Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine.

Stalinas niekada to nesakė. Jam buvo priskiriamas ir kitas sakinys. Esą, sužinojęs apie hitlerininkų metodus okupuotose vietovėse, jis pareiškęs: „Vokiečiai karą jau pralaimėjo.“ Bet ir tai buvo legenda. Tuo metu Stalinas neturėjo kada skelbti aforizmų.

Vokiečių aviacijos antskrydis į Maskvą. 1941 m. liepos 26 d.
Liepos 3-iąją Stalinas paskelbė atsišaukimą į okupuotųjų vietovių gyventojus, kad jie naikintų ir degintų viską, kas galėtų praversti priešui. Kad eitų į miškus, kurtų partizanų, pėsčių ir raitų, būrius; kad kiekviename žingsnyje kenktų vokiečių kariuomenei, sprogdintų tiltus, barikaduotų kelius, traukytų laidus, padeginėtų miškus, sandėlius, puldinėtų gurguoles... „Karo su fašistine Vokietija negalima laikyti paprastu karu. Karu, kuriame kovoja tik dvi kariuomenės. Tai yra didis visos sovietinės liaudies karas...“

Tuo tarpu dar iki liepos 10 dienos Baltarusijos teritorijoje pasidavė 320 000 sovietų karių, liepos 16-ąją Smolensko rajone – 300 000, tarp rugpjūčio 5-osios ir 8-osios Umanės rajone – 103 000, iki rugsėjo 26-osios prie Kijevo – 665 000. Taigi iš viso 1 388 000, per tris mėnesius. Ir matant visiems okupuotų vietovių sovietiniams žmonėms. Todėl tikėtis, kad Stalino žodžiai paskatins tuos žmones pulti prie ginklų, buvo sunku. Tada Stalinas įsakė kurti „naikintojų batalionus“, kuriuos būtų galima permesti į vokiečių kariuomenės užnugarį. Tačiau Partijos CK posėdyje pasigirdo pagrįstų perspėjimų, jog tam nėra objektyvių sąlygų. Tada pamėginta apsvarstyti, kokios represinės priemonės užkirstų kelią pralaimėjimui.

Stalinas įsakė kurti „naikintojų batalionus“, kuriuos būtų galima permesti į vokiečių kariuomenės užnugarį. Tačiau Partijos CK posėdyje pasigirdo pagrįstų perspėjimų, jog tam nėra objektyvių sąlygų. Tada pamėginta apsvarstyti, kokios represinės priemonės užkirstų kelią pralaimėjimui.

Liepos 16 dieną buvo pasirašytas slaptas įsakymas Nr. 0019: „Visuose frontuose atsiranda nemažai elementų, kurie, apimti panikos, pasiduoda priešui, net patys rodo tokį norą arba jau per pirmąjį susidūrimą meta ginklus patraukdami paskui save ir kitus. Ryžtingų vadų ir politinių komisarų yra per mažai...“

Tačiau kaip pirmasis viešas atsišaukimas, taip ir vėlesnis įsakymas visoms armijoms, grasinantis žiauriausiomis bausmėmis, nedavė jokių rezultatų.

„Objektyvios materialinės sąlygos“ vokiečių kariuomenės užnugaryje ėmė aiškėti tik tada, kai vokiečiai pradėjo paleidinėti minias sovietų belaisvių, nes nežinojo, ką su jais veikti.

*
Tuo metu Rozenbergui, remiančiam „tautinės diferenciacijos politiką“, pavyko pasiekti, kad pirmiausia būtų paleisti ukrainiečiai. Tai prasidėjo jau liepos pabaigoje. Žmonos ir ne žmonos iš visos Ukrainos suvažiavo ieškoti savo vyrų. Kepinant saulei, vertėjas, mosikuodamas aukštai virš galvos iškeltu popieriumi, šaukė:

„Adolfas Hitleris jums vėl dovanoja laisvę!..“ Tolesni jo žodžiai pranyko riksme: „Uraaa!“
Netrukus, rugsėjo 8-ąją, buvo paskelbtas potvarkis, nustatantis belaisvių paleidimo tvarką atsižvelgiant į jų tautybę. Pirmiausia buvo paleidžiami lietuviai, latviai, estai, lenkai, rumunai, baltarusiai, o dauguma ukrainiečių jau buvo paleisti. Dr. Mendė iš Ostministerium labiausiai rūpinosi kaukaziečiais ir Vidurinės Azijos tautomis. Paties parengtame memorandume jis įrodinėjo, kad tai yra tie žmonės, kuriuos pirmiausia reikia panaudoti kovoje su „amžinąja Rusija“. Bet likimas jam nebuvo palankus. Jis pasiekė tik tiek, kad buvo paleisti gruzinai. Ypač Gėringas purtėsi net minties apie privilegijų suteikimą „azijatams“!

Pirmiausia buvo paleidžiami lietuviai, latviai, estai, lenkai, rumunai, baltarusiai, o dauguma ukrainiečių jau buvo paleisti. Dr. Mendė iš Ostministerium labiausiai rūpinosi kaukaziečiais ir Vidurinės Azijos tautomis.

–„Azijatai“ yra ir japonai ... – išdrįso paprieštarauti Rozenbergas.

– Nekvaršinkit man galvos! – Ir atsuko nugarą.

Kol kas azijiečiai ir rusai keliavo į koncentracijos stovyklas. Aišku, visi, kas tik galėjo, apsimetinėjo ukrainiečiais, baltarusiais ir net lenkais. Tačiau ne visi okupuotoje teritorijoje turėjo stogą virš galvos. Buvo aibė tokių, kuriems paprasčiausiai pasisekė, kaip pasiseka vieną kartą išlošti loterijoje. Pavaikštinėjo po kaimus, pasitrainiojo nerasdami už ko nusitverti. Pasižvalgė. O gyvenimas tą rudenį buvo be jokių aiškių perspektyvų. Veikiau priešingai, okupacinės valdžios elgesys vertė bodėtis gyvenimu. Pagaliau vien elgetaudamas ilgai negyvensi.

– Maunam į partizanus! – kalbėjo tie, kuriems tai nusibodo labiausiai.

Gėringo balsas galų gale vis dėlto nusvėrė: „Jokių privilegijų visiems tiems Untermensh‘ams, o ypač Rozenbergo išsigalvotiems kažkokiems ten ukrainiečiams ir baltarusiams!“ Jau lapkričio mėnesį buvo paskelbtas potvarkis, anuliuojantis ankstesnįjį, ir duotas įsakymas: „Visus sugaudyti vėl!“

Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo paleidimo?!. Dar ko! Trraaukiam į mišką!

Feldmaršalas generolas Evaldas fon Kleistas gūžtelėjo pečiais:

– Mano ponai, net ir beprotybėje esama tam tikrų metodų. Šis tėra nuogas absurdas.

Ir štai tada VKP(bolševikų) CK, susitaręs su maskviškiu Valstybiniu gynybos komitetu, ėmėsi pirmųjų konkrečių žygių organizuoti partizanų karą vokiečių fronto užnugaryje. Oficialiai buvo sakoma: remtis „okružencų“ mase, tai yra klaidžiojančiais po miškus sumuštos kariuomenės likučiais. Iš tikrųjų – buvusiais belaisviais, nenorinčiais antrą kartą patekti į nelaisvę.

Knygos "Nereikia garsiai kalbėti" viršelis

Tačiau tai įvyko jau artėjant žiemai. O kol kas pats CK ir bolševikų partijos, ir jos sukurtos Sovietų Socialistinių Respublikų sąjunginės valstybės egzistavimas, rodės, kybojo ant plauko.

*
Liepos mėnesio antroje pusėje vokiečių armijos, įveikusios 700 kilometrų, sustojo ruože tarp Jarcevo, Smolensko, Jelnios ir Roslavlio. Iki Maskvos dar buvo likę 350 kilometrų.

