Jeigu būčiau dalyvavęs, Europos vadovams tikrai būčiau uždavęs keletą klausimų – kodėl jie nieko nedarė tol, kol humanitarinė katastrofa Viduržemio jūros baseine tebuvo užuomazgose. Belieka viltis, jog klausimus veikiausiai perskaitys bent dalis emocinio jautrumo apsėstų apžvalgininkų, kaskart uoliai ginančių bet kokį ES didžiūnų retorikos vingį.
• Šiandien dažnai girdime argumentą, apeliuojantį į žmogišką užuojautą – žmonės bėga nuo karo, jiems padėti nelaimėje yra visų mūsų bendražmogiška pareiga.
Taip, padėti žmogui nelaimėje yra bendražmogiška, su tuo mažai kas ginčytųsi. Klausimas kitas – kada padėti? Ar pulti kartu gesinti gaisrą dar jam labai neįsiplieskus ar priglausti nelaimėlį, kai šis jau neteko viso savo turto?
Ir kvailiui akivaizdu, jog padėti reikia kuo anksčiau. Deja, Europos Sąjungos didžiūnams, šiandien besidedantiems širdingais humanistais, kažkodėl atrodo priešingai: „tikrasis žmogiškumas“ yra laukti, kol nelaimėlis neteks visko, ką turėjo ir iš nevilties pasibels į tavo duris.
Apskritai, kai 2011 m. antroje pusėje paaiškėjo, jog Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas yra nusiteikęs skersti savo šalies žmones tol, kol taps vienvaldžiu jos valdovu, Europai buvo pats laikas įsikišti ir sustabdyti šią mėsmalę. Karinė operacija Sirijoje tikrai būtų kainavusi, tačiau tikrai ne tiek, kiek dabar gali kainuoti bandymai suvaldyti begalinį Trečiojo pasaulio migrantų srautą. Ir tikrai ne tiek, kiek kainuoja šimtai tūkstančių Sirijoje žuvusių ir dar žūsiančių žmonių gyvybių.
Ponai, jei iš tiesų norėtumėte bendražmogiškai padėti nelaimėliams, kalbėtumėte ne apie beprasmes migrantų kvotas ar žmonių kontrabandininkų gaudymą, o apie skubų ginklavimąsi bei karinę pagalbą naikinant karo kurstytojus Sirijoje.
• Iš europinės kairės nuolat girdime argumentų apeliuojančių į žmogišką atjautą siaubingas gyvenimo sąlygas turintiems pabėgėliams.
Taip, žmonės iš Sirijos gyvena itin blogomis sąlygomis ir keliauja labai pavojingais būdais. Klausimas kitas – kas yra žmogiška atjauta? Ar tai abejingas žmonių stebėjimas, kada šie, netekę savo namų, šeimos narių, atidavę paskutines savo santaupas, rizikuodami savo gyvybėmis, sukiužusia gelda leidžiasi į kelionę per audringą jūrą Europon? O gal vis dėlto žmogiška atjauta būtų visokeriopa pagalba pabėgėliams, dar nepradėjusiems savo pavojingos kelionės, saugiai pasiekti Europos krantus?
Ir kvailiui akivaizdu, jog žmogiškiausia būtų surinkti žmones dar prie Sirijos-Turkijos sienos ir saugiai gabenti juos į pabėgėlių stovyklas Europoje. Deja, dabar atrodo, kad žmogiškos atjautos dėsnis pradeda veikti tik prie Europos krantų.
Ponai, jeigu iš tiesų norėtumėte rodyti žmogišką atjautą karo pabėgėliams, jūs juos patys atsivežtumėte iš karo zonos, o ne lauktumėte, kol pavojų kupinoje kelionėje dalį jų pasiglemš jūros bangos.
Taip, islamo ekstremistų viešos galvų kapojimo akcijos yra siaubingo barbarizmo apraiška, kurią būtina nutraukti. Klausimas kitas – kas iš tiesų sukėlė Sirijos pilietinį karą bei iki šiol intensyviausiai naikina civilius žmones?
Nors konkrečių skaičių apie žuvusiuosius Sirijoje neturi niekas, apytiksliai duomenys akivaizdžiai rodo, jog ne islamistai, o al-Assado kariuomenė yra didžiausia Sirijos žmonių rykštė. Jai, įvairiais skaičiavimais, priskiriama nuo dviejų trečdalių iki 80 procentų visų civilių aukų.
Galbūt dėl to, jog baiminatės galimų neramumų Vakaruose, nes Kalifato skelbiama tiesa apie apkerpėjusį ir suvakarėjusį islamą pasiekia vis daugiau musulmonų ausų visame pasaulyje? Tuo tarpu al-Assadas jums didelės grėsmės nekelia, nes žmones skerdžia už jūrų marių, t.y. tik savoje teritorijoje. Maža to, bijote ryžtingai spręsti humanitarinę katastrofą Sirijoje, nes reiktų į kovą stoti prieš ciniškai karą kurstantį Vladimiro Putino Kremlių.
Ponai, jei jums nuoširdžiai būtų gaila eilinių Sirijos žmonių, kalbėtumėte ne apie Kalifato bombardavimą, o nedelsiant imtumėtės kurti tarptautinę karinę koaliciją prieš Basharo al-Assado galvažudžius.
• Jau kelinta savaitė girdime argumentą, kad skirstant migrantų kvotas reikia vadovautis europiniu solidarumu.
