A. Troickis. M. Porečenkovas: ne savo rogėmis per kupstus

Priminsiu situaciją: praėjusią savaitę populiarus rusų kino ir serialų aktorius Michailas Porečenkovas atvyko į Donecką parodyti savo naujojo filmo „Ivan Podubnyj“ (likusioje Ukrainos dalyje, kiek man žinoma, jis jau yra uždraustas). Neapsiribojęs vien tik kūrybine veikla, artistas pasirodė liaudies savigynos būrių pozicijose Donecko oro uosto rajone, kur jau kelis mėnesius nesiliauja mūšiai, ir „prieš kamerą“ pašaudė iš stambaus kalibro kulkosvaidžio „Utes“ į Ukrainos pajėgų pusę.

Jis, beje, mūvėjo šalmą su užrašu „Spauda“. Apie šaudymo aukas nepranešama: reikia manyti, kad jų nebuvo. (Tiesa, kai kuriose Ukrainos žiniasklaidos priemonėse šmėstelėjo informacija, esą M. Porečenkovas dosniai sumokėjo už „krapų“ šaudymą – kaip ir per safarį Afrikoje. Neabejoju, kad tai buvo „nukryžiuoto berniuko“ar „šimtų į pakaušį nušautų moterų“ pobūdžio antis. Propagandos atstovai abiejose pusėse įtempia vaizduotę). Trumpiau tariant, suteikė moralinį ugnies palaikymą.

Ši istorija Rusijoje sukėlė pašėlusį rezonansą – visų pirma socialiniuose tinkluose ir opozicijos žiniasklaidoje. Oficiozas šaulį apsimetėlį taip pat ne itin palaikė. Rusijos žurnalistų sąjunga tokį poelgį griežtai pasmerkė – daugiausia dėl to, kad teisę nešioti saugumo priemones su užrašu „Spauda“ (kaip ir, tarkime, Raudonojo Kryžiaus ženklu) turi tik neginkluoti asmenys; be to, M. Porečenkovas jokia ne spauda. Maža to, dabar dėl „nacionalinio saugumo agento“ į žurnalistus bus negailestingai šaudoma! (Mano asmeniniu požiūriu, išvada abejotina, nors ir logiška). 

Žinoma, Michailas pradėjo muistytis ir teisintis. Draugai iš Donecko taip pat įjungė atbulinę pavarą: šoviniai neva buvo tušti, šaudynės „imituotos“, ir apskritai, ne salvės iš kulkosvaidžio, o tiesiog saliutas!

Netgi tie, kurie palaiko M. Porečenkovo pusę (pavyzdžiui, rašytojas Zacharas Prilepinas), pripažino, kad pasielgė jis kvailai ir išsidūrė. Tačiau ne tiek jį teisina, kiek gina, pasitelkdami tokią argumentaciją: kodėl „jūsų“ Makarevičiui galima reikšti savo poziciją, o „mūsų“ Porečenkovui – ne? Prieštaravimų dėl kvailumo nėra. Michailas niekada nebuvo laikomas proto bokštu, be to, jam tai ir netiktų – turint tokią žavingą išvaizdą! Tačiau palyginimas su Andrejumi Makarevičiumi akivaizdžiai šlubuoja. Sutikite: dainuoti vaikams ir šaudyti iš kulkosvaidžio yra labai skirtingi dalykai. Net jei patikėtume, kad tuščiais šoviniais. 

M. Porečenkovo kazusas perša dvi išvadas. Pirma: konfliktas Ukrainoje ir besitęsiantis Rusijos visuomenės susiskaldymas sukūrė maksimaliai įtemptą „rizikos zoną“ visiems viešiems „nepolitinio“ spektro asmenims. Taip, su politikais nuo pat pradžių viskas aišku: vieni palaiko valdžią, antri ją kritikuoja – toks jų darbas. Tačiau aktoriai, muzikantai ir panašūs itin pramoginės draugijos atstovai, atsidūrę Rusijos ir Ukrainos karinių veiksmų teatro minų lauke, rizikuoja labai smarkiai. Vieni gali prarasti valstybines subsidijas, koncertus, eterį ir korporacijas. Kiti – vizas į Europą ir Ameriką (M. Porečenkovas, beje, Ispanijoje turi namą). 

Tiek vieni, tiek kiti yra draugiškai nusiteikę didelės pažįstamų ir kolegų dalies atžvilgiu. Ir kuo populiaresnė politinio skandalo figūra, tuo jai blogiau. Marginalinė ir seniai pamiršta dainininkė Vika Cyganova, kuriai nepadės joks „Novorosijos“ pijaras, yra viena, o tikrosios įžymybės – M. Porečenkovas, A. Makarevičius, D. Arbenina, Valerija – yra visai kas kita. Dėl šios priežasties beveik visi Rusijos numylėtiniai ir tyli. Beje, abiejose barikadų pusėse. 

Antrasis pastebėjimas yra atsargiai optimistinis. Istorija su Michailu Porečenkovu leidžia spėti, kad karinės isterijos temperatūra Rusijoje pamažu krenta. Man atrodo, kad jei šis idiotiškas demaršas būtų įvykęs vasarą, reakcija būtų buvusi kitokia.Visos televizijos būtų pristačiusios aktorių kaip narsų didvyrį, ir paskui M. Porečenkovą patrauktų į safarį Lugandonijoje virtinė VIP`ų, apsuptų kameromis. Žurnalistų bendruomenė taip pat nebūtų reagavusi taip griežtai. Kažkas iš didžiosios vadovybės (bent jau D. Rogozinas) būtinai būtų palaikęs šlovingą iniciatyvą. O dabar kažkas ne taip... Paliaubos, ar ką?