Dienos buvo kaitrios; dulkės girgždėjo tarp dantų mašinoms ir žmonėms. Likimai buvo Dievo rankose. O žmonės – kaip ir žmonės: „Ką gi, – guodėsi, – blogiau negu prie sovietų nebus...“ Užuot demonstravus džiaugsmą, verčiau palūkėti. Visada geriau, kai pirmas iššoka kas nors kitas. Netikras laikas. Bet kur galėjo, valstiečiai neleido sovietams išvežti kolchozų turto. Vadinasi, kur galėjo, jį gynė. O kadangi savo, tai, užėjus vokiečiams, imam ir dabar pasidalijam teisingai. Dar nebuvo jokio potvarkio, praėjo tik dvi ar trys dienos, o daugelyje kaimų jau buvo dalijamasi tas „savo“. Magiškas žodis. Karvės ir arkliai nenoriai skyrėsi nuo kaimenių.Tačiau jų jau laukė atlapoti diendaržių vartai.

– Ak tu mano geruti, – apkabinusi karčius, šeimininkė glaudė „namo“ grįžusį arklį, nors jis buvo atsivestas kolchozo arklidėje.

– Ak tu maitintojėle mūsų, karvute mūsų brangioji, mieloji, sveika sugrįžusi... – Paklausius gražiai buvo rypuojama, kaip poezijoje. Pasitaikydavo, kad senesnė moteriškė ir apsiašarodavo.

„Mūūū...“ – atsakydavo karvė klypindama į jai nepažįstamą kiemą ir gręžiodamasi į kaimenės pusę.

Vis dėlto daugumoje kaimų žmonės, užsismaukę kepures ant akių, kasėsi pakaušį: „Dar nežinia, ką vokietis pagiedos...“

„Vokietis“, bet tik tame ruože, kur veikė kariuomenės „Šiaurės“ ir „Centro“ grupės, pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip 1941 metų rudenį spontaniškai buvo naikinami kolchozai. („Duok Dieve jam sveikatos!“) Lygiai taip pat jie nedraudė atidaryti pradžios mokyklų nelaukiant instrukcijų iš viršaus. Ir visur leido atsidaryti cerkvėms.

Vykstant „pilietiniam“ karui, žmonės, ką čia slėpti, buvo abejingi religijai. Ir štai dvidešimt metų ateizmo nuslydo kaip vanduo nuo žąsies. Savaime ėmė kurtis „komitetai“, skirstomi neatlyginami darbai, kad būtų suremontuotos cerkvės, paverstos klubais, sandėliais ar tiesiog virtusios griuvėsiais. Blogiausia buvo su popais. Ieškota už devynių upių, kur kuris pasislėpęs. Po penkiasdešimt ir daugiau varstų buvo važiuojama patikrinti. Visą laiką jų trūko. Parapijų pasiuntiniai kartais parveždavo visai ne popą, o kai kada net ir teologijos neuosčiusį ir apskritai be pasaulietinio išsilavinimo, jei tik žmogus mokėjo skaityti ir rašyti ir apylinkėje buvo žinomas kaip sąžiningas. Tiko buvę paskaitininkai, cerkvių seniūnai, ankstesniųjų parapijų tarybų nariai, bent truputį nusimanantys apie liturgiją. Paskui buvo važiuojama už devynių kalnų, jei ten atsirado koks vyskupas, kad jis tuos atrinktuosius malonėtų įšventinti į dvasininkus. Būdavo, ateina pora, daug metų pragyvenusi civilinėje, sovietinėje santuokoje, o dabar norinti susituokti cerkvėje. Kai kuriose parapijose tekdavo teikti krikštą iki šimto kartų per dieną.

