O tai daryti vis sunkiau ir dar dėl vienos priežasties — gerokai smunka vartojimas, vis daugiau žmonių renkasi turgų, važinėja apsipirkti į Lenkiją. Tad bet kokiu atveju tokia padėtis ilgai laikytis negali — arba kainos turi mažėti, arba prekybininkai, norėdami išlaikyti esamą padėtį, dar labiau spaus gamintojus, šie — žaliavos tiekėjus; dėl to gali kilti bankrotų, sumažėti pasiūla, vėl kilti kainos. Bet kokiu atveju laimėjusiųjų sąraše vartotojų nebus — tai galima spėti iš bendros įvykių logikos mūsų šalyje.
Neįveikiamas disbalansas
Paprastai prekybos tinklų veiklos ribojimą palaikantys politikai nesunkiai paverčiami kvailiais, neišmanančiais laisvosios rinkos dėsnių ir ketinančiais į šalį sugrąžinti socialistinį planinį ūkį — esą, kaip viskas vystosi, tegul taip ir būna, viską į savo vietas sustatys laisvoji rinka.
Tačiau ir Europos Parlamentas (EP) gegužę taip pat ketina parengti bei priimti įstatymą, reguliuojantį prekybos tinklų įtaką. Tiesa, EP prieš kelerius metus atliko studiją dėl prekybos tinklų įtakos ekonomikai. Apie tai jau rašėme, tačiau ta studija neatskleidė nieko naujo ir guodžiančio — jų įtaka nėra vien teigiama, tad šioje srityje reikia kažko imtis.
Tiesa, kalbant apie blogą padėtį, neverta užmiršti, kad senosiose ES šalyse gyventojai per mėnesį vidutiniškai išleidžia maistui daugiausia trečdalį, o ne du trečdalius šeimos pajamų. Nereikia būti dideliu ekonomistu, kad suvoktum, jog vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus neturėtų 15 minučių medituoti ties dešros gabalėliu, pirkti jį ar ne, tarytum ketintų įsigyti automobilį ar bent jau televizorių. Kiekvienas supranta, kad jei rezultatas blogas — klaida kažkur vis dėlto turi būti.
Europoje brangimas dar didesnis
Tačiau ketinimus riboti prekybos centrų antkainius ir Europos tiekėjai vertina atsargiai — jų manymu, didieji centrai ras būdų, kaip apeiti naująją tvarką. Prekybininkams, pasak žiniasklaidos, tokie mėginimai reguliuoti taip pat nekelia nei džiaugsmo, nei baimės — matyt, kaip ir pas mus suvokiama, kad padėtis pernelyg įsišaknijusi, tad vienkartinėmis akcijoms ją vargiai pakeisi.
EP narių nuomone, prekybos tinklų koncentracijos didėjimas pradėjo neigiamai veikti pirkėjus ir smulkiuosius gamintojus, dėl to planuojama riboti pardavėjų taikomus antkainius. EP jau parengė rezoliuciją dėl maisto kainų — ja numatoma nustatyti mažmenininkų, perdirbėjų ir pirminės produkcijos gamintojų prekybos pelno maržą.
„Remiantis turimais įrodymais, didieji prekybos centrai piktnaudžiauja savo perkamąja galia taikydami Europos Sąjungos ir užsienio tiekėjams neleistinai mažas kainas bei nesąžiningas sąlygas. Galutinė vartotojų mokama kaina Europoje iki 5 kartų viršija supirkimo kainą“, — būtinybę reguliuoti grindžia EP Žemės ūkio reikalų komiteto narys Gintaras Didžiokas.
Nepaisant to, kad brangimas pas mus lyg ir mažesnis, kalbama — daugiausia apie 3 kartus, tačiau mūsų kainos kažkodėl beveik susilygino su europinėmis maisto kainomis... Matyt, ten dar veikia kažkokie kiti reguliavimo ar paprasčiausio sveiko proto mechanizmai, teigiantys, kad tam tikra ydinga padėtis negali tęstis amžinai. Tad reikia tai turėti omeny ir nesistengti eiti rizikingu liepteliu iki pat galo...
Beje, panašus antkainių reguliavimas buvo įvestas ir Rusijoje, tačiau ir ten tai nepasiteisino. Prekybininkai rado įstatymo aplinkkelių — buvo steigiamos tarpininkų įmonės, ir kainos lentynose nesumažėjo.
Ne, tai ne sapnas...
Bandyti reguliuoti prekybos antkainius buvo bandoma ne vieną sykį. 2007 m. pabaigoje įstatymas buvo pateiktas, bet atmestas, 2008 m. vasarą vis dėlto buvo pateiktas. Tuomet buvo pavesta Vyriausybei pateikti analizę, kuri dienos šviesos taip ir neišvydo — apie prekybininkų antkainius ir prekybos tinklų įtaką ekonomikai sklando padavimai, legendos ir pavienės fragmentiškos žinios.
Tiesa, tuomet buvo kelti gana žemiški tikslai, tarsi stengiantis apeiti problemos esmę — buvo bandoma suvaldyti infliaciją, nes tuo metu vyko didysis kainų augimas. Žinoma, kainos kaip augo, taip ir augo.
Įdomiausia, kad tuomet apie problemą buvo kalbama lygiai tokiais pačiais žodžiais kaip ir dabar — diskusijoje nepasistūmėta nė per žingsnį.
P. Gražulis kalbėjo, kad prekybos tinklai diktuoja madas, iš gamintojų reikalauja milžiniškų mokesčių — mėnesinio apyvartinio, metinio apyvartinio, įėjimo į rinką, išėjimo iš rinkos, rampos ir t. t. Pasak jo, pritaikius įstatymą, kainos sumažėtų 20 proc., įsivyrautų gerokai sveikesnė atmosfera tarp perdirbėjų ir žemdirbių, nes dabar, prekybos tinklams spaudžiant perdirbėjus, pastarieji spaudžia žemdirbius, o šie kartu su vartotojais lieka atpirkimo ožio vietoje.
Laisvosios rinkos instituto ekspertai kalbėjo, kad, sakykim, lentynos mokesčiai yra pagrįsti, nes gerų vietų skaičius — ribotas. O dėl paties reguliavimo — prekybos įmonės sukurs porą papildomų įmonių tarpininkų, kurie atsiims tą likusią antkainio dalį — tikra tiesa, taip, sakykim, vyko Rusijoje.
P. Auštrevičius, beje, pripažino, kad mažmeninė prekyba pas mus labai koncentruota, reikėtų daugiau mažų parduotuvėlių, kurios pardavinėtų prekes pigiau ir taip sudarytų konkurenciją prekybos tinklams.
Tačiau iš kur jos turėtų atsirasti, kaip niekas nežinojo, taip ir nežino. Šiuo metu parduotuvėlės pardavinėja produktus ne pigiau už prekybos tinklus, o brangiau, nes perka juos prekybos tinklų urmo bazėse. Ko gero, iš tikrųjų reikės laukti, kada viską išspręs laisvoji rinka, kuri priimti sprendimų, kaip ir mūsų valdžia, kažkodėl taip pat neskuba...