NT rinkoje aukso karštligę keičia ledynmetis

© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Išspręsti šią problemą būdavo ypač sunku, nes, kaip visi suprantame, nė vienas radęs aukso grynuolį nepuldavo dalytis informacija su potencialiais konkurentais. Greičiau atvirkščiai – nurodydavo jiems kuo tolimesnį pasaulio kampelį, į kurį naivuoliai iškeliaudavo su didelėmis viltimis ir minimaliomis galimybėmis jas realizuoti.

„Konkurentų vadybos“ galia

Pastaraisiais metais nekilnojamojo turto (NT) rinka panašėjo į aukso kasyklą, kurioje lietuviai vieni iš kitų pirkdami ir parduodami NT kėlė jo vertę, didino šiuo turtu garantuotas bankų paskolas ir pirkosi „Bentley“, naujausius BMW ar „Audi“. Verta pastebėti, kad tai darydami Lietuvos verslininkai aktyviai dalyvaudavo konferencijose ir seminaruose, kuriuose vieni kitiems nurodydavo „pelningas“ investavimo sritis, paaiškindavo, ko reikia ir ko nereikia rinkai, o vėliau kiekvienas grįždavo į savo kasyklėles bei stengdavosi išsikasti savo grynuolį.

Tikriausiai vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių tokią „auksakasių“ logiką, yra prieš penkerius metus garsiai skambėjusi nuomonė, kad komercinių patalpų rinka jau perpildyta, nors būtent tuo metu buvo aktyviai ruošiami naujų komercinės paskirties objektų projektai. Įdomiausia, kad įpusėjus šių objektų statyboms „plokštelė“ pasikeitė ir nuskambėjo aistras raminantys žodžiai, jog naujiems komerciniams objektams nuomininkų ir pirkėjų nepritrūks.

Beje, kai kalbame apie NT ir jo plėtrą, būtina suvokti, kad ši sritis yra labai atvira konkurencijai, todėl jos mažinimas klaidinančios informacijos ar kitais būdais – tiesiog nuolat veikianti sistema. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties visame pasaulyje dėl NT rinkos problemų bandoma kaltinti melagingos informacijos skleidėjus, suformavusius lūkesčius, gerokai viršijusius realią paklausą ir investicijų teikiamą naudą.

Tačiau kalbant apie atskiras šalis būtina įvertinti faktą, kad ir šiandien kainos kiekvienoje jų kinta skirtingai ir tai susiję su tuo, jog šioje rinkoje informacija yra tik vienas iš veiksnių, padedančių pūstis burbului. NT kainų augimui daug didesnės įtakos turi korupcijos pažeistose šalyse įsigalėjęs „konkurentų vadyba“. Tai toks reiškinys, kai dėl tam tikrų politinių sprendimų užimami postai. O juose sėdintys asmenys deda parašą tik ant to statybos leidimo, kurį jiems pakiša juos delegavęs asmuo. Būtent toks „konkurentų valdymas“ leido statybų verslui tapti viena pelningiausių, tačiau neskaidrių investicijų sričių pasaulyje.

Ekspertai, pakilimo metu aiškinantys, kad investuoti į komercines patalpas neapsimoka, gali sustabdyti kelis procentus verslininkų, o „konkurentų vadybos“ specialistai gali prie statybos slenksčio sulaikyti gerokai daugiau pelno ištroškusių investuotojų. Taigi, kai iš tūkstančio potencialių statytojų kainų kilimo metu leidžiama statyti tik keliems, kurių vienas atstovauja politikų, antras – teisėtvarkos, o trečias – autoritetingų asmenų interesams (nesuklyskite, čia ne apie inteligentiją), tikėtis, kad kainų burbulas neturės palankių sąlygų susiformuoti, būtų visiškai naivu.

Aišku, galima teigti, kad visos problemos dėl nežinojimo, vieno kito melagingo pranešimo ar šiaip dėl „supuvusių Vakarų“, kuriuose NT kainos taip pat krinta, tačiau ar ne per daug sutapimų, sudariusių prielaidas NT kainų bumui?

Lietuviška realybė

Apie tai, kad Lietuvoje galiojantis statybų reglamentas neatitinka skaidrumo reikalavimų, nujaučia daugelis, bet šį faktą sunku pateikti kaip neginčijamą. Tačiau tai, kad prieš metus visi miestai turėjo pasitvirtinti naujus bendruosius planus, bet to nepadarė, – akivaizdu. Juk šie planai ir turėjo įnešti skaidrumo į miestų plėtrą bei kartu sumažinti „konkurentų vadybos“ įtaką statybų procesui.

