Turtuolių mada - savas architektas
Prabangiame Žukovkos rajone pamaskvėje šiuo metu statomas namas pagal kauniečio architekto Virginijaus Juozaičio projektą, o pats projektuotojas jau metus savaitgaliams skrenda į Rusijos sostinę bendrauti su užsakovais ir toliau tobulinti rusų verslininkų šeimos “svajonių būsto”. Oro uoste architekto laukia vairuotojas su automobiliu, užsakytas viešbutis.
Dažnos netikėtos pramogos: svečiavimasis pas sostinės elito narius, vakarienės brangiausiuose Maskvos restoranuose. Kartu su savo užsakovais garsiausiuose rusų namuose besisvečiuojantis kaunietis kompanijai pristatomas taip: “Tai mūsų architektas iš Pabaltijo”. Atrodo, turėti savo architektą iš užsienio - dabar naujausia turtingų rusų mada.
Buvusių chemikų, dabar turinčių nekilnojamojo turto ir statybų verslą, Piotro ir Natalijos Ivanovų šeima “savo architektą” rinkosi itin kruopščiai. Įsigiję 40 arų sklypą miške, garsiojoje Žukovkoje (kaip žinome, čia stovi ir Rusijos prezidento namas), Ivanovai nutarė statyti “europietišką namą”. Kadangi Natalija yra gyvenusi Lietuvoje, architekto paiešką pradėjo nuo čia. Atvyko, nekilnojamojo turto agentų padedami apvažiavo didžiuosius Lietuvos miestus ir apžiūrėjo visus pastaraisiais metais pastatytus įdomesnius privačius namus. Ivanovams krito į akį V.Juozaičio suprojektuotas namas Kaune, pernai išrinktas geriausiu.
Sunku buvo priprasti netaupyti
“Rusiškas namas nėra europietiškas, - įsitikinęs V.Juozaitis. - Poreikis lakoniško stiliaus statiniui gal ir juntamas, bet paskui jis įgija rusiškų bruožų: dideli masteliai, ne vietoje naudojamos apdailos medžiagos, aukšta, aklina tvora. Norima, kad namas išsiskirtų ne stilingumu ir lakoniškumu, o matytųsi, kad jis brangus”.
Kauniečio architekto užsakovai irgi panoro namo, atvirai demonstruojančio savo prabangą, tačiau greta to iškėlė dar vieną - estetikos reikalavimą. “Su užsakovais nekalbame, kiek kas kainuoja, kalbame apie tai, kas gražu, - atviravo architektas ir prisipažino: - Maskvoje pasijutau kūrėju. Manęs nejaudino techninės idėjų įgyvendinimo problemos, projekto derinimai valdiškuose kabinetuose, nesukau galvos, kur nakvoti ar ką valgyti. Bet - sunku buvo priprasti, kad nereikia taupyti”. V.Juozaičiui teko susipažinti su brangių interjero firmų produkcija, medžiagomis, kurios Lietuvoje nėra naudojamos, nes per daug kainuoja.
Ivanovų sklype V.Juozaitis suprojektavo du namus. 700 kvadratinių metrų ploto - šeimininkams ir mažesnį - tarnams bei gausiam automobilių parkui. Šeimininkams skirtas dviejų aukštų namas, kuriame daug stiklo, egzotiškų rūšių medžio, marmuro ir pačios moderniausios inžinerinės įrangos, anot V.Juozaičio, yra “su viskuo”. “Viskas” yra reikalinga svečiams priimti. “Aš jau buvau užmiršęs, kad baliai gali vykti namuose. O ten tradicija leisti laisvalaikį namuose klesti kaip sovietmečiu”, - pasakojo kaunietis, savo užsakovams suprojektavęs ne tik svetainę, virtuvę, kiekvienam vaikui po du kambarius, miegamąjį tėvams, bet ir suomišką pirtį su rūbine, baseiną, terasą ir rūkomąjį.
