Latvijos-Rusijos sienos sutarties pasirašymas vilkinamas jau kelinti metai. Atsisakymą pasirašyti tokią sutartį Rusija iš pradžių motyvavo neva rusakalbių teisių pažeidinėjimu Latvijoje. Reikalai pajudėjo, Latvijai įstojus į ES, nes Rusija, spyriodamasi pasirašyti sutartį tokiu pritemptu argumentu, gadino savo įvaizdį Europoje. Abi pusės suderino sutarties tekstą, pripažįstantį dabartinę sieną. Beliko tik pasirašyti. Ir čia netikėtai atsirado pretekstas atidėti pasirašymą, nes 2005 m. Latvija prie sutarties ketino pridėti vienašališkai parengtą deklaraciją, kurioje yra dvi pastraipos (iš keturių), taip suerzinusios Rusijos pusę.

Aliuzija į istoriją

Minėtosios dvi pastraipos skirtos Latvijos-Rusijos santykių tęstinumui pabrėžti, t.y. duoti suprasti, jog dabartinė Latvijos Respublika ne sukurta, o atkurta, todėl tekste minima ir 1920 m. Latvijos Respublikos taikos sutartis su tuometine Tarybų Rusija. Deklaracijoje rašoma: Latvija skelbia, kad šios sutarties I punktą ji supranta kaip /.../ nuo 1990/1991 m. de facto funkcionuojančią sienos liniją. Šios sutarties vienintelis tikslas yra dokumentuoti minėtąją sienos liniją /.../.

Latvija nesieja šios sutarties su platesniu klausimu dėl Latvijos neteisinės okupacijos pasekmių likvidavimo. Latvija deklaruoja, kad ši sutartis neliečia, nemažina ir neatima iš Latvijos valstybės bei jos piliečių tarptautiniais aktais, įskaitant ir 1920 m. rugpjūčio 11 d. Latvijos ir Rusijos taikos sutartį, apibrėžtų ir tarptautine teise pagrįstų Latvijos valstybingumo teisių ir teisinių reikalavimų.

Maskvai užkliuvo ir okupacijos, ir 1920 m. sutarties minėjimas. Visų pirma, dabartinė Rusijos vadovybė ir ideologai nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos 1940 m. ir reokupacijos 1944-1945 m. Maskva laikosi nuomonės, kad 1920-ųjų metų sutartis nutrūko 1940 metais, ir tolesni Latvijos santykiai su TSRS buvo reglamentuojami kitomis sutartimis.

Deklaracijos būtinybę Latvija grindžia dar ir šalies konstitucijos I skyriaus 3-uoju straipsniu, kuriame sakoma, jog Latvijos valstybės teritoriją tarptautinėmis sutartimis nustatytose sienose sudaro Vidžemė, Latgala, Kuršas ir Žiemgala. Paskutinė Latvijos tarptautinė sutartis dėl rytinės sienos buvo pasirašyta su Rusija būtent 1920 m. Vadinasi, Latgala pagal tą sutartį yra didesnė nei dabar, t.y. jai priklauso ir Abrenės (rus. Pitalovo) sritis, kuri 1944 m. rugsėjo mėn., vos tik išvijus vokiečius iš rytinės Latgalos, buvo atskirta nuo Latvijos TSR dalies ir prijungta prie Rusijos TFSR. Tačiau net rusiškasis pavadinimas išduoda jo latvišką kilmę: Pitalovo kildinamas iš junginio pie Tālavas (prie Talavos; latgaliečių tarmėje ie pakeistas į ī, kaip mūsų pietų žemaičių). Talava – senoji latgalių žemė, XIII a. kunigaikštystė, buvusi į vakarus nuo Abrenės.

Minėtoji deklaracija suteiktų Latvijai galimybę kada nors grįžti prie sienos klausimo. Tačiau Maskva sutinka pasirašyti sutartį su sąlyga, jei sutartis bus be šios deklaracijos.

Stalino imperijos plėtra

Sutartis su Hitleriu leido Stalinui pradėti savo imperijos plėtrą Europos kryptimi – iki 1941 m. prie TSRS buvo prijungta Rytų Lenkija (dab. Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija), trys Baltijos šalys, Šiaurės Bukovina ir Besarabija (dab. Moldova). Tiesa, „padėti Suomijos proletariatui“ įkurti Suomijos Liaudies Respubliką Stalinui nepavyko, pasitenkinta „tik“ kai kuriais pasienio ruožais: Karelijos sąsmauka su Viipuri miestu (dab. Vyborgas), Žvejų pusiasalio vakarine dalimi, Ladogos ežero vakarine ir šiaurine pakrante bei keliomis Suomių įlankos salomis. Ketinta mėginti taisyti 1939-1940 m. žiemos karo klaidas ir pakartoti puolimą, bet sutrukdęs netikėtas karas su sąjungininke hitlerine Vokietija.

