Valstybinę latvių kalbą moka per 80% šalies gyventojų, iš jų ji yra gimtoji 96-iems procentams latvių. Dar 72 tūkst. nelatvių šią kalbą laiko gimtąja, iš jų 5% Latvijos rusų, 45% lietuvių, 21% lenkų, 7% baltarusių, 3% ukrainiečių.
Rusų kalbą Latvijoje moka irgi apie 80% gyventojų. Ji yra gimtoji 95% Latvijos rusų. Be jų, dar 220 tūkst. nerusų ją laiko gimtąja, iš jų 80% Latvijos baltarusių, 73% ukrainiečių, 61% lenkų, 3% latvių. Kartu su rusais visi jie sudaro vadinamąją rusakalbę Latvijos visuomenės dalį, kuria taip mėgsta manipuliuoti Maskvos propaganda. Absoliučiais skaičiais rusų kalba yra gimtoji beveik 900 tūkst. Latvijos gyventojų (pačių rusų Latvijoje yra apie 650 tūkst.), arba maždaug 40-čiai proc. visų šalies gyventojų.
Yra regionų ir miestų, kur rusai ir rusakalbiai sudaro gyventojų daugumą. Iš tokių pirmiausia minėtini du didžiausi Latvijos miestai – Ryga ir Daugpilis. Kituose didžiuosiuose Latvijos miestuose, išskyrus Rėzeknę, latvių gyventojų dauguma svyruoja nuo 50% (Jūrmala) iki 54% (Jelgava).
Latvijos pilietybė
Vadinamieji nepiliečiai iš pradžių sudarė apie trečdalį Latvijos gyventojų. Nemaža jų dalis gavo pilietybę taip, kaip to reikalavo įstatymas, įsitraukė į šalies ūkinį ar kultūrinį gyvenimą ir pateisina Latvijos Respublikos piliečio vardą. Buvo ir tokių, kurie nepatingėjo išmokti latvių kalbą ir išlaikyti egzaminus tam, kad, būdami piliečiai, galėtų dalyvauti politiniame gyvenime ir kiek įmanoma kreiptų Latviją promaskvietišku keliu.
Dar kiti natūralizacijos procedūros atsisakė, neįstengdami peržengti savo ankstesnių įsitikinimų ir užgautų ambicijų. Šiuo metu nepiliečių Latvijoje likę apie 418 tūkst., arba 18% šalies gyventojų. Natūralizacijos departamento vadovė E. Aldermanė prognozuoja, kad pilietybę iš jų gaus dar 120-140 tūkstančiai. Likusieji esą pasirūpins gauti kitų šalių pilietybę, dalis išvyksią iš Latvijos. Būsią ir tokių (daugiausia senyvo amžiaus) nepiliečių, kuriuos tenkins dabartinis jų statusas ir rusakalbė aplinka, todėl pilietybės jie nesieksią.
Nepiliečiai pagal atskiras tautybes pasiskirsto nevienodai. Tarp minėtųjų 418 tūkst. nepiliečių yra 278 tūkst. Latvijos rusų (44% visų šalyje gyvenančių rusų) 55 tūkst. baltarusių (65%), 40 tūkst. ukrainiečių (73%), 14 tūkst. lenkų (26%), 12 tūkst. lietuvių (40%), 3 tūkst. žydų (30%). Tarp likusių tautybių atstovų nepiliečiai sudaro 36%.
Pilietybės gavimo procedūra ir rusų kalbos statuso klausimas yra tas nesantaikos obuolys, kuris neleidžia Latvijos politinėms partijoms pasiekti santarvės vidaus politikoje. Nelabai sutariama net dėl sąvokos tautinė mažuma. Radikalusis dešinysis konglomeratas „Tėvynei ir laisvei / Latvijos nacionalinės nepriklausomybės sąjūdis“ (Tēvzemei un brīvībai / Latvijas nacionālās neatkarības kustība; sutrumpintai TB/LNNK) teigia, jog Latvijoje esanti tik viena tautinė mažuma – lyviai. Visos kitos tautos esą imigravusios įvairiais istorijos tarpsniais.
Sovietmečio laikotarpio imigrantus radikalai laiko kolonistais ir stengiasi kelti valstybės dekolonizavimo klausimą bei sugriežtinti pilietybės gavimo procedūrą. Jų oponentai – tiek nuosaikesnės partijos, tiek radikaliosios rusakalbių partijos –siūlo priimti status quo, nesutardamos tarpusavyje tik dėl to, nuo kada imigrantai gali save laikyti tautine mažuma. Bene didžiausia oponentė yra kairioji partija pretenzingu pavadinimu: „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ (rusiškai Za prava čeloveka v edinoi Latvii; sutrumpintai ZaPČEL).
Be tradicinių socialinių klausimų, ji savo programoje iškėlusi uždavinį pasiekti, jog būtų pripažintas faktas, kad Latvijos visuomenę sudaro dvi dalys: latviškai kalbančioji dauguma ir rusakalbė mažuma; tuo remiantis, reikalaujama besąlygiškai suteikti pilietybę visiems likusiems nepiliečiams, o rusų kalbą Latvijoje pripažinti lygiateisę latvių kalbai. Be to, tose savivaldybėse, kur rusakalbiai sudaro ne mažiau kaip 20% (vadinasi, visose didžiosiose savivaldybėse – aut.), rusų kalbą pripažinti oficialiąja kalba. Tokiu būdu netiesiogiai kvestionuojamas ir integracijos klausimas: jei visuomenė dvilypė, asmuo gali integruotis arba į latviškąją, arba į rusakalbę dalį.
Tuo tarpu Latvijos rinkėjai net rusiškajame Daugpilyje kol kas laikosi aukso vidurio ir radikalų į valdžią per daug nerenka. Išimtis – T. Ždanok, prorusiškų rinkėjų išrinkta į Europarlamentą Latvijos „rusakalbių teisėms“ ginti.
„Rusija niekada nieko neužkariavo, tik vadavo“
Kaltinimai Baltijos šalių okupavimu 1940 ir 1944 m. bei vėlesniu kolonizavimu didžiajai daliai Latvijos rusų – kaip nuo žąsies vanduo. Oficialioji Maskva šį klausimą irgi pasukusi visai kitu, sau politiškai naudingu kampu. Neseniai Rygoje viešėjęs ir Trijų Žvaigždžių ordinu apdovanotas pirmasis Rusijos prezidentas B. Jelcinas atvirai pamokė latvius: norėdami susikalbėti su Rusija, nevartokite žodžio „okupacija“.
Savo odiozinėmis kalbomis garsėjantis Rusijos ambasadorius Latvijoje V. Koliužnyj interviu laikraščiui „Biznes&Baltija“ šių metų vasario mėn. pareiškęs, jog: „Visada, kai rusai ateina /.../ į naują žemę, jiems sakoma ačiū. Rusai niekada nieko neužkariavo, mes visada išvaduodavome. Prisiminkit, pavyzdžiui, Aleksandro I kazokus, kaip juos su gėlėmis pasitiko Paryžius. Arba rusų tankus iš nacizmo išvaduotame Berlyne. O kas vadavo Europą nuo švedų? Petras I. Rusai ne kartą yra vadavę Infliantus“ (buvusios Livonijos dalis – aut.). Tokio palaikymo fone Latvijos rusai mato savo naują misiją – iškovoti visas teises „engiamiesiems“ rusakalbiams ir padėti pamatus naujai rusiškai valstybei.
Rusiškų Baltijos valstybių vizija
Privačiuose pokalbiuose rusų šovinistai, tituluojantys save didžiarusiais (velikorusy), akcentuoja latvių tautos (ir apskritai Baltijos tautų) nesugebėjimą savarankiškai tvarkytis, nuolatines vidaus rietenas, negatyvizmą spaudoje. Taip pat akcentuojamos „ilgaamžės rusų šaknys baltų žemėse“, pabrėžiant ir tai, jog visos didžiosios tautos ilgainiui „suryja“ mažąsias ir silpnąsias savo kaimynes. Tolimąją viso Baltijos regiono ateitį didžiarusiai įsivaizduoja kaip rusakalbių valstybių trejetą. Siekiant šio strateginio uždavinio, pirmiausia stengiamasi išlaikyti regione rusų kalbą nuo Talino iki Karaliaučiaus. Prievartinių priemonių griebtis nesą jokio reikalo, nes daug kas vyksta savaime, dar ir grindžiant komercine nauda – net tokia etniškai palyginti gryna šalis, kaip Lietuva, rusų kalbai skirianti prioritetą savo televizijose. Estija, girdi, šiuo požiūriu yra kietesnis riešutas už Lietuvą, nors Estijoje rusų gyvena dvigubai daugiau nei Lietuvoje, o pačių estų nėra net milijono.
