinamas modernios žiniasklaidos kultūros mechanizmu, o ne iš tiesų įrodomais faktais. Kai kurie buvę Hitlerio bendražygiai kalba apie jo perversiją, esą jis pajausdavo seksualinį pasitenkinimą tik tada, kai moteris ant jo nusišlapindavo. Kiti jį netiesiogiai kaltina buvus pedofilu. 1970 m. buvo madinga aprašinėti Hitlerį kaip smurtaujančio tėvo auką. Esą todėl gimė nevaldoma neapykanta, išsiliejusi žydų naikinimu. Dar ir šiandien įprasti tokio pobūdžio pseudopsichologiniai aiškinimai, kaip, beje, ir ginčai dėl Hitlerio neva trūkstamo kiaušinėlio.
Tačiau rimti istorikai kaip ir anksčiau pasitiki tuo, ką 1964 m. suformulavo žinomas Getingeno profesorius, vermachto vyriausiojo vado karo dienoraščio redaktorius Percy’s Ernstas Schrammas: analizuojant Hitlerio mąstymo būdą, mėginant perprasti jo chrakterio ypatybes, reikėtų šiek tiek pastumti psichologinę ribą ten, „kur istorikai dar pajėgūs jausti žemės po kojomis“. Drauge Schrammas skatino parašyti medicininę Hitlerio biografiją, bendradarbiaujant psichologams ir psichiatrams.
Ši knyga neturi pirmtakių. Nors netrūko bandymų, taip pat ir tarpdisciplininių, nagrinėjančių, taip sakant, mokslinę problemą, vardu Adolfas Hitleris. Ją rašant buvo siekiama rasti tariamą Hitlerio mįslės atsakymą. Vienas tikrai daug žadantis bandymas buvo 2000 m. pasirodžiusi knyga „Hitler: Karriere eines Wahns“. Jos autoriai: psichoterapeutas Paulis Matussekas, istorikas ir kultūros istorijos specialistas Peteris Matussekas bei sisteminis teoretikas ir sociologas Janas Marbachas.
Mokslininkų išvada buvo tik išsamesnis Hitlerio „psichinės ligos“ formos patvirtinimas, nepaisant sisteminio literatūros ir naudojamų šaltinių įvertinimo. Kaip ir kiti, Matussekas ir bendraautoriai pradiniu tašku dėl žydų naikinimo pasirinko Hitlerio „naikinimo maniją“, t. y. „anksti susifrustavusį poreikį“ ir „neįprasto masto asmenybės sutrikimą“. Galiausiai jie diagnozavo „šizofreninę beprotybę“, kuri, sudarydama porą su „narcistiniu fiksavimusi į viešąjį „Aš“, baigėsi „paranojiška naikinimo programa“. Sadistinius ir (!) mazochistinius požymius konstatavo amerikiečių psichiatras Walteris C. Langeris dar 1943 m. Narcistinės asmenybės, pasižyminčios fiksacija į viešąjį „Aš“, sutinkamos visose visuomeninio gyvenimo srityse, kaip ir žmonės su sutrikusiu seksualumu.
Tai galima suprasti iš dalyvių noro viską atskleisti diversinėse TV laidose ir iš neapžvelgiamo srauto publikacijų, nagrinėjančių šią temą. Matussekas ir bendraautoriai, norėdami įrodyti, kad Hitleris iš tiesų kentėjo nuo šizofreninės beprotybės, netgi naujai apibrėžė sąvoką „šizofrenija“.
paaiškinimams, esą Hitlerio atmintis buvo eidetinė, kiti jo samprotavimai iš tiesų klaidingi. Psichologas įtaria, kad ankstyvus (!) Hitlerio asmenybės pokyčius lėmė Parkinsono liga, bet naujausi tyrimai to nepatvirtino. Tada, remdamasis nepatvirtintais pavyzdžiais, Kochas-Hillebrechtas pakeitė tai Hitlerio slogios, miglotos erotikos jausmais ir galiausiai pareiškė: „Visai įmanoma, kad jei mūsų gražusis Adolfas nebūtų patenkinęs savo aistros vykdydamas Antrojo pasaulinio karo žudynes, būtų tapęs sodomitu ar pedofilu, mat tai glūdėjo jo viduje.“ Maža to: savo analizės pabaigoje profesorius Kochas-Hillebrechtas pateikia išvadą, kad Hitlerio „comming- out“, t. y. paslėpto homoseksualumo atskleidimas, būtų galėjęs jį apsaugoti nuo „blogiausių naikinimo fantazijų“.