Turtingas ir išsilavinęs rusas - retenybė
“Neatsisakyčiau dar projektuoti Rusijoje. Įdomu ir užmokestis - kitoks, - V.Juozaitis darė užuominą, kad honoraras šįkart buvęs itin geras. - Bet pabandyk dar sykį pataikyti ant tokių užsakovų: išsilavinusių ir turtingų!.. Aš irgi kartą buvau pataikęs “ant žulikų”: milijonierių vaidinęs batų parduotuvių tinklo savininkas tik mėgavosi bendravimu su “užsienio architektu”, kėlė absurdiškus pageidavimus, galiausiai taip nieko konkretaus ir nesutarėme”. Dabar V.Juozaitis P.Ivanovo užsakymu projektuoja gyvenamųjų namų kvartalą Maskvoje, kuris bus pavadintas “Lietuvių kaimeliu”.
Kauniečiams architektams Gintarui Balčyčiui ir Linui Tuleikiui, pagal kurių projektą pačiame Kaliningrado centre statomas 41 tūkstančio kvadratinių metrų ploto komercinis centras su prekybinėmis patalpomis, biurais ir šešių aukštų garažu, ne atlygis buvo svarbiausia. “Lietuvoje dabar didesni honorarai”, - prasitarė G.Balčytis. “Tačiau objektas - labai įdomus, - pildė kolegą L.Tuleikis. - Stovi svarbiausioje miesto vietoje. Šalia - cerkvė, savivaldybė ir pagrindinė miesto aikštė. Kai iškils, bus didžiausias, kurį teko pastatyti”.
Prieš G.Balčytį ir L.Tuleikį komercinį centrą, kurį norima pavadinti “Akropoliu”, projektavo kažkoks rusų architektas. Pakeisti jį nusprendė vienas iš užsakovų trijulės, lietuvis verslininkas Alfonsas Kėvišas. Pasak architektų, jam sukilo patriotiniai jausmai: reikia gero, modernaus statinio. G.Balčytis neslėpė, kad jų suprojektuotas stiklo pastatas tikrai modernesnis nei kiti, dabar statomi Kaliningrade. Anot L.Tuleikio, naujos šio miesto statybos byloja apie didžiavalstybines pretenzijas. Tačiau čia ne Maskva, pinigai ne tie, todėl pastatų reprezentatyvumas ir prabanga tik imituojami. Dekoratyvinė prabanga svetima senajai Karaliaučiaus dvasiai, todėl savąjį pastatą kauniečiai architektai projektavo atsižvelgdami į vietos, kurioje iškils, istoriją. Ikisovietiniu laikotarpiu čia stovėjo mugių paviljonas.
Reikalauja “visiškai atsiduoti”
“Lyginant su rusų projektuotojais, lietuviai gyvybiškiau perėmė vakarietiškas architektūros sroves, jų estetinis suvokimas - labai aukštas”, - lietuvių architektus kaip galimą eksporto prekę į Rusiją gyrė L.Tuleikis. G.Balčytis pastebėjo, kad yra dar viena, patraukli rusų užsakovams savybė: lietuviai moka jų kalbą ir juos supranta.
Kas savaitę ar kas dvi į Kaliningradą vykstantys kauniečiai architektai savo kailiu patyrė, kaip per 15 metų pasikeitė mūsų mentalitetas. “Su rusais dirbti sunku ir tiesiog neįmanoma”, - konstatavo G.Balčytis. “Tenka įrodinėti kiekvieną teiginį ir įtikinėti, kad nesi apgavikas. Turi papildomai aiškinti daugybę dalykų: kaip turėtų dirbti kiti projektuotojai ar statybininkai”, - skundėsi L.Tuleikis. Be to, jo pastebėjimu, rusai užsakovai tikisi, kad bendraujant projekto reikalais jiems “visiškai atsiduosi”, bendrausi pamindamas net savo privatumą.
L.Tuleikis papasakojo apie užsakovo iš Kaliningrado telefono skambutį šv.Kalėdų rytą. Nors buvo įspėtas, kad tuo metu reikalai netvarkomi, paskambino, teiravosi kažkokio nieko, reikalavo, kad architektas skambintų kitam ir patikslintų jo norimą sužinoti skaičių. Didžiausiu savo pagalbininku bendravime, panašiame į alinančias derybas, su užsakovais Kaliningrade kauniečiai vadina lietuvių verslininką A.Kėvišą: “Jis didysis entuziastas viską padaryti labai gerai”.
