A. Radzevičiūtė. Pedofilijos skandalai: prasideda panašiai, bet baigiasi skirtingai

 (241)
Be jokios abejonės, pedofilija – vienas pačių šlykščiausių nusikaltimų, kokius tik galima įsivaizduoti. Šiandien Lietuvoje apie tai žino turbūt kiekvienas, tačiau įdomu panagrinėti, kaip panašūs skandalai kildavo ir baigdavosi užsienio šalyse. Vienur viskas baigėsi teismo sprendimais ir belange iki gyvos galvos, kitur – visišku šnipštu. Kodėl?
A. Radzevičiūtė. Pedofilijos skandalai: prasideda panašiai, bet baigiasi skirtingai
© A.Didžgalvio nuotr.

Atsakymas nevienareikšmis: kad ir kaip nesinori pripažinti, kartais pedofilijos skandalai – ne kas kita, bet politinės kovos įrankis.

Kas gali būti baisiau už žinią, kad žmonės, kuriems tauta patikėjo valdyti savo valstybę, rūpintis piliečių saugumu ar netgi būti vertybių garantija, laisvalaikį leidžia tvirkindami ar prievartaudami mažamečius? Būtent todėl pedofilijos skandalai, kuriuose skamba politikų, aukštųjų pareigūnų ir visuomenės veikėjų vardai, visuomenėje sukelia kur kas daugiau aistrų nei paprasto iškrypėlio pagavimas.

Tokią istoriją patyrė mūsų kaimynai latviai. Viskas prasidėjo 1999 m. rudenį, kai Latvijos policija surengė reidą modelių agentūroje „Logos centrs“ – buvo rasta gausybė pornografinės medžiagos, kurioje vienaip ar kitaip užfiksuoti ne mažiau kaip 3 tūkst. „modelių“, kurių jauniausiam – vos 13 metų. Iškart buvo sulaikytas agentūros vadovas Jurijus Jurjevas ir jo pavaduotojas.

„Pedofilgeitas“ tapo bene pačiu purviniausiu politiniu skandalu Latvijos istorijoje. 2000 m. atsistatydino A. Škėlės vyriausybė, generalinis prokuroras, minėtas mokesčių inspekcijos vadovas ir kiti pareigūnai. V. Birkavui ir A. Sončikui prokurorai pateikė kaltinimus, prasidėjo tyrimas, iš esmės pakeitęs tuometį Latvijos politinių jėgų išsidėstymo žemėlapį.
Aušra Radzevičiūtė

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad istorija kaip istorija, tačiau bomba sprogo 2000 m., kai Latvijos televizijos LNT laidoje nuskambėjo kaltinimai, esą agentūros „modelius“, nepilnamečius berniukus, lytiškai išnaudojo „kai kurie aukšti pareigūnai“.

Neva policijos apklausiami vaikai ir liudytojai tvirtino, kad su jais lytiškai santykiavo du vyriausybės nariai – tuometis Latvijos ministras pirmininkas Andris Škėlė ir buvęs užsienio reikalų, o tuomet – Teisingumo ministras Valdis Birkavas. Maža to, į pedofilijos skandalą pakliuvo ir Latvijos mokesčių inspekcijos viršininkas Andrejus Sončikas.

Be jokios abejonės, Latvijos parlamente buvo sudaryta speciali tyrimų komisija, kuriai vadovavo Janis Adomsonas. Būtent šis politikas iš Saeimos tribūnos lyg kirviu nukirto: modelių agentūra „Logos centrs“ buvo prekybos žmonėmis tinklo dalis, šio tvarinio čiuptuvai driekiasi ir į kitas šalis, o svarbiausia – į visą šį purviną reikalą įsitraukę aukšti pareigūnai.

„Pedofilgeitas“ tapo bene pačiu purviniausiu politiniu skandalu Latvijos istorijoje. 2000 m. atsistatydino A. Škėlės vyriausybė, generalinis prokuroras, minėtas mokesčių inspekcijos vadovas ir kiti pareigūnai. V. Birkavui ir A. Sončikui prokurorai pateikė kaltinimus, prasidėjo tyrimas, iš esmės pakeitęs tuometį Latvijos politinių jėgų išsidėstymo žemėlapį. Jums kyla klausimas, kaip visa tai pasibaigė?

