Laikraštyje perskaičiusios skelbimą, jog Palangoje esantiems svečių namams reikalingos barmenės-padavėjos, šiaulietės kreipėsi nurodytu adresu — į Šiauliuose esančią bendrovę.
Jas pasitikusi moteris paaiškino, kad už dieną mokės 30 litų, 5 procentus nuo apyvartos, priklausys ir arbatpinigiai.
Svečių namuose jas pasitikęs darbdavys, pasak merginų, ignoravo jų prašymus pasirašyti sutartį, liepė rengtis darbo drabužiais ir eiti dirbti.
Nors, merginų teigimu, buvo tartasi dėl pusės etato, jau pačią pirmąją dieną už dyką jos dirbo nuo 9 ryto iki 24 valandos vakaro. Nors abi merginos manė dirbsiančios padavėjomis, vienai teko būti indų plovėja, kitai — virėjos padėjėja.
Atidirbo merginos tris dienas — nuo 9 ryto iki vidurnakčio, o darbo sutarties kaip nematė, taip nematė. Galiausiai už tris dienas gavo po 100 litų ir pažadą likusią sumą atgauti Šiauliuose.
Šiauliuose merginos tikina vietoj pinigų buvusios apdovanotos įžeidimais, grasinimais apšmeižti. Nenusileido — patraukė į Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Šiaulių skyrių. Čia sužinojo, jog joms pasakytu pavadinimu bendrovė neegzistuoja.