Baltijos tautos nykstančios tiek dėl mažo gimstamumo, tiek dėl didelės emigracijos, bet pasipildyti neturinčios iš kur. Netrukus, prognozuoja jie, ims smarkiai trūkti darbo jėgos, todėl plūstels naujas imigrantų srautas iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos, tik šį kartą pačių nepriklausomų Baltijos valstybių iniciatyva ir kvietimu. Tai būsią ypač naudinga ir aktualu Lietuvai, nes rusakalbių gyventojų procentas čia esąs nedovanotinai (!) mažas palyginti su Latvija ar Estija. Bendravimo kalba su naująja darbo jėga būsianti irgi rusų, tad šios kalbos pozicijos Baltijos šalyse tik stiprėsiančios ir netrukus ji tapsianti oficialiąja kalba, kaip kažkada vokiečių kalba Livonijoje.
Rusiškosios Baltijos valstybės nebūtinai turėsiančios ateityje tapti Rusijos dalimi – juk buvo savarankiška vokiškai kalbanti Prūsija, yra vokiškai kalbanti Austrija, prancūzakalbė Belgija ar Liuksemburgas.
Alternatyvos
Kiek šitos prognozės išsipildys, parodys laikas. Ar Baltijos šalys kompensuos darbo jėgos stygių ekstensyvindamos ūkį, kaip laukia rusų radikalai, ar intensyvindamos jį, priklauso nuo pačių šalių.
Apmaudu tik, kad rusų kalbos ir Rusijos žiniasklaidos skvarba į mūsų televizijas jau dabar yra didžiulė. Ir nesvarbu, kokiais pragmatiniais ar komerciniais argumentais tai pateisinama – vis tiek tai yra Trojos arklys mūsų pastangoms priešintis Rusijos gravitacijai. Apmaudu dar ir dėl to, kad nesiimama jokių kontrpriemonių rusifikacijai stabdyti – viskas palikta savieigai. O reikėtų visai nedaug – traktuoti rusų kalbą kaip ir kitas užsienio kalbas, neteikiant jai prioriteto televizijose. Taip elgiasi estai ir skandinavai: visas užsienio kalbas per TV jie subtitruoja savo šalies valstybine kalba.
Viena iš išeičių būtų ir kur kas glaudesnis Baltijos šalių bendradarbiavimas. Lietuvai derėtų pasirūpinti ne tik prekybos ar paslaugų tinklo plėtra Latvijoje, bet ir lietuvių kalbos bei kultūros eksportu į šią baltų šalį. To paties reikėtų laukti ir iš Latvijos Lietuvoje. Laikas pradėti atsisakyti visuotinio bendravimo su latviais rusų kalba (tokia praktika yra sovietinis paveldas) ir pamažu pereiti prie skandinaviškojo modelio, kada giminiškų kalbų atstovai (pvz., švedai ir norvegai), turėdami kaimyninės kalbos pagrindus, bendrauja kiekvienas savo kalba ir supranta vieni kitus. Latvijos valstybinę ir savo gimtąją kalbą daugiau turėtų gerbti ir mūsų verslininkai bei diplomatai Latvijoje – atstovaudami Lietuvai, jie kartu kuria ir jos kultūrinį įvaizdį. Beje, rusai su ukrainiečiais irgi nebendrauja trečiąja kalba, o abi kalbas pavartoja lygiagrečiai net meninių kolektyvų scenoje. Baltijos regione toks bendravimas turi tradiciją Lietuvos-Latvijos pasienyje.
Lietuvių ir latvių kalbos yra vienintelės išlikusios baltų kalbos pasaulyje, todėl vertėtų pagalvoti apie jų pagrindų dėstymą vidurinėse mokyklose: Lietuvoje – latvių, Latvijoje – lietuvių. Trūksta televizijos laidų iš kaimyninės šalies, nekalbant jau apie atskirą kanalą. Šią nišą irgi sėkmingai užpildo Rusijos žiniasklaida, brukdama savaip apdorotą informaciją rusų kalba.
O juk mums su latviais bendrauti baltų kalbomis nebetrukdo niekas – nei carai, nei TSKP CK generaliniai sekretoriai.