– Neskubėkite, žmonės! – šluostydamasis nuo kaktos prakaitą, būdavo, prašo naujai iškeptas šventikas. – Kaip aš galiu spėti šitiek per vieną dieną šventintu vandeniu pašlakstyti.
– Viskam yra laikas, batiuška. Kas žino, o gal vėl mūsiškiai užgrius ir dangtis užsivoš... Jau pasistenkite kaip nors, padarykite malonę, pakrikštykite.

Ypač daug žmonių palei buvusią „Rygos sieną“ suplaukdavo į šventoves, išlikusias Lenkijos pusėje. Radaškonyse šventadieniais būdavo pakrikštijama po 250 ir daugiau. O sykį susidarė eisena, vadovaujama protojerėjaus Žurskio, ir su vėliavomis, kaip procesija, patraukė į Rogovų kaimą, kur buvo bolševikų nuniokota cerkvė. Atidarė ją, pašventino, atstatė, net nepasiklausę vokiečių.

Tolimuose karo paribiuose vokiečių kariuomenės kapelionai paprastai stengėsi padėti stačiatikių dvasininkams ir tarpininkavo tariantis su karine vadovybe. Su jų pagalba buvo iškilmingai atidarytos Minsko ir Smolensko katedros. Kai tai įvyko, RSHA (Reichssicherheitshauptamt SS) šefas Reinhardas Heidrichas pareiškė protestą Vermachto vyriausiajai vadovybei (OKW) ir Ostministerium. Rozenbergas parėmė Heidrichą ir rugpjūčio 22 dieną įteikė Hitleriui memorandumą, teigiantį, kad „Reichas nėra suinteresuotas gaivinti rusų stačiatikybę“. OKW uždraudė karo kapelionams „kištis ne į savo reikalus“. Savo ruožtu „rusų grupė“, kurią užsienio reikalų ministerijoje įsteigė Ribentropas, visada stengęsis pakišti koją Rozenbergui, užprotestavo OKW sprendimą ir pateikė kitų argumentų, pabrėžiančių politinį aspektą. Viską užliejo raštų, memorandumų ir kontrmemorandumų tvanas.

Tačiau žmonės nieko apie tai nežinojo. Ir minios tikinčiųjų šventadieniais suplūsdavo į naujai atidarytas šventoves.
<...>

Pirmosiomis rugsėjo dienomis Smolensko miesto taryba, vadovaujama naujojo burmistro profesoriaus Boriso Bazylevskio, nusprendė padovanoti Hitleriui vieną Napoleono laikų patranką iš muziejaus kolekcijų ir ta pačia proga įteikti memorandumą. Jame buvo siūloma Smolenske įkurti antibolševikinį rusų centrą; vėliau jį performuoti į laikiną Rusijos vyriausybę, o ši savo ruožtu pašauks į karo tarnybą pulkus savanorių, kariausiančių Vokietijos pusėje.

Pirmosiomis rugsėjo dienomis Smolensko miesto taryba, vadovaujama naujojo burmistro profesoriaus Boriso Bazylevskio, nusprendė padovanoti Hitleriui vieną Napoleono laikų patranką iš muziejaus kolekcijų ir ta pačia proga įteikti memorandumą. Jame buvo siūloma Smolenske įkurti antibolševikinį rusų centrą; vėliau jį performuoti į laikiną Rusijos vyriausybę, o ši savo ruožtu pašauks į karo tarnybą pulkus savanorių, kariausiančių Vokietijos pusėje.

„Centro grupės“ vadas generolas Bokas tą memorandumą perdavė Hitleriui, o nuorašą davė savo štabo pirmajam karininkui pulkininkui fon Treskovui, kad šis pasakytų savo nuomonę. Treskovas susidomėjo memorandumu ir atidavė jį „Grupės“ štabo vyriausiajam vertėjui atsargos kapitonui Štrik Štrikfeltui, liepdamas parengti konkretų to projekto įgyvendinimo planą. Keturiasdešimtmetis Štrik Štrikfeltas buvo kilęs iš Pabaltijo kraštų, Pirmajame pasauliniame kare, kaip jaunas karininkas, kariavęs Rusijos pusėje. Jis atstovavo požiūriui, kuriuo valandų valandas kvaršino galvas kolegoms, kad Sovietų Sąjungą galima įveikti tik padedant „rusų išvaduojamajai armijai“ ir išnaudojant spontanišką gyventojų neapykantą bolševikinei santvarkai. Plane, kurį dabar parengė, buvo numatyta sukurti laikiną Rusijos vyriausybę ir rusų kariuomenę, susidedančią, jo skaičiavimu, iš 200 000 savanorių.

