– Kaip atrodo situacija Lietuvoje iš šalies? Kurioje iš Baltijos šalių situacija geriausia?
– Manau, kad specifinė, sunki situacija, jei ne krizė, Baltijos šalyse susiklostė dar prieš tai, kai prasidėjo pasaulinė krizė. Jos požymiai pasirodė 2007 m. viduryje. Situacija gerokai suprastėjo praėjusių metų rugsėjį ir spalį.
Gerokai prieš tai Latvija sulaukė sunkumų dėl ekonomikos perkaitimo, didžiulės infliacijos, pradėjusi smarkiai viską lėtinti nebūtinai turėdama visus reikalingus įrankius. Jie vis dar turėjo itin atvirą ekonomiką, kuri labai naudinga gerais laikais, bet atėjus sunkmečiui ji sukelia ekonomikos valdymo problemų.
Latvija buvo ankstyvas įspėjimas apie krizę, nors niekas jo tuomet nepamatė. Galbūt viską vertino kaip pasaulinių problemų išraišką. Dabar pasaulinė krizė Latviją įstūmė į kur kas sudėtingesnę situaciją. Tačiau ji turi įtakos kiekvienai šaliai visame pasaulyje, šiame regione, taigi ir pas jus.
Lietuva, lyginant su Latvija, yra didesnė šalis ir turi didesnę bei įvairesnę ekonomiką. Ji mažiau priklausoma nuo tarptautinių kreditų srautų. Todėl esate mažiau pažeidžiami. Tai patvirtina skaičiai. Kadangi Lietuvoje nebuvo tokios didžiulės infliacijos kaip Latvijoje, dabar jūsų ekonomikos sulėtėjimas nėra toks gilus. Bet akivaizdu, kad smukimo neišvengsite, kaip prognozuoja ekonomistai. Tai bus gana greitas nusileidimas. Net praėjusių metų viduryje jūsų ekonomika augo daugiau nei 5 proc., o dabar augimas krenta iki 0 proc. ar dar žemiau.
Pagal normalius standartus tai yra sunkus metas, bet nebus taip prastai kaip Latvijoje. Situacija kol kas yra suvaldoma. Gerai, kad įvyko rinkimai. Blogiau, kad išlieka politinių konfliktų rizika, valdančiąją koaliciją sudaro daug partijų. Šiai Vyriausybei teks įveikti krizę. Ankstyvi žingsniai apkarpant biudžetą ir iš karto atvėsinant lūkesčius buvo naudingi. Manau, kad vilčių prigesinimas yra svarbus. Kuo anksčiau žmones grąžinsi į realybę, tuo lengviau bus tvarkytis ir imtis tam tikrų priemonių.
Todėl man atrodo, kad Lietuva, nors ir nėra tarp geriausiai besilaikančių Europos šalių, nėra ir tarp tų, kurios atsidūrė prasčiausioje situacijoje.
Kaip ir kitos buvusios sovietinės šalys – Europos Sąjungos naujokės, Lietuva vis dar turi naudos iš Vakarų vijimosi proceso. Dar reikia tam tikrų investicijų, kurioms dabartinės sąlygos gali būti palankesnės. Kai statybų sektorius plečiasi, trūksta darbuotojų, statybinės medžiagos, plienas ir cementas būna itin brangūs. Šiuo metu kainos smuko, bet vis tiek reikia tiesti kelius ir pan. Tai nėra blogas laikas didinti viešąsias investicijas. Su jomis galite atlikti daug naudingų dalykų. Štai galimybė. Pirma, neprarasite pinigų. Iš Airijos ir kitur grįžta emigrantai, apimti streso, nelaimingi, nes mieliau liktų užsienyje. Galbūt viešųjų investicijų augimas jiems suteiks darbo. Būtent tai siūlyčiau Lietuvai, o ES raginčiau suteikti finansinę paramą iš struktūrinių fondų. Dar vienas privalumas – tai yra puikus laikas naudoti struktūrinių fondų lėšas. Šie pinigai bus dar vertingesni, nes už tą patį milijoną eurų galėsite nutiesti daugiau kilometrų kelių.