Žvelgiant iš istoriko pozicijos yra netoleruojama, kad Kochas-Hillebrechtas nenurodo šaltinių. 500 puslapių knyga neparemta jokiais dokumentais, kuriuos būtų galima patikrinti. Tai – tik įtarimų rinkinys. Be jokių nuorodų jis įvardija Valdfyrtelį, iš kurio kilo Hitlerio šeima, kaip „incesto vietą“ ir tuo remdamasis pateikia išsamias išvadas. Visiškai supainiotame tekste maišomi asmenys, jiems priskiriamos ne tos profesijos ir papasakojama daugybė sukurtų legendų. Psichoanalitinis aiškinimas, paremtas tokiais abejotinais šaltiniais, yra visiškai nerimtas.
Psichoistorinio aiškinimo problemos negalima suredukuoti į vieną knygą. Pasvarstymai, kuriuos pateikia Matussekas & Co remdamiesi ankstesnėmis ne mažiau klampiomis „analizėmis“, galiausiai atsiremia į psichoanalizės mokslą. „Pagrindinė tokių diagnozių problema, kaip anksčiau minėjome, yra jų savivalė.“ Būtų galima klausimą pateikti kitaip: jei jau Hitleris patenka į psichoanalitinį narvelį, kodėl kaip tik jis, o ne kas nors kitas sukėlė didžiausią katastrofą Europos istorijoje? Ar milijonų žydų, slavų, psichikos ligonių, sinti ir čigonų žudynės apskritai gali būti paaiškinamos Hitlerio psichikos būsena, ar
to priežastis – visai kiti veiksniai?
Racionalus Hitlerio neapykantos žydams pamatas - tikslingumas
Neseniai minėtas psichiatras Walteris C. Langeras, tyręs Hitlerį CIA pradininko OSS užsakymu, atsiprašo savo 1943 m. išleistos ekspertizės skaitytojų: „Jei ši studija būtų išsami, reikėtų pabrėžti šio vyro stiprybes taip pat kaip ir silpnybes.“ Langeras pripažino, kad Hitleris turėjo „išskirtinį gebėjimą suprasti vidutinio žmogaus psichologiją“, taip pat „išgyventi vidutinio žmogaus poreikius ir jausmus“.
Žvelgiant į praeitį nekyla jokių ginčų, kad šios savybės turėjo lemiamą reikšmę jo sėkmei partijoje ir politikoje. Hitleris puikiai žinojo apie savo „siaubingą ginklą žinovo rankose“. Apie tai byloja jo samprotavimai propagandos tema knygoje „Mein Kampf“. Logiškai savo kalboms jis pasirinko temas, kurios prabilo tiesiai į publiką: Vokietijos pralaimėjimas ir žydų neapykanta. Šiomis dviem temomis jis meistriškai manipuliavo, ir žydai buvo apkaltinti karo pralaimėjimu bei fataliu poveikiu visuomenei.
Čia Hitleris galėjo pasinaudoti ilgalaike vokiečių bei vokiečių-austrų neapykantos žydams tradicija. Visuomeninį klimatą nulėmė ir tai, kad XIX amžiaus pabaigoje antisemitizmas Vokietijoje bei Austrijos-Vengrijos monarchijoje įgavo naują kokybę. Lincas, t. y. miestas, kuriame Hitleris praleido jaunystę, kaip teigia istorikė Brigitte Hamann, buvo „antisemitizmo tvirtovė“. Iškabos „Įėjimas tik vokiečiams (arijams)“ ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo retenybė. Vokietijos kaizerio reiche neapykanta žydams buvo priimta visuomenėje elgesio norma.
Sąmokslo teorijos, kuriose žydams buvo priskiriamas vaidmuo politiškai „patraukti už virvelių“, turint galvoje ne ką kita, o visuotinį pasaulio paklusnumą, buvo vertinamos ne kaip skandalas, o pakankamai rimtai išsilavinusių žmonių.