Kitas veiksnys, akivaizdžiai prisidėjęs prie NT kainų augimo, – mokestinė politika, dėl kurios ne tik buvo kompensuojama dalis NT paskolų palūkanų, bet ir ignoruojamas faktas, kad NT mokestis būtų gerokai pristabdęs spekuliacinių sandorių skaičių šioje rinkoje.

Deja, būtent tuo metu, kai NT rinką pradeda kaustyti ledynmečio įšalas, ruošiamasi naikinti palūkanų kompensacijas ir pradedama kalbėti apie NT mokesčio gyventojams įvedimą. Tiesiog telieka stebėtis, kaip sėkmingai buvę valdžioje socialdemokratų ekonomistai kaitino NT burbulą ir kaip greitai dabartinė dauguma padeda jam išsileisti. Aišku, tai nereiškia, kad NT mokesčio nereikia, tačiau, be jokių abejonių, jis turi būti diferencijuotas pagal žmogaus valdomą turtą ir įvedamas NT bumo pradžioje, o ne rišamas krintančioms kainoms po kaklu.

Teigiama, kad aukso karštligė žmones veikia ne vienodai ir kad tai priklauso nuo žmogaus polinkio rizikuoti. Vertinantieji saugumą dažniausiai karštligiškai nepuola ten, kur vienam ar kitam pavyko surasti aukso grynuolį.

Beje, kai kalbame apie NT, jis tradiciškai asocijuojasi ne su greitu pelnu, o su saugumu. Kai dėl dabartinės situacijos kaltiname neskaidrią statybų industrijos aplinką ar finansines institucijas, dalijusias paskolas NT bumo metu, būtina atsiminti, kad dalis kaltės tenka visiems, kurie ne pakankamai akcentavo esminius NT pranašumus, o leidosi įveliami į spekuliacinio mąstymo padiktuotą gyvenimo būdą.

Dažnai, norint suvokti įvairių turto formų ilgalaikę vertę, verta žvilgtelėti į istoriją. Jei lietuviai jau užmiršo ir šiandien perdėtai išgyvena dėl NT nuvertėjimo, vertėtų prisiminti, kokį turtą Lietuvos žmonės susigrąžino atgavę nepriklausomybę. Niekas neatgavo nei buvusių gamyklų akcijų, nei investicijų į valstybinius vertybinius popierius ar konfiskuotų brangenybių. Grąžinamas buvo tik NT.

Peržvelgus kitų šalių istorijas, galima teigti, kad beveik visais laikais būtent NT saugiausiai išlaikydavo savo vertę ir dėl savo saugumo konkuruodavo su auksu, kurio kainų svyravimai – mažesni, likvidumas – didesnis, tačiau jo juk negali išnuomoti, o norėdamas jaustis saugus dar turi sumokėti už jo saugojimą bankų saugyklose.

Kadangi per pirmąsias dvi gruodžio savaites Lietuvos interneto puslapiuose buvo paskelbtos kelios naujos rekomendacijos, kaip „pelningai“ investuoti į NT, tik šį sykį ne Lietuvoje, o Egipte ir kitose nuostabiose musulmoniškose šalyse, galima teigti, kad burbulų pūtikai nenurims ir ieškos būdų toliau mus įtikinėti, jog NT gali būti greito pelno šaltinis. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jų pastangos turės įtakos tik keletui lengvatikių, kurie, nespėję greitai apsisukti su savo „perspektyvia“ investicija, galės ten užstrigti dar ilgiau nei lietuviškoje NT rinkoje.

Kai kalbame apie bendrą Lietuvos NT situaciją, būtina aiškiai suvokti, kad, jei mūsų šalyje nebus tokios pat aiškios statybų tvarkos kaip Vokietijoje ar Švedijoje, tikėtis, jog NT ledynmetis Lietuvoje nepasikartos, bus nerealu, nes tik aiškios NT plėtros sąlygos gali leisti, kad bus laiku tenkinamas NT poreikis ir kainos dirbtinai nesipūs, į šį sektorių pritraukdamos vis daugiau pinigų iš greito pelno besivaikančių investuotojų. Tokioje situacijoje NT ilgainiui taip pat brangs, tačiau tai bus susiję su logiškais procesais, žmonių pajamų augimu, pinigų nuvertėjimu ir noru gerėjant gyvenimui gyventi geriau.