Prokurorai taip ir nesurado įrodymų, kad įtakingi politikai iš tikrųjų lytiškai išnaudojo vaikus, apkaltinti asmenys į teismą padavė Saeimos parlamentinės komisijos pirmininką J. Adomsoną ir jam už šmeižtą teko sumokėti daugiau kaip 10 tūkst. latų baudą.

Jeigu kalbėtume apie latviško „pedofilgeito“ anatomiją, verta paminėti kai kuriuos gana įdomius faktus. Kaip rašė latvių laikraštis „Telegraf“, 2003 m., kai vyko teismas dėl šmeižto, A. Sončikas (iki skandalo – mokesčių inspekcijos vadovas) pareiškė, kad į jį kreipėsi LNT laidos prodiuseris, buvęs deputatas Edvinas Inkensas su pasiūlymu neminėti A. Sončiko pavardės, jeigu bendrovė „Lido nafta“ gautų mokesčių lengvatų.

V. Birkavas teisme pasakojo, kad skandalo išvakarėse jam skambino Ventspilio meras Aivaras Lembergas (vėliau pagarsėjęs kituose skandaluose ir netgi atsidūręs areštinėje) ir įspėjo tuometį teisingumo ministrą: „Bus Škėlės vyriausybė, bus ir pedofilijos skandalas.“ A. Škėlė yra sakęs: „Mūsų valstybę iš tikrųjų valdo mažas ūsuotas žmogus, gyvenantis ant jūros kranto.“ Suprask – A. Lembergas.

Negana to, skandalo išvakarėse E. Inkensas partijos „Latvijas ceļš“ valdybos posėdyje V. Birkavui drėbė tiesiai į akis: „Valdi, tu „žydrųjų sąraše“ esi dar nuo KGB laikų.“

KGB šmėkla sukiojosi ir aplink J. Adamsoną, kuris vadovavo parlamentinei komisijai, tyrusiai pedofilijos skandalą. Sovietiniais laikais beveik 10 metų jis tarnavo pasienyje Tolimuosiuose Rytuose ir japonų brakonieriai J. Adamsoną praminė Kapitonu rykliu. Išaiškėjus šioms smulkmenoms, J. Adamsono politinė karjera sugriuvo labai greitai.

„Didžiojo brolio“ akis

Kad vaizdelis būtų dar aiškesnis, verta atkreipti dėmesį į porą intriguojančių detalių. 2000 m. balandį „Delfi.lv“ spaudos konferencijoje A. Škėlė pareiškė, kad į jį kreipėsi Latvijoje akredituoti užsienio šalių diplomatai ir įspėjo, jog artimiausiu metu kils nauja pedofilijos skandalo banga – neva bus paviešinti nauji „faktai“, liudijantys, kaip aukšti pareigūnai lytiškai išnaudojo vaikus.

A. Radzevičiūtė. Pedofilijos skandalai: prasideda panašiai, bet baigiasi skirtingai
Andris Škėlė
© DELFI.lv

„Atsiras įrašų su pseudoliudijimais, kuriuose kažkokie jaunuoliai pasakos apie kažkokius santykius. Jau dabar žinoma, kad jiems už tai buvo sumokėta“, – kalbėjo A. Škėlė.

Netrukus šios istorijos tęsinys pasirodė Rusijoje. Liepą laikraštis „Izvestija“ išspausdino straipsnį „Kai liudytojai prabils“, kuriame buvo papasakota, jog latvių teisėsaugininkų prašymu Maskvoje už melagingus parodymus buvo sulaikyti ieškomi 19-metis Jurijus Lazarevas ir 18-metis Ruslanas Baljuckis.

Būtent šie jaunuoliai sukėlė naują pedofilijos skandalo bangą ir į juodąjį sąrašą įtraukė dar ir tuometį Latvijos vidaus reikalų ministrą Mareką Seglinšą. Jaunuoliai iškart pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje ir galų gale jį gavo.