Nebe pirmą pastatą Kaliningrade projektuojantys architektai įsitikinę, kad lietuvių projektuotojai pasirengę dirbti užsienyje, bet tik Rytų kryptimi. Dirbti Vakaruose trukdytų vietos kalbos barjeras, tenykščių statybų reikalavimų nežinojimas. “Negyvenant ten neįmanoma gauti užsakymų”, - teigė G.Balčytis. O L.Tuleikis pastebėjo, kad Lietuvoje nėra stiprių, besiplečiančių tarptautinių architektų biurų.
Pasitikrino, ar Lietuvoje - ne viduramžiai
Tuo tarpu kitas Kauno architektas Algimantas Kančas paliudijo, kad lietuviai architektai savo kūrybą jau eksportuoja ne tik Rytų, bet ir Vakarų kryptimi. “Grįždami iš Oslo lėktuve susitikome vilniečių architektų būrelį. Jie, kaip ir mes, norvegams rengia viešbučio rekonstrukcijos projektą”, - pasakojo A.Kančas.
A.Kančo vadovaujamos architektų grupės rekonstruojamas viešbutis stovi netoli Oslo esančiame Joviko kurorte. 1952 metais prie giliausio Norvegijos ežero pastatytas viešbutis yra norvegų modernizmo architektūros paminklas. Jo rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus, kaip ir G.Balčyčio bei L.Tuleikio komercinio centro Kaliningrade projektą, svarstė vietinė valdžia. Tik reagavo skirtingai. Rusai lietuvių darbą entuziastingai gyrė, o norvegai dar ir domėjosi, kaip čia tie lietuviai atsirado. A.Kančo neįžeidė tokia Joviko tarybos narių reakcija. Jis nenustebo ir kai 30 norvegų statybininkų, baseinų, vėdinimo, elektros specialistų, dirbsiančių rekonstruojant viešbutį Jovike, grupė panoro atvykti į Lietuvą ir išsiaiškinti, koks čia naujų statybų lygis. Gal čia dar viduramžiai? “Nenuostabu, apie lietuvius norvegai žino tik iš kriminalinių savo laikraščių puslapių”, - paaiškino situaciją kaunietis.
A.Kančas neslėpė, kad norvegų užsakovams patiko ne tik ankstesni jo projektai ir darė įspūdį darbo su jų tautiečiais patirtis (kaunietis projektavo norvegų ambasadą Vilniuje, ICM aukštąją mokyklą Kaune). “Aišku, kad mes kainuojame pigiau nei norvegai, - sakė architektas. - Bet dar prisideda nuolatiniai skraidymai į Oslą ir atgal, už kuriuos sumoka užsakovai, tai net nežinau, ar būsime pigesni”.
Sulaukė kvietimo kartu padirbėti
Kauniečiams architektams patikėta užduotis - modernizuoti 80 kambarių viešbutį, pakeisti interjerus (kiekvienas numeris privalėsiąs būti unikalus), įrengti konferencijų salę ir - svarbiausia - įspūdingą vandens procedūrų - SPA - centrą. Šis turįs būti ne blogesnis nei jau esantys Norvegijoje ir netoliese. Norvegai kauniečių architektų grupelei surengė ekskursiją po pačius geriausius SPA centrus. Vieno jų pažiūrėti buvo skrendama net į Reikjaviką.
Apibūdindamas užsakovus norvegus A.Kančas sakė, kad nuo lietuvių jie mažai skiriasi. Žino, ko nori, siekia, kad būtų gražu, bet prašo sutilpti į numatytą sąmatą. Tik norvegai ilgiau nei lietuviai svarsto prieš priimdami sprendimą.
Tačiau lietuvių architektams projektuoti Norvegijoje, anot A.Kančo, įmanoma tik su vietinių kolegų grupe, išmanančia įstatymus ir statybų reikalavimus. Bet tokia praktika esanti visoje Europoje - užsieniečių projektus adaptuoja vietiniai. A.Kančas pasidžiaugė kolegų iš Norvegijos įvertinimu. Viešėdamas dabar viename garsiausių pasaulyje norvegų architektų biurų “Snoheta” jis sulaukė kvietimo: “Bet kada galime kartu padirbėti”.