O iš Hitlerio vyriausiosios būstinės atsakymo nebuvo. Treskovas praplėstą memorandumą nusiuntė sausumos pajėgų vadui generolui fon Brauchičui. Jis sutapo su tokiu pat memorandumu, atsiųstu iš XXXIX korpuso štabo. Pagaliau atėjo atsakymai. Generolo Brauchičo atsakymas skambėjo taip:

„Planą laikau galinčiu nulemti karinę kampaniją.“

Atsakymas iš Hitlerio būstinės, pasirašytas generolo Keitelio, skambėjo taip:
„Politiniai klausimai kariuomenei visiškai nesvarbūs. Be to, tokius sumanymus kaip šis Fiureris laiko nesvarstytinais.“

Dienos ėjo trumpyn. Vokiečių kariuomenė savaitė po savaitės stovėjo vietoje ir laukė visiems rūpimo įsakymo žygiuoti į Maskvą.

X

Rugpjūčio 10 dieną pagrindinė sovietų žvalgybos atrama užsienyje – Aleksandras Rado iš Šveicarijos atsiuntė šifruotą telegramą, kad jau nuspręsta, jog vokiečių kariuomenė puls Maskvą ir puolimo ašis bus Briansko kryptis.

Rugpjūčio 12-ąją generolas Jeriomenka, vadovavęs frontui Jelnios lanke, gavo maršalo Timošenkos kvietimą nedelsiant atvykti į Maskvą. Jį priėmė Stalinas, kartu dalyvavo štabo viršininkas Šapošnikovas.

– Kur norite būti paskirtas vadovauti? – paklausė jį Stalinas.

– Bet kur, kur jūs, drauge Stalinai, mane pasiųsite.

– O vis dėlto?

– Ten, kur bus sutelktos didžiausios priešo tankų pajėgos.

– Man patinka jūsų atsakymas. Tada gaunate Briansko ruožą.

Tuo metu generolas Guderianas planavo sutelktas tankų pajėgas į Maskvos puolimą mesti iš Roslavlio rajono, abiem Maskvos plento pusėmis. Įsakymo iš vyriausiosios būstinės buvo laukiama kiekvieną minutę. Rugpjūčio 22-osios vidurnaktį Guderianą Prudkų kaime, kur buvo 2-osios tankų grupės štabas, pažadino feldmaršalo fon Boko telefonas: „Prašau rytoj rytą atskristi pas mane į Borisovą.“

Prieš prasidedant žiemai, svarbiausia ne paimti Maskvą, bet užimti Krymą, pramonės ir anglių baseiną prie Doneco, nutraukti naftos tiekimą iš Kaukazo. Šiaurėje atkirsti Leningradą ir susijungti su suomiais.

Buvo 11 valanda ryto. Prieš valandą čia nusileido vyriausiojo štabo viršininkas generolas Halderis. Jis atgabeno tikslų Hitlerio sprendimo tekstą, sprendimo, kuris jau buvo žinomas iš anksčiau gautos telefonogramos. Jis skambėjo taip:

„Prieš prasidedant žiemai, svarbiausia ne paimti Maskvą, bet užimti Krymą, pramonės ir anglių baseiną prie Doneco, nutraukti naftos tiekimą iš Kaukazo. Šiaurėje atkirsti Leningradą ir susijungti su suomiais.“

– Negali būti! – sušuko Guderianas įbedęs akis į Halderį.