Tačiau „Izvestija“ atkreipia dėmesį: latvių už melagingus parodymus ieškotus asmenis labai greitai ir tiksliai surado Maskvos vidaus reikalų valdybos milicininkai, nors jie tokiais reikalais net neužsiima. Negi patikėsi, kad Maskvos elitinis milicijos padalinys strimgalviais puolė padėti latviams ir ieškoti apsimelavusių vyrukų? Na, nebent Maskvos milicija turėjo savų sumetimų.

Laikraštis „Izvestija“ taip pat rašė, kad pedofilijos skandalo Latvijoje išvakarėse šioje šalyje buvo pastebėtas toks ponas Aleksandras Perelyginas – FSB generolas majoras, buvęs Rusijos ministro pirmininko Jevgenijaus Primakovo patarėjas, Maskvos mero Jurijaus Lužkovo patarėjas, dirbantis vyriausybinėje komisijoje ryšiams su tėvynainiais užsienyje. Net rusų spauda neneigia, jog šis ponas galbūt yra Rusijos specialiųjų tarnybų kuratorius Baltijos šalyse. Ir sukiojasi jis mūsų kraštuose beveik visų didžiausių skandalų išvakarėse.

Ir dar – 2002 m. spalį buvo paskelbta intriguojanti žinia: Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas perdavė Vladimirui Putinui slaptus dokumentus, susijusius su vienu skandalingu Izraelio piliečiu, kuris perduodavo vaikus iš Moldovos į Rusiją ir Baltijos šalis. Neva modelių agentūra ieškojo Moldovoje žavių berniukų ir mergaičių, juos fotografuodavo, jų skurstančius tėvus pratindavo prie lengvų pinigų, o po dviejų ar trijų mėnesių pasiūlydavo vaikus „išnuomoti“ už 1 500–2 000 JAV dolerių per mėnesį.

Įdomu tai, kad šį purviną verslininką užgriuvę Moldovos saugumiečiai konfiskavo medžiagą, kurioje buvo klientų vardai, adresai ir telefonų numeriai. Kaip rašė laikraštis „Vesti segodnia“, tarp klientų – „šešėlinės Rusijos politikos“ veikėjai ir „ponai iš tradicinio pedofilijos centro – Baltijos šalių“.

Slaptoji informacija su duomenimis, žinoma, nutekėjo į spaudą, tapo aišku, kad juodajame sąraše yra Rygos gyventojas Raimondas Laninas, nurodytas šešiaženklis jo telefono numeris. Įdomu tai, kad Latvijoje nėra šešiaženklių telefono numerių, o R. Laninas – jokiuose šaltiniuose neegzistuojanti pavardė. Tačiau jeigu prie to šešiaženklio skaičiaus pridėtume tam tikrą vieną skaičių, išeina tikras mobiliojo telefono numeris, kuris priklauso vienam ne tik Latvijoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje ypač žinomam politikui. Ir priklauso jis partijai, minėtai per 1999–2000 m. „pedofilgeito“ skandalą.

Ukrainietiška ir portugališka pedofilija ir politika

Nemenkas skandalas per pastarąją prezidento rinkimų kampaniją krėtė ir Ukrainą – neva garsiojoje vaikų stovykloje „Artek“ jos darbuotojai, politikai ir net stačiatikių šventikas lytiškai prievartavo vaikus. Gaisrą įžiebė viena ponia vardu Jelena – ji parašė milicijai pareiškimą, kad jos sūnų ir dukrą prievartavo jų pačių tėvas – stovyklos žurnalo „Artek“ vyriausiasis redaktorius.

Tėvas iškart buvo sulaikytas, iš esmės jo kaltę teisėsauga įrodyti galėjo. Tačiau Jelena nenurimo ir spaudai pasakojo, kad milicijoje tardomas jos buvęs vyras neva prisipažino, jog stovykloje „Artek“ veikė tikra pedofilų gauja, kuriai priklausė stovyklos direktorius, vyriausiasis gydytojas, geologijos būrelio vadovas, o bene svarbiausia tai, kad orgijose dalyvavo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Viktoras Ukolovas bei šventikas Vadimas Pajevskis.

V.Janukovyčius
V.Janukovyčius
© Reuters/Scanpix

Su kuo buvo susijęs V. Ukolovas? Su Julijos Timošenko partija. Dabartinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius grasino pedofilams kai ką nurauti, o tuometis prezidentas Viktoras Juščenka tikino, kad atsakomybę už „žudikus ir pedofilus“ turi prisiimti J. Timošenko. Jos reitingai, rungiantis dėl šalies vadovo posto, tikrai nepagerėjo.

Ukrainietiškas pedofilijos skandalas baigėsi visai neskandalingai – savo vaikus prievartavusio tėvo kaltė nekėlė abejonių, o štai parlamentinis tyrimas, kurį atliekant buvo padaryta daugiau kaip 200 įvairiausių ekspertizių, konstatavo, jog kaltinimai kitiems asmenims nėra pagrįsti.

Be jokios abejonės, pedofilijos skandalai, į kuriuos įsipainioja politikai ir kiti aukštieji pareigūnai, – kietas riešutėlis. Ir paprasto atsakymo čia nebūna: tai gali būti gryniausia politika arba nusikaltimas, kurio neįmanoma ar nesinori įrodyti. Todėl būtina pateikti ir pavyzdžių, kai tikras nusikaltimas įrodomas, o kaltieji atsiduria ten, kur jiems ir vieta, – kalėjime.

Bene didžiausias tokio pobūdžio pedofilijos skandalas buvo kilęs Portugalijoje – į purviną reikalą įsipainiojo daug žymių politikos ir visuomenės veikėjų. 2003 m. keletas jų buvo sulaikyti. Įtakingi iškrypėliai aukas rinkosi vaikų globos namuose „Casa Pia“ , lytinę prievartą patyrė net 128 globotiniai, dažniausiai – kurčnebyliai vaikai.

Tarp sulaikytųjų atsidūrė buvęs Portugalijos ambasadorius Pietų Afrikos Respublikoje ir Maroke Jorge Ritto – policijai atliekant reidą jo namuose buvo rasti keturi „Casa Pia“ globotiniai. Kaltinimai taip pat buvo pateikti parlamento deputatui, socialistų partijos aktyvistui, buvusiam darbo ministrui Paulo Pedroso, TV laidų vedėjui Carlosui Crusui, žinomam vaikų gydytojui João Ferreirai Dinizui. Portugalijos policija šią operaciją vykdė gana ilgai, klausėsi šių veikėjų telefonų pokalbių ir t. t.

2004 m. kaltinamasis nuosprendis buvo paskelbtas trylikai asmenų, 2006 m. teismas nusprendė, kad 44 aukoms turi būti sumokėta 2 mln. eurų kompensacija. O jau 2008 m. teismas konstatavo, kad socialistas P. Pedroso vis dėlto buvo apkaltintas neteisingai – jam buvo priteista 100 tūkst. eurų kompensacija už moralinę žalą.

„Monstras iš Šerlerua“

Ši pasakojimo dalis bus pati žiauriausia, tad silpnų nervų skaitytojams verta apie tai žinoti iš anksto. Tačiau būtent ši istorija turbūt geriausiai iliustruoja, kodėl negali būti jokių išvedžiojimų, kai kalbama apie tikrai baisius iškrypėlius. Ir dar – tai istorija ne tik apie žiaurų nusikaltimą, bet ir apie sunkų kelią teisingumo link.

1996 m. Belgijos teisėsaugininkai sulaikė bedarbį iš Šerlerua Marcą Dutroux, kuris vadovavo pedofilų gaujai, grobusiai, prievartavusiai mergaites bei tiekusiai aukas įtakingiems ir turtingiems pedofilams.

Marc Dutroux
Marc Dutroux
© Sipa/Scanpix

Bedarbis M. Dutroux pasirodė esąs ir pats turtingas – jam priklausė 11 namų ir butų, viename jų ir buvo aptiktos dvi mažametės pagrobtos mergaitės. Tolesnis tyrimas šokiravo net ir visko mačiusiuosius: buvo rasti penkių mergaičių palaikai, kai kurios iš jų, įkalintos rūsyje, mirė iš bado ir troškulio, kitos buvo palaidotos gyvos. Belgijoje pasklido kalbos, kad į pedofilijos tinklą įsitraukę aukštieji policijos pareigūnai ir politikai, aistras ir gandus kurstė nematyta policijos nekompetencija: atliekant vieną kratą mergaitės, buvusios to namo rūsyje ir išgirdusios žmonių balsus, pradėjo šauktis pagalbos, triukšmą policininkai išgirdo, bet numojo ranka – neva sklinda iš gatvės... Vėliau tame rūsyje buvo rasti nusikamavusių vaikų palaikai.

Belgija buvo šokiruota. Bylą tirti buvo pavesta principingam pareigūnui Jeanui Marcui Connerotte’ui. Jis masiškai ėmė krėsti turtingų verslininkų, žinomų veikėjų ir net policininkų namus. Žinoma, tai jiems nepatiko ir netrukus tyrėjas nuo bylos buvo nušalintas. Už kyšio paėmimą. Nes viename iš susitikimų su aukų artimaisiais J. M. Connerotte’as paėmė... suvenyrinį tušinuką.

„Monstro iš Šerlerua“ byla sukėlė ir milžinišką politinę įtampą: flamandų nacionalistai iš grupuotės „Vlaams Blok“ reikalavo atsiskirti nuo „supuvusio parsidavėlių“ Valonų regiono, o jo aktyvistai, siekiantys susijungti su Prancūzija, kaltino flamandus. Į spaudą pateko medžiaga, kompromituojanti vicepremjerą Elio di Rupo – neva jis taip pat susijęs su pedofilų sindikatu. Ir nors kaltinimai nepasitvirtino, vos neatsistatydino Belgijos vyriausybė.

Tačiau eiliniai žmonės nacionalinio klausimo nekėlė: juk dvi nužudytos mergaitės buvo flamandės, dvi – valonės, o viena – arabė. Jas laidojo tūkstančiai žmonių, o po susidorojimo su bylos tyrėju J. M. Connerotte’u 1996 m. spalį į Briuselio gatves išėjo 300 tūkst. baltai apsirengusių demonstrantų. Šis miestas iki tol nieko panašaus nebuvo matęs, aistros kunkuliavo, atsirado norinčiųjų šturmuoti Teisingumo ministeriją, bet, kaip rašė belgų spauda, įsiutusius žmones sulaikė nužudytos arabų mergaitės mama – ji nusirišo musulmonišką skarą ir metė jiems po kojomis, maldaudama pasitikėti teisingumo sistema.

Žmonės sistema patikėjo, tačiau neilgam. Naują pasipiktinimo bangą sukėlė pats monstras M. Dutroux, interviu TV kanalui VTM papasakojęs, kad jis veikė didžiuliame visą Europą apimančiame sindikate, užsakymus gaudavo iš įtakingų asmenų, visą šį reikalą neva dengė valdžia, o dvi mergaites pagrobti padėjo patys policininkai. Nepaisant to, dėstė M. Dutroux, policija atsisakė tirti jo parodymus. Savo ruožtu policija tvirtino, kad „monstras iš Šerlerua“ tiesiog mėto pėdas, siekia kuo daugiau savo asmeninės kaltės suversti kitiems ir taip išvengti griežtos bausmės.

Jeigu iki šiol negirdėjote šios istorijos, ar tikite, kad M. Dutroux gavo tai, ko nusipelnė? 2004 m. jis buvo nuteistas iki gyvos galvos. Jam talkinusi buvusi žmona Michelle Martin kalės 30 metų, dar vienas bendrininkas – 25 metus, kitas – 5 metus.

Belgijos ir Portugalijos pedofilijos skandalų baigtis iliustruoja vieną paprastą aksiomą – kai norima atskleisti tiesą ir nubausti kaltuosius, įveikiami net ir didžiausi sunkumai, susidorojama net ir su įtakingiausiu spaudimu. Kitaip nei Latvijoje ar Ukrainoje, kai tikri ar menami pedofilijos skandalai pasitelkiami politinėje kovoje ar siekiant manipuliuoti visuomene, rezultatas visuomet būna vienas. Nulis. Atrodo, kad ir Lietuva priklauso šiai kategorijai: daug triukšmo, nukapotų galvų, skambių pareiškimų ir pažadų, o vietoj teisingumo gali būti šnipštas.

Žurnalas „Valstybė“
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

R. Bogdanas. Dideli žmonės patogiausi, kai jų nelieka (210)

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (126)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

R. Bogdanas. JAV reikia trečio kandidato (73)

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (178)

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą (287)

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...