Stebina, kad už šias paslaugas norima atsiskaityti grynaisiais pinigais, nors sumos pakankamai didelės (iki keliasdešimt tūkstančių litų). Kaip tokį elgesį vertintų teisėsauga? Ar ką nors įtartų? Kaip man elgtis?

Atsako Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Simonas Minkevičius

Atliekant ikiteisminius tyrimus ir nagrinėjant teismuose bylas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimais pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, neretai yra gaunama duomenų, kad kaltininkai įmonių apskaitoje panaudoja PVM sąskaitas-faktūras, kuriose būna įrašyti duomenys apie realiai neįvykusius sandorius ir vykdo tariamą atsiskaitymą už faktiškai negautas prekes.

Paprastai tokiais atvejais atsiskaitymas yra pavaizduojamas suklastotais kasos dokumentais, o kai atsiskaitymas vykdomas bankiniu pavedimu, tariamos įmonės-gavėjos atstovai paima pervestus pinigus iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais ir, pasilikę sau sutartą sumos dalį kaip neteisėtą atlygį, grąžina pinigus pervedusios įmonės atstovams. Tokiu būdu gali būti siekiama dviejų tikslų:

1. Normaliai vykdydamos ūkinę veiklą įmonės, įsigydamos PVM apmokestintas prekes, įgyja teisę taikyti PVM užskaitą.

Tai reiškia, kad valstybei tereikia padengti per pardavėją sumokėtos įsigytų prekių ar paslaugų sumos ir iš pirkėjo gautos PVM sumos skirtumą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM, jeigu šios prekės ar paslaugos yra skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių ar paslaugų teikimui. (58 str.)

Panaudodami įmonės apskaitoje suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą, kaltininkai sukuria fikciją, neva joje nurodytos prekės ar paslaugos yra įsigytos apskaičiuojant ir išskiriant PVM, kurio suma yra traukiama į PVM atskaitą, ir tokiu būdu yra neteisėtai mažinama į valstybės biudžetą mokėtina PVM skirtumo suma.

2. Sukuriant atsiskaitymo už realiai negautas prekes fikciją, įmonės pinigai yra paimami iš kasos arba pervedami iš banko sąskaitos. Realiai pinigai lieka pas įmonės vadovus (jei pavaizduojamas atsiskaitymas grynaisiais pinigais) arba grįžta įmonių vadovams, kai bendrininkai paima pinigus iš įmonės-gavėjos banko sąskaitos.

Tokiu būdu iš įmonės apskaitos „išplauti“ pinigai gali būti naudojami tiek įmonės interesais neteisėtiems atsiskaitymams, tiek pasisavinami įmonės atsakingų asmenų. Šio tikslo gali būti siekiama panaudojant ir ne PVM mokėtojų dokumentus – sąskaitas ar sąskaitas-faktūras, kuriose PVM neapskaičiuojamas ir neišskiriamas.

Turime akcentuoti, kad nesvarbu, kokių motyvų siekia įmonių vadovai – gerinti savo verslo sąlygas, jį plėtoti ar tiesiog nusipirkti brangų automobilį – aukščiau aprašytos veikos yra nusikalstamos.

Priklausomai nuo konkrečių aplinkybių jose gali būti tokių Baudžiamajame kodekse numatytų veikų kaip sukčiavimas (182 str.), turto pasisavinimas (183 str.), apgaulingas apskaitos tvarkymas (222 str.), dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas (300 str.) požymių.

Pilietinė pareiga reikalautų apie tokias veikas informuoti Mokesčių inspekciją arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Atsakingi už įmonės apskaitos tvarkymą ar įgalioti pasirašyti įmonės dokumentus asmenys jokiu būdu neturėtų tvirtinti savo parašais dokumentų, liudijančių sandorius, kurių tikrumo jie patys negali patvirtinti.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnis nustato, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

Tai reiškia, kad asmuo surašantis ir pasirašantis dokumentus, turi būti įsitikinęs, kad juose įrašyti duomenys yra teisingi, o juose nurodyta ūkinė operacija tikrai yra įvykusi. Priešingu atveju tokie asmenys gali būti persekiojami tiek administracine, tiek baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka.