Vakaruose aukštos politinės kultūros visuomenės veikėjai stoja ginti islamo. Banalios viešųjų ryšių akcijos, panaudojant ašarotus tėčius, keičia statistiką. „Global Research“ Vašingtono užsakymu platina faktus apie tai, kad daugiau nei 90 procentų teroro aktų JAV įvykdo ne musulmonai.
Galingiausios šalies kandidatė į prezidentus Hillary Clinton iškilmingai pareiškia, kad „musulmonai yra taikingi ir tolerantiški žmonės, visiškai niekaip nesusiję su terorizmu“. Tačiau kai kurių islamo ir krikščionybės vidinės militarizacijos tapatintojų nusivylimui galimai būsimoji prezidentė toje pačioje kalboje užbaigia mintis apie taikingąjį islamą visai negražiu ir agresyviu pasidžiaugimu, kad vis dėlto bin Ladenas buvo sunaikintas, al-Qaed‘ai suduotas galutinis smūgis, o dabartinis JAV prioritetas – šimtaprocentinis sausumos pajėgų karas su „neislamiška“ Islamo valstybe.
Man, paprastam mirtingajam, skirtingos rašto aiškintojų grupės, kaip ir skirtingos sektos (katalikybė, iš esmės, taip pat) bei jų tikėjimo taisyklių visuma, visagalio kūrėjo suasmeninimas ir garbinimas, na ir kultūriškai susiklosčiusių tradicijų įtraukimas ir priderinimas prie religinių tekstų, nežiūrint šių aiškinimų neesminių skirtumų, susiveda į vieną žmonių ir jų grupių išpažįstamą tikėjimą kokia nors antgamtiška supergalia. Krikščioniška trejybe viename ar islamiškuoju visagaliu, nesvarbu.
Pirmaujančios pagal teroristinių išpuolių skaičių, t.y. pirmosios keturios surengė apie 3000 atakų, (ISIL – 1083, lyderis), jų metu žuvo daugiau nei 18 tūkst. žmonių. Visos keturios teroristinės organizacijos priskiria save islamo plėtimo, gelbėjimo, atstatymo ir kitokiems šventiems kariams, visai nesusijusiems su vidiniu džihadu. Paskutiniame ISIL skaitinių apie terorizmą ir vahabizmą (vis tiek tas pats islamas) sąvade, kuris nemokamai platinamas ir bet kam prieinamas Europos Sąjungoje internetu (ach, ta žodžio ir religijos laisvė), dar žinomame leidinio Dabiq vardu, randame, kad šios keturios teroristinės organizacijos yra „džihado armijos, kovojančios Alacho vardu“.
Kovojančios, žinoma, su netikėliais. Ten pat atvirai įvardinama ir kovos priemonė – terorizmas. Ji, ši priemonė, yra ir Islamo valstybės gyvavimo pagrindas.
Čia turiu nuliūdinti pragmatikus, teigiančius, kad turėtume leisti ISIL gyvuoti kaip valstybei, nesikišti į jų reikalus, ir tada Daesh paliks Vakarus jų komfortiškoje ramybėje. Net nesigilinant į (bet kokių) teroristų ideologiją, jų tikruosius tikslus ir tik sutrumpinant pačių ISIL lyderių išsakomas mintis bei pamokymus Dabiq, pats ISIL yra šio (fizinio) pasaulio džihadas.
Konkrečiai, šventa kova baigsis (?) tik islamui įsitvirtinus visame pasaulyje.
Suprantama, kad absoliučiai didžioji islamą išpažįstančių žmonių dalis nenori turėti nieko bendra nei su ISIL, nei su terorizmu, nei su pasauline šventa kova. Tačiau politinis korektiškumas, kai nedrįstama įvardinti ligos simptomų, pamažu tampa politiniu strutizmu. Kai užsidaroma Kobo Abės dėžėje ir nenorima suprasti ir matyti, kad tarp Daesh teroristo ir mūsų vaikų tėra keli Salafių žynių, mokslininkų ir kunigų iškreiptai traktuojami Sunų puslapiai.
O už jų – nei su vienu tikėjimu nesusiję, nuo sociopatijos kenčiantys lyderiai, išlaisvinantys juodžiausias jų sekėjų paskatas. Deja, bet islamo vardu.