Taip, europinis solidarumas yra vienas svarbiausių dalykų, palaikančių politinę ES struktūrą. Klausimas kitas – ar europinis solidarumas svarbus tapo tik šią vasarą, kada Vokietiją užplūdo prisikviesta migrantų banga ar jis buvo svarbus ir anksčiau?
Dabar atrodo, jog europiniu solidarumu kai kurie Vakarų Europos vadovai susirūpino tik tada, kai ėmė nebegebėti sutalpinti visų migrantų pas save. Vokietijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių lyderiai tarsi pamiršo, jog vos prieš keletą metų Italijai ir Graikijai prašant solidarumo paskirstyti visiems migrantų kvotas bei padėti ES lygmeniu sutvirtinti jų išorines sienas – pasakė „ne“.
Ponai, jei nuoširdžiai tikėtumėte bei vadovautumėtės europinio solidarumo principais, tai būtumėte padėję italams bei graikams užtikrinti ES išorinių sienų saugumą, be to, prieš kviesdami migrantus pas save būtumėte ieškoję pritarimo iš visų Europos lyderių.
• Pažangioji visuomenės dalis ir jos atstovai politikoje nepavargdami kartoja argumentą, jog privalu priimti visus pabėgėlius ir padėti jiems integruotis į mūsų visuomenę.
Taip, karas yra baisus dalykas, tad priimti ir pagelbėti šeimoms, patyrusioms jo baisumus ir netekusioms savo namų, yra mažiausia ką galime padaryti. Klausimas kitas – kiek Vakarai yra pajėgūs integruoti milijonus musulmonų į savo visuomenę?
Dar prieš keletą metų, kai migrantų antplūdis palyginti su šiandiena buvo menkutis ir rūpėjo tik italams su graikais, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos lyderiai, atitinkamai Angela Merkel ir Davidas Cameronas, pareiškė – multikultūralizmo eksperimentas Europoje žlugo.
Per ilgus dešimtmečius vykdytų politkorektiškų integracijos programų didelė dalis imigrantų nesiintegravo į visuomenę ir nesugebėjo perimti vakarietiško gyvenimo būdo. Maža to, susibūrė į homogeniškas bendruomenes-getus, kuriuose galvą ėmė kelti net jų kilmės kraštuose jau seniai pamirštas Šariatas.
Tad net kvailam turėtų kilti klausimas – kaip jūs žadate integruoti naujus milijonus musulmonų, jei per dešimtmečius laiko vis dar nepavyksta sėkmingai integruoti antros ar trečios kartos islamo imigrantų?
Kita bėda – ES negeba laikytis savo pačios įstatymų ir atskirti tikrų karo pabėgėlių nuo pašalpų prašytojų antplūdžio iš Trečiojo pasaulio kraštų. Susidarė tokia situacija, kad Europon gali važiuoti kone viso pasaulio pašalpiniai, jei laiku spėjo sunaikinti savo tapatybės dokumentus.
Ponai, jei karo pabėgėlius nuoširdžiai norėtumėte priimti ir padėti jiems įsilieti į mūsų visuomenę, tai atskirtumėte juos nuo ekonominių migrantų bei parengtumėte kultūrinės asimiliacijos, o ne politkorektines integracijos programas. Laikas jau seniai parodė, jog tik pilna kultūrinė asimiliacija gali išgyvendinti musulmonų getų kultūrą, archajišką Šariato teisę ir panaikinti dalies barbarišką požiūrį į moterį, kaip į naminį gyvūną.
Apibendrinant
Kai šiandien girdite veikėjus karštai ginančius „kvotas kaip migrantų krizės sprendimą“ arba „siūlymą veikti, o ne gilinis į krizės priežastis“ arba, kad „musulmonų migrantai praturtins mūsų nykią kultūrą bei pasmerktą ekonomiką“ – jie yra arba ciniški veidmainiai arba tiesiog neatleistinai naivūs, nes:
• kalba apie bendražmogišką pareigą padėti kenčiantiems Sirijos žmonėms, bet jau keturis metus abejingai stebi mėsmalę Sirijoje;
• kalba apie žmogišką atjautą vos gyviems likusiems karo pabėgėliams, bet ramiai sau stebi kol šie perpildytomis, sukiužusiomis geldomis pasileidžia per jūrą Europos linkui;
• demonizuoja ir grasina Pasauliniam kalifatui, nors aiškiai žino, jog karą sukėlė ir absoliučią daugumą civilių pražudo Kremliaus remiamas Basharas al-Assadas;
• kalba apie europinį solidarumą dalinantis migrantų kvotomis, bet atmetė prašymus kartu saugoti išorines ES sienas bei ignoravo europinį solidarumą prieš prisikviesdami migrantų į ES teritoriją;
• kalba apie visų pabėgėlių priėmimą bei integraciją, bet yra neįgalūs atskirti karo pabėgėlių nuo ekonominių migrantų ir dar labiau neįgalūs sėkmingai integruoti antros ar trečios kartos musulmonų imigrantų, jau net nekalbat apie šiandieninius milijonus.
O visą šį sudegusį pažangios kairės teatrą vainikuoja absoliučiai mistinis jų gebėjimas vienu metu kovoti ir už moterų bei seksualinių mažumų teises visuomenėje, ir už islamo kultūros plėtrą Europoje.
