Nekilnojamojo turto mokesčio šalininkai pateikia argumentą, jog mokestis paskatins efektyviau naudoti nekilnojamąjį turtą. Paprastai pateikiami „pensininkės“ ir „girtuoklėlio“ chrestomatiniai pavyzdžiai. „Pensininkė“ gyvena viena keturių kambarių bute miesto centre ir vos suduria galą su galu mokėdama už komunalines paslaugas, o „girtuoklėlis“ Vilniaus centre, Šnipiškėse, turi aprūkusį namelį, kurio nenori parduoti. Nekilnojamojo turto mokestis esą leistų šias efektyvumo klaidas ištaisyti.
Bet, kad čia nėra klaidų. Rinkoje gėrybės pasiskirsto efektyviai, nes jas įgyja tie, kam jos reikalingos ir kas skiria lėšų joms išlaikyti. Verslo pasaulyje efektyvaus resursų pasiskirstymo klausimas sprendžiamas nuolat. Žaliavos, įrengimai, sklypai migruoja iš tų, kurie mano, jog efektyviau panaudotų pinigus, todėl parduoda, pas tuos, kurie mato verslą pirkdami prekes ir paslaugas. Neefektyvus panaudojimas „baudžiamas“ nuostoliais arba negautomis pajamomis. Vartotojų pasaulyje veikia tos pačios taisyklės – žmonės perka arba nusprendžia neparduoti to, kas, jų manymu, geriausiai patenkina jų poreikius.
„Pensininkė“ išgali gyventi bet kokio dydžio rūmuose, jeigu sumoka už komunalines paslaugas. „Pensininkė“ kritikuojama, jog gyvendama plačiai dar reikalauja šildymo kompensacijų užuot pasirinkusi mažesnį būstą. Tačiau rinktis mažesnį būstą, dėl to, jog plačiai gyvenant per brangu būstą šildyti, ir dėl to, kad nebeužteks pajamų susimokėti turto mokesčio yra dvi skirtingos situacijos. Pirmuoju atveju, žmogui paliekamas spręsti įprastas uždavinys – kaip suderinti pajamas ir poreikius, ir kokius sprendimus priimti pasirenkant būsto dydį? Antruoju atveju, uždavinys kyla valdžiai, kokio dydžio turėtų būti mokestis, kad priverstume „pensininkę“ pasitraukti iš brangiai apmokestinto būsto. Tarsi laukiamas „efektyvus“ rezultatas būtų, kad minimame bute gyventų pasiturinti šeima, kuri greta išlaikymo išlaidų galėtų sumokėti ir turto mokestį. Tai yra tariamas efektyvumas.
„Girtuoklėlį“ valdžiai reikia išstumti tam, kad jis netrukdytų miesto plėtrai. Nes valdžia mano, jog daugiau ekonominės naudos būtų, jeigu to namo vietoje atsirastų biurų pastatas. Visa ekonominė nauda iš būsimo biurų pastato priklauso nuo to, kiek kainuos „girtuoklėlio“ žemė, (o ir kiti įdėjimai – plytos, cementas, darbas) – jeigu sąnaudos gausis per didelės, jokios ekonominės naudos nebus. Kadangi „girtuoklėlis“ kainą išpūtė, valstybė imasi ją sumažinti. (Taip pat reikėtų bandyti sumažinti išpūstas plytų ir cemento kainas.)
Abiem atvejais remiamasi prielaida, jog turtu naudojamasi neefektyviai, kad yra kažkas, kam geriau matyti, kaip efektyviai panaudoti žemę ar butą. Efektyvumui padidinti valdžia gali imtis prievartos – apmokestinti ar paimti žemę visuomenės poreikiams. Valdžia galėtų priversti atsisakyti savo sklypo ar buto administracinėmis priemonėmis: nacionalizuoti ir paimti visuomenės poreikiams, tačiau toks būdas pernelyg primena komunizmą, todėl nepatrauklus. Bet nekilnojamo turto mokestis siekiant turtą perduoti efektyviau valdantiems savininkams yra toks pat atėmimas tik pasitelkiant ne administracinius, o mokestinius svertus.
Efektyvaus naudojimo siekis yra toks pat totalitarinis tikslas, kaip ir visiems vienodai prieinamo naudojimo siekis. Ekonomiškai neįmanoma situacija, jog apmokestinimas sudarytų prielaidas efektyviam resurso naudojimui – apmokestinimas skatins naudoti mažiau tos gėrybės, o tai reikš mažesnį jos naudojimą, nei vartotojai būtų pasirinkę be mokesčio. Šį „efektyvumą“ pajustų jau ir taip sustojusi nekilnojamojo turto rinka. Efektyvesniam miesto žemės naudojimui daug labiau padėtų teritorijų planavimo pokyčiai, kurie panaikintų žemės ūkio paskirties žemę miesto teritorijose, pokyčiai, kurie leistų lanksčiau savininkui atsižvelgiant į kaimynų interesus, priimti sprendimus, ką ir kaip statyti ar veikti savo sklype.
Jeigu valstybė užsimotų plačiau, tai nekilnojamas turtas nėra vienintelis turtas, kuris naudojamas tariamai neefektyviai. Tik pagalvokite, kiek savo intelektinių galių žmonės neišnaudoja – visuomenės pralošia, nes gudrūs verslininkai užsidirbę anksti išeina į pensiją ir nebenaudoja savo galių visuomenės gerovei kurti. Gabūs mokiniai ir studentai neretai užuot išnaudoję visą savo potencialą pasirenka klaidingas specialybes, pavyzdžiui, nueina paskui madą, o ne pasirenka jiems tikrai tinkančias. Ši ironija tam, kad atmestume efektyvumo siekį bet kokia kaina, bei iliuziją, jog kažkas iš šalies gali tą efektyvumą įvertinti.
Valstybės stiprybė ir yra tokia, kiek ji gali apsaugoti piliečių turtą ir kūną, nuo kitų vertinimo, kaip jį efektyviausiai panaudoti, ir nuo prievartos to imantis. Privačios nuosavybės apsauga yra vertybė ne tik dėl to, kad ji yra prigimtinė teisė, o ir dėl to, kad ji yra efektyviausias būdas paskirstyti išteklius.