Vyriausiojo štabo viršininkas gūžtelėjo pečiais ir tvirtai sučiaupė lūpas išriesdamas jas nelyginant smarkiai išlenktą pasagą; toks jis visada atrodydavo ne 57 metų, bet daug senesnis, o veidas atkištu smakru įgaudavo šiek tiek atgrasią, kone senės su pensnė išraišką.

– Penkias savaites kovojome dėl žygio į Maskvą. 18 dieną pateikėme galutinį planą. Ir štai atsakymas.

– Kaip galime pasipriešinti šiam sprendimui? – paklausė fon Bokas.

– Jis neatšaukiamas.

– Turime jį panaikinti! – šūktelėjo Guderianas.

– Pamėginkite.

Rugpjūčio 23-iąją temstant Guderianas prisistatė į Hitlerio būstinę Rastenburge, Rytų Prūsijoje. Kalbėjo pusę valandos. Išdėstė žinomus argumentus: Maskvos paėmimas nulems kampanijos baigtį. Dalyvavo Keitelis, Jodlis, Hoizingeris. Hitleris klausėsi neįtikėtinai ramiai, nė karto nepertraukė. Langai buvo atidaryti, uždengti tankiu tinkleliu, saugančiu nuo musių ir uodų, jų Hitleris negalėjo pakęsti. Aplinkiniuose tvenkiniuose ir užlajose jų knibždėte knibždėjo. Pionieriai keletą kartų laistė juos žibalu, bet veltui. Todėl ir tvyrojo žibalo smarvė, sumišusi su nakties drėgme, su vabzdžių, kuriuos traukė virš žemėlapių šviečiančios lempos, zyzimu ant tinklelio. Guderianui baigus kalbėti, Hitleris atsistojo ir greitais žingsniais priėjo prie išskleisto žemėlapio.
– Mano generolai išmano strategiją, bet nieko neišmano apie ekonominį karą!.. – Jis bėrė tarytum iš anksto parengtą ataskaitą: grūdai, nafta, sviestas, kiaušiniai, anglys, mineralai... štai kas lemia kare. Materialinės gėrybės, o ne politinės strategijos, propagandiniai ar psichologiniai dalykai. Bus smogiama Ukrainai, ne Maskvai! Tamsta, generole, 25 dieną pasukate visas tankų pajėgas į pietus. Į Konotopą, geležinkelių mazgą Kijevo linijoje.

Stalino ir Šapošnikovo nuomonės nepasikeitė. Net tada, kai savi žvalgybiniai lėktuvai pranešė, jog visas vokiečių laivynas pasukęs į pietus ir nori apiplaukti Ukrainos frontą iš šiaurės. „Tai pinklės, – pareiškė Stalinas. – Tai Maskvą jie nori apeiti iš pietų, o ne Ukrainą iš šiaurės.“ Ir įsakė sustiprinti Briansko ruožą papildomai ten pasiunčiant 21-ąją ir 3-iąją armijas. Tuo tarpu Guderiano tankai aplenkė Briansko ruožą defiliuodami palei jo frontą ir rugsėjo 16-ąją Lochvicoje, 200 km į rytus nuo Kijevo, susijungė su 1-ąja tankų grupe „Pietūs“ ir uždarė „katile“ penkias sovietų armijas.

Štai kaip buvo prieita prie to negirdėto, pasibaigusio rugsėjo 26-ąją, raudonųjų armijų pralaimėjimo, kai pasidavė 665 000 karių. Į vokiečių rankas pateko 3718 patrankų ir 884 tankai.