Kuria viešbučių tinklo interjerus
Bendrovės “Jungtinės pajėgos” bendrasavininkė, architektė Audra Kaušpėdienė nė kiek nesistebi, kad lietuvių architektų projektai tapo eksporto produktu į kaimynines šalis. “Aplinkui mus visoms šalims (matyt, ir Lenkijai, ir Baltarusijai) trūksta geros architektūrinės mokyklos. Užsienio užsakovams imponuoja mūsų sugebėjimai ir žodžio tesėjimas”, - lietuvių architektų privalumus tarptautinėje rinkoje vardijo A.Kaušpėdienė.
“Jungtinės pajėgos” turi projektavimo patirties Rusijoje, o dabar turi užsakymą Rygoje. Prieš 3-4 metus kauniečiai projektavo administracinius pastatus bendrovės “Jukos” naftininkų miestelyje Sibire. “Šie užsakovai buvo pasirengę bet kam. Jiems jokios skirtumo, kas projektuoja: japonai, italai ar lietuviai. Viskas įperkama”, - prisiminė A.Kaušpėdienė. Tačiau šis projektas taip ir liko nerealizuotas dėl visiems žinomų politinių įvykių.
Šiuo metu A.Kaušpėdienės vadovaujamas kolektyvas ką tik baigė rengti viešbučio Rygoje interjero projektą. Šį užsakymą “Jungtinės pajėgos” gavo laimėjusios pernai paskelbtą konkursą. Viešbučių tinklas “Europa Royal” priklauso lietuvių verslininkams. Pastatas Rygos centre bus pirmasis didelių plėtros planų turinčio tinklo viešbutis užsienyje. Jau nupirktas sklypas Bukarešte, dairomasi žemės Taline ir Varšuvoje. Tikėtina, kad pastaruosiuose viešbučių interjerus taip pat kurs “Jungtinės pajėgos”.
“Užsakovai ieškojo stabilios projektuotojų kompanijos, galinčios sukurti vieningą viešbučių tinklo stilių ir įprastą komfortą”, - pasakojo A.Kaušpėdienė. Surengtame konkurse dalyvavo gal dešimt architektų komandų, viena jų - net iš JAV. “Normalu, kad amerikiečiai buvo neįperkami ir kad realiai konkurse varžėsi tik posovietinių šalių atstovai”, - pasakojo architektė.
Patys latviai istorinio pastato neįpirko
Anot A.Kaušpėdienės, užsakovų pasirinkimą lėmė ne tik “Jungtinių pajėgų” kūrybinis stilius, bet ir galimybė patogiau bendrauti su projektuotojais. “Susitinkame čia pat, Vilniaus biure”, - architektė lakoniškai apibūdino valandos kelio atstumą nuo jos darbo stalo Kaune.
Įdomi XIX a. pastato Rygoje, kuriame įsikurs lietuvių viešbutis, istorija. Benjamino namu vadinamame pastate buvo pasirašytas Latvijos Nepriklausomybės aktas, o pastaraisiais metais čia veikė Rašytojų namai. Susigrąžinęs pastatą buvusių savininkų palikuonis, gyvenantis JAV, pirmiausia jį pasiūlė pirkti valstybei. Tačiau latviai pačiame Rygos centre stovinčio pastato neįpirko. Taip “Benjamino namas” pateko į lietuvių verslininkų rankas.
“Jungtinės pajėgos” užsimojusios būsimo viešbučio interjere išlaikyti XIX a. statinio neoistorizmo stilių. Kadaise vienai šeimai skirtas namas taps prašmatniu 60 kambarių viešbučiu su restoranu, konferencijų sale ir kazino.
“Pasaulio globalizacija greitai padarys savo. Projektavimas netruks tapti darbu, kuris atliekamas nebūtinai būnant toje vietoje”, - prognozavo A.Kaušpėdienė ir kaip pavyzdį nurodė užsienio architektų susidomėjimą Laisvės alėjos atnaujinimo idėjų konkursu.