Vėliau, bendradarbiaudamas jau su kitais sąjungininkais, Stalinas tęsė pradėtąją plėtrą. Potsdamo konferencijoje, pasinaudodamas britų ir amerikiečių geografiniu neinformuotumu, Stalinas pasiskundė, kad TSRS neturi Baltijoje nė vieno neužšąlančio uosto, todėl norėtų gauti bent vieną tokį uostą Vokietijos teritorijos sąskaita – pavyzdžiui, Karaliaučių. (Iš tikrųjų TSRS disponavo net trimis neužšąlančiais uostais: Klaipėda, Liepoja ir Ventspiliu.)

Be to, anot Stalino, Vokietijos dalies prijungimas prie TSRS būtų ir tam tikra kompensacija už gausiai pralietą rusų kraują ir patirtus nuostolius. Nei F. Ruzveltas, nei V. Čerčilis šiai idėjai neprieštaravo. Protokole tai atrodė taip: „Konferencija iš esmės pritarė tarybinės vyriausybės siūlymui visiškai skirti Tarybų Sąjungai Kenigsbergo miestą ir jam priklausančią anksčiau aprašytąją sritį, atlikus realios sienos ekspertizę. Jungtinių Valstijų prezidentas ir Didžiosios Britanijos premjeras pareiškė palaikysią šį konferencijos pasiūlymą kitoje taikos konferencijoje.” Tačiau šis klausimas nebuvo svarstomas nė vienoje vėlesnėje konferencijoje.

Aneksuotosioms Baltijos šalims Rusijos įsitvirtinimas Karaliaučiaus krašte reiškė galutinę slaviškąją apsuptį sausumoje ir rusakalbės erdvės formavimą nuo Suomių įlankos iki Aistmarių.

Karui baigiantis, TSRS dalimi tapo Čekoslovakijos Karpatai, Tuva, pietų Sachalinas, pietų Kurilai. 1946 m. prie Turkmėnijos TSR prijungtas Afganistano Kuškos miestas. Tais pat metais TSRS labai nenoriai išvedė kariuomenę iš šiaurės Irano, kur drauge su britais 1941 m. buvo įkėlusi koją, kad atkirstų vokiečius nuo naftos telkinių. Maskva neapsiribojo išorinių sienų plėtimu. Tais pačiais 1944 m. prie RTFSR buvo prijungti ir rytiniai Estijos pakraščiai: dešiniakrantė Narvos miesto dalis (dab. Ivangorodas), Petseri (dab. Pečiory) sritis; 1956 m. respublikinio statuso neteko Karelijos-Suomijos TSR – ji tapo autonomine RTFSR dalimi.

Lietuvos situacijos savitumai

Lietuvos Respublikos taikos sutartis su Tarybų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Tuometinė Lietuvos rytinė siena buvo gerokai į rytus nuo dabartinės – siekė Naručio ežerą, o pietuose – Nemuną.

1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis su Lenkija, nustačiusi demarkacinę liniją Lietuvos pietuose (Lenkijos pusėje liko Suvalkai, Seinai, Punskas ir visa pietų Lietuva nuo Nemuno, įskaitant Gardiną, Druskininkus ir Varėną). Ši sutartis atvėrė kelią tolesnėms deryboms su Lenkija dėl sienų. Tačiau spalio 9 d. prasidėjo neva savavališkas Želigovskio puolimas Vilniaus kryptimi, kuris po karinių ir diplomatinių peripetijų Lietuvai baigėsi sostinės ir visos rytinės dalies netektimi 1922 m.

Tarybų Rusija (nuo 1922 m. gruodžio – Tarybų Sąjunga) Vilniaus krašto aneksijos nepripažino (Maskva buvo geopolitiškai suinteresuota Lietuvos-Lenkijos konfliktu ir visokeriopai jį kurstė, palaikydama Lietuvą). Kai 1939 m. rugsėjo mėn. TSRS okupavo Lenkijos rytinę dalį ir prijungė ją prie Baltarusijos bei Ukrainos, Lietuvai buvo pasiūlytas Vilnius ir jo apylinkės, visiškai ignoruojant 1920 m. taikos sutarties sienas.