*

Tik po pergalės Ukrainoje Hitleris pasidavė generolų įkalbinėjimams ir nusprendė pradėti frontalią ataką Maskvos kryptimi. Operacijai buvo duotas sutartinis pavadinimas „Taifūnas“. Tačiau Hitleris ir toliau Maskvos užėmimo nelaikė lemiamu dalyku.
Oras vis dar laikėsi giedras, su rytmečio rūkais, kurie išsisklaidydavo įsišvietus saulei, vidurdienį.
Tik po pergalės Ukrainoje Hitleris pasidavė generolų įkalbinėjimams ir nusprendė pradėti frontalią ataką Maskvos kryptimi. Operacijai buvo duotas sutartinis pavadinimas „Taifūnas“. Tačiau Hitleris ir toliau Maskvos užėmimo nelaikė lemiamu dalyku. Vykdyti šią užduotį jis įsakė vien armijų grupės „Centras“ jėgomis, likusioms pajėgoms skyrė kitas, ekscentrines, bet ne koncentrines Maskvos atžvilgiu užduotis.

Hitleris mėgo girtis, kad nepadarė Napoleono klaidos. „Maskva, – aiškino jis Halderiui 1941 metų pavasarį, – nėra svarbi. Maskva man nė kiek nerūpi.“ O dabar pareiškė:

– Ką Napoleonui davė Maskvos paėmimas?! Nieko!

Maskva 1812 metais buvo pratvėrusi 665 metus nuo to laiko, kai 1147-aisiais buvo paminėta pirmą kartą; 484 metus ji buvo kunigaikštystės sostinė ir nuo 1460 metų, arba 352 metus, – carų valdomos valstybės, o vėliau Rusijos imperijos sostinė. Ištvėrė antpuolius, ir laikinas, savanoriškas pasitraukimas iš jos 1812 metais nekėlė grėsmės, kad sugrius tos imperijos pamatai. Kaip nereiškė valstybės galo vienos ar kitos Europos sostinės užėmimas. Tą anuomet suprato Aleksandras I, suprato ir Kutuzovas.

O 1941 metų Maskva buvo vos 24 metus turinti tarptautinio komunizmo ir Rusijos bolševikinės santvarkos sostinė. Apsupta ištisos jūros žmonių, kurių tik labai nedidelis procentas leidosi įtikinamas, jog tai būsianti geriausia santvarka pasaulyje. Maskvą užėmus svetimai kariuomenei, ši santvarka neišvengiamai būtų žlugusi, nesvarbu, kokie būtų buvę tolesni užpuoliko ketinimai ir politiniai metodai. Stalinas tai suprato, suprato ir bolševikų partijos CK. Todėl, partijos požiūriu, jokie strateginiai, karinės taktikos, ekonominiai tikslai, jokios materialinės gėrybės negalėjo pateisinti pasitraukimo iš Maskvos. Jei norima, kad bolševizmas išsilaikytų, Maskvą reikia ginti bet kuria kaina tiesiogine to žodžio prasme.

Jau nuo birželio 27-osios, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios, buvo pradėti statyti pirmieji įtvirtinimai aplink Maskvą. Rugsėjo mėnesį ginti Maskvos buvo sutraukta 40% visos turimos gyvosios jėgos, 35% visų tankų, 44% visų patrankų, 32% visų lėktuvų. Pašaukti į kariuomenę milicininkai ir darbininkų batalionai, moterų būriai; pirmą kartą pasirodė kituose ruožuose dar neišbandytos, ką tik išrastos „katiušos“, masiniai į žudančias skeveldras ištykštančių sviedinių išmetikliai, kurių vėliau taip bijojo vokiečių kareiviai ir vadino jas Stalinorgel1. Kažkas pasiūlė panaudoti „specialiuosius medžioklinius būrius“: tai dresuoti šunys su pritaisytu ant nugaros nešuliu – sprogstamosiomis medžiagomis – turintys lįsti po priešo tankais ir, patys ištaškyti į gabalus, tuos tankus išsprogdinti. Pilti pylimų, sutvirtinimų, rengti artilerijos pozicijų, statyti bunkerių, tiesti spygliuotų vielų ir minuoti laukų buvo suvaromi sostinės gyventojai.