Politinės ekonomikos specialistas Waltheris Rathenau 1916 metais konstatavo faktą, kad kulminaciją antisemitizmas pasiekė karo metais. „Kuo daugiau žydų žuvo kare, tuo atkakliau tvirtino jų priešininkai, esą šie užnugaryje užsiminėjo lupikavimu. Neapykanta padvigubėjo ar net patrigubėjo.“ Verčiama dešiniųjų ekstremistų Prūsijos karo ministerija paskyrė žydų surašymą armijoje, o rezultatus laikė paslaptyje. Daliniuose pasklido gandas, esą žydai yra sabotažininkai. Šią neapykantą maitino pralaimėjimas – kraujuojanti žaizda, dėl kurios ne tik Hitleris vėl apkaltino žydus.
Visai nesvarbu, kaip giliai asmeniškai Hitleris jautė neapykantą žydams iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau, būdamas kareiviu jis sukurstė masinį antisemitinį pjudymą, kuris jam pačiam pasirodė tinkamas vokiečių pralaimėjimo pateisinimo būdas.
Propaganda, kuri galėjo būti populiari biurgeriškuose dešiniųjų konservatorių vadinamuosiuose „nacionaliniuose“ būreliuose, turėjo būti antižydiška. Miunchene Hitleris iš pradžių garsėjo kaip Reicho vadovybės šnipas, vėliau atsiskleidė kaip politinis talentas dešiniųjų radikalų būreliuose, pvz., Thule draugijoje. Atvirai demonstruojama žydų neapykanta buvo patogi. Ji sudarė puikią prielaidą gauti finansinę ir politinę paramą politiniams tikslams.
Yra neabejotina, kad ši nuostata giliai nusėdo Hitlerio viduje. Kaip pažymi Kershawas, Hitleris tikrai nebuvo radikaliausias antisemitas. Iš pranešimų obsesiškumo matyti, kad jį lenkia Tiuringijos ir Frankų gauleiteris Arturas Dinteris, kuris yra produktyvus romanų autorius, ir Julius Streicheris, „Stürmer“ leidėjas. NS DAP viduje, kuris buvo suprantamas kaip „rinktinis judėjimas“, Hitleris atstovavo ne kraštui, o viduriui. Kaip neatidėliotiną užduotį jis iškėlė susiskaldžiusios tautos suvienijimą. Tai, kad jam pavyko tai padaryti, vienareikšmiškai susiję su antisemitizmo panaudojimu. Kaip aktorius, priderinantis vaidmenį prie publikos, Hitleris galėjo savo kalbose sąmoningai dozuoti antižydišką pjudymą, netgi visai jo neliesti.
Tai matoma jo Bairoito kalboje 1923 m. gavus premiją ir 1923 m. kalbantis su Diuseldorfo pramonininkais prašant šių paremti sunkiąją pramonę. Net ir tapęs valstybės galva, Hitleris elgėsi apgalvotai. 1933 m. balandžio 7 d. įstatyme apie valdininkų tarnybos atkūrimą numatytos lengvatos žydams, kovojusiems kare. Šie galėjo likti valstybės tarnyboje. Tik vėliau 1935 m. Niurnberge įvykęs partijos suvažiavimas priėmė rasinį įstatymą, kuriame buvo patvirtinta „žydo“ apibrėžtis. Ypač „mišrūnams“ buvo taikomas aiškus ir atskirais atvejais „patogus“ įvardijimas.
Nemažas skaičius, daugiau nei 1300 mišrūnų, kurie buvo išvaduoti nuo represijų, rodo, kad Hitleris labiau vertino politinius, karinius ir ekonominius tikslus nei besąlygišką laisvos vokiečių tautos išsivadavimą nuo „kraujomaišos“. Tą akimirką, kai atsirasdavo galimybė likviduoti žydus iš užgrobtos teritorijos, Hitleris nedvejodavo ir išleisdavo atitinkamus nurodymus. Bet ir šiuo atveju jis buvo užtikrintas, kad ras tinkamą sąmoningą vykdytoją, ir ne vien todėl, kad šimtai tūkstančių vokiečių dėl žydų pašalinimo ir nužudymo pasipelnys.