Lietuva sutiko su pasiūlymu ir spalio 10 d. pasirašė sutartį su TSRS, tokiu būdu atgaudama savo istorinę sostinę. 1940 m. lapkričio mėn., jau Lietuvos TSR „įstojus“ į Tarybų Sąjungą, Maskva „padovanojo“ Lietuvai dar kelis lietuviškus pasienio kampus: Druskininkų, Dieveniškių ir Švenčionių. Nemažai lietuvių gyvenamų vietovių (nekalbant jau apie visą likusį Vilniaus kraštą) liko Baltarusijos TSR.

Skirtingai nuo Latvijos, Lietuva apeliuoti į 1920 m. sutarties sienas negali, nes naujoji sienos sutartis su TSRS buvo pasirašyta dar nepriklausomos Lietuvos laikais, šitaip paneigiant ankstesnėje sutartyje nustatytas sienas.

Dvigubi standartai

Abrenės, kaip ir rytų Narvos ar Petseri prijungimas prie RTFSR buvo grindžiamas tuo, jog ten gyventojų daugumą anuo metu sudarė rusai, nutylint, kad tai yra etninės latvių ir estų žemės. Šio motyvo Rusijoje griebiamasi ir dabar, pateisinant anuos įvykius. Tačiau Serbijos Kosovo atveju Rusija atsuka lazdą kitu galu: tai kas, kad ten albanai sudarą gyventojų daugumą – svarbu, kad tai etninės serbų žemės, todėl apie kokį nors Kosovo savarankiškumą ar atskyrimą nuo Serbijos negalį būti nė kalbos.

Latgala, beje, iš seno yra etniškai mišrus, gerokai apslavėjęs kraštas. Jos didžiuosiuose miestuose Daugpilyje ir Rėzeknėje latviai iki šiol sudaro gyventojų mažumą. Dabartinė Rusija dėl to nekelia aneksinių pretenzijų, bet 1944 m. padarytos teritorinės skriaudos Latvijai ištaisyti ar kompensuoti irgi neketina, juo labiau, kad dabartiniame Pitalovo regione senųjų vietinių gyventojų nelikę.

Išeitys

Pastarosiomis savaitėmis Latvijoje šiuo klausimu vyksta karštos diskusijos. Ir visuomenė, ir politikai pasidaliję į dvi stovyklas. Vienas iš siūlomų kompromisų būtų toks: Latvija atsisako minėti 1920 m. sutartį ir bet kokių diskusijų dėl sienų ateityje, Rusija savo ruožtu pripažįsta 1940 m. okupaciją ir atsiprašo Latvijos dėl padarytų skriaudų.

Bėda yra viena – tokiems kompromisams su Baltijos šalimis Rusija dar nepribrendusi, o sovietinė 1940 m. įvykių traktuotė pančioja rytų milžinui kojas. Todėl Latvijos premjeras A. Kalvytis (Kalvītis) nusprendė prašyti Seimo užsienio reikalų komisiją parengti įstatymo projektą, kuris įgaliotų Vyriausybę pasirašyti 1997 m. rugpjūčio 7 d. parafuotą Latvijos-Rusijos sienos sutartį.

A. Kalvyčio nuomone, valstybės teisinis tęstinumas bus garantuotas, jei bus remiamasi 1991 m. rugpjūčio 21 d. priimtu konstituciniu įstatymu „Dėl Latvijos Respublikos valstybingumo statuso“, kuriuo, pripažindama Latvijos nepriklausomybę, 1991 m. rugpjūčio 28 d. rėmėsi Rusija. Latvijos parlamentas tokiai premjero iniciatyvai neseniai pritarė.

Tačiau tuo sienos sutarties pasirašymo istorija dar nesibaigia. Pasak Latvijos Konstitucinio teismo (KT) pirmininko A. Endzinio (Endziņš), šis klausimas gali patekti į aklavietę, jei kai kurios Seimo frakcijos sutartį užginčys, o KT pripažins, kad sutartis prieštarauja Konstitucijai. Tokiu atveju Latvijos vyriausybė turėtų denonsuoti sutartį. Tada tektų taisyti Konstitucijos 3-iąjį straipsnį, o tam būtinas referendumas, kuriame daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių turėtų pritarti pataisai.