Penki gynybos „frontai“ – pirmasis nuo Bielo ir Jarcevo, per Brianską palei Desną, antrasis, rezervinis, nuo Rževo Volgos aukštupyje, per Viazmą–Sucheničius, trečiasis nuo Kalinino, per Možaiską, iki Kalugos, ketvirtasis nuo Klimo, per Narofominską2, iki Tulos, ir galiausiai penktasis nuo Dmitrovo iki Kolomnos – tiesiogiai apjuosė Maskvą.

Šiame mūšyje buvo visiškai sunaikintos aštuonios sovietų armijos – septyniasdešimt trys pėstininkų ir kavalerijos divizijos, trylika tankų divizijų ir brigadų. Į vokiečių rankas pateko 1277 tankai ir 4378 patrankos. Vokiečiams pasidavė 673 000 Raudonosios armijos karių. Taigi nuo kampanijos pradžios per pirmuosius nepilnus keturis mėnesius bendras paimtųjų į nelaisvę skaičius buvo 2 061 000. Negirdėtas nuo pasaulio sukūrimo ir visų jame vykusių karų!

Vokiečiai generalinį puolimą pradėjo spalio 2 dieną. Guderiano 2-oji tankų, 2-oji armijos, 4-oji tankų, 4-oji armijos, 9-oji ir 3-ioji tankų armijos, priklausančios vokiečių „Centro“ grupei, per kelias dienas sutriuškino pirmąjį ir iš dalies antrąjį sovietų gynybos frontus. Jeriomenkos kariuomenė Briansko ruože buvo apsupta. Jis pats sužeistas pabėgo – išskrido lėktuvu. Spalio 7 dieną vokiečių 10-oji tankų divizija iš pietų ir 7-oji tankų divizija iš šiaurės replėmis apgniaužė Viazmos „katilą“.

Šiame mūšyje buvo visiškai sunaikintos aštuonios sovietų armijos – septyniasdešimt trys pėstininkų ir kavalerijos divizijos, trylika tankų divizijų ir brigadų. Į vokiečių rankas pateko 1277 tankai ir 4378 patrankos. Vokiečiams pasidavė 673 000 Raudonosios armijos karių. Taigi nuo kampanijos pradžios per pirmuosius nepilnus keturis mėnesius bendras paimtųjų į nelaisvę skaičius buvo 2 061 000. Negirdėtas nuo pasaulio sukūrimo ir visų jame vykusių karų!

*
Iškart po šios pergalės Hitleris, remdamasis vien konkrečiais skaičiais, savo didžiojoje kalboje, pasakytoje Berlyne, išrėkė:

„Skelbiu tai tik dabar, nes tik dabar turiu teisę tai paskelbti! Kad priešas jau palaužtas ir niekada neprisikels!..“

Sovietų karo belaisviai prie Umanės. 1941 m. rugpjūtis

Entuziastingas jo klausytojų kliegsmas valandėlę nustelbė kitus žodžius visuose okupuotos Europos radijo imtuvuose.

*
Kelios valandos prieš uždarant Viazmos „katilą“, naktį iš spalio 6-osios į 7-ąją, pasnigo pirmas drėgnas sniegas. Pasnigęs iškart tirpo. Rytą dangus neišsigiedrijo. Nebuvo vėjo. Vis dar snigo, bet nuo vidurdienio sniegas perėjo į lietų. Iki vakaro įsilijo kaip reikiant. Ėmė pilti kaip iš kibiro, dieną ir kitą naktį, ir dar kitą dieną... Praėjo savaitė, antra... Lietus pliaupė be perstojo.

Lapkričio 19 dieną sovietų vyriausiojoje būstinėje suskambo telefonas, tiesiogiai sujungtas su Kremliumi:

– Čia Stalinas. Duokite man Žukovą... Žukovas?! Žukovai, ar tikrai manote, kad išlaikysime Maskvą? Ką? Klausiu jus labai skaudama širdimi. Atsakykite man sąžiningai, kaip komunistas!