– Ar mūsų valdžia padarė klaidų, dėl kurių ekonominė situacija yra prastesnė nei galėjo būti? O gal priešingai – neatliko kažko, kas būtų padėjęs lengviau išsikapstyti iš krizės?
– Visada galima peržiūrėti Vyriausybės sprendimus ir sakyti, kad viena ar kita ji galėjo padaryti geriau. Bet visos Baltijos šalys savo laiku buvo gana gerai valdomos. Turite gana mažą viešąjį sektorių, palyginti nedidelį viešąjį įsiskolinimą.
Ankstesnė Vyriausybė nedaug ką galėjo padaryti, krizė yra pasaulinė. Lietuva yra maža šalis, todėl nedideli pokyčiai būtų turėję menką poveikį.
Nuo pat Rusijos krizės Lietuva buvo puikiai valdoma, visus pastaruosius 10 metų. Anksčiau gal buvo kitaip. Bet tuomet Lietuva buvo įstatyta į tinkamas vėžes. Žinau, kad buvo politiškai nestabilių laikotarpių, konfliktų. Tačiau nepaisant to, makroekonominė politika, kuri šiuo atveju yra svarbiausia, buvo įgyvendinama sėkmingai.
Faktas, kad Lietuva siekė įstoti į ES, ruošėsi įsivesti eurą, partijos sutarė dėl šių įsipareigojimų, buvote disciplinuojami ir iš išorės. Pagunda imtis neteisingos politikos buvo pernelyg silpna.
– Užsiminėte apie Rusijos krizę. Dabartinis sunkmetis Lietuvoje dažnai lyginamas su ja – ir paprasti žmonės, ir politikai, finansininkai bei ekonomistai svarsto, ar situacija bus sunkesnė.
– Nepamenu, kaip stipriai po Rusijos krizės smuko Lietuvos BVP (1998 m. I pusmetį BVP augo 9,3 proc., II pusmetį – 5,1 proc., o 1999 m. krito 3,9 proc., vien eksportas į Rusiją per metus sumažėjo maždaug 70 proc. – DELFI). Galbūt dabartinė krizė nebus tokia stipri. Po Rusijos krizės ekonomika atsitiesė gana greitai, per pusantrų metų. Net pačioje Rusijoje.
Maždaug 30 proc. devalvacija Rusijos verslininkams tapo stipriu stimulu atsigauti. Tai padėjo kaimynams. Savo ruožtu kaimyninės šalys perorientavo savo eksporto srautus į Vakarų Europą.
Dabar nėra kur pasislėpti. Visos rinkos, į kurias galbūt norėtumėte plėstis, susiduria su sunkumais. Tai gali tęstis kur kas ilgiau.
Tokio skurdo, kaip prieš 10 metų, kai dalis žmonių tiesiog badavo, nebus. Socialinis stabilumas yra kur kas didesnis, turite daugiau pinigų. Bet tai gali tęstis ilgiau. Nenustebčiau, jei sunkmetis užtruktų trejus metus.
– Kokioje situacijoje dabar būtų Lietuva, jei turėtume eurą? Kada, jūsų manymu, galime jį įsivesti?
– Jei Lietuva jau būtų euro zonoje, būtumėte ne tokie jautrūs, pavyzdžiui, spekuliacijų apie valiutas spaudimui. Nors Lietuvai pakankamai sekėsi, jei spėju teisingai ir krizė tęsis trejus metus, bus nelengva tokį ilgą laiko tarpą nuolat saugoti savo valiutą.
Krizė sustiprina argumentus už priklausymą stiprios valiutos zonai. Jūs būtumėte tik maža didelės teritorijos dalis. Lietuva nesusilpnintų eurozonos. Lenkija galbūt sustiprintų, galbūt ne, bet Lietuva nedarytų jokio poveikio euro stiprumui. Tačiau euras teigiamai paveiktų jūsų ekonomiką.
Įsivesti eurą dabar būtų nepaprastai sunku. Tam, be kita ko, reikia lengvai nuspėjamų ekonominių sąlygų artimiausiems 3-5 metams. Dar vienas aspektas – eksportas. Jei prisijungiate prie euro esant per pernelyg aukštam jo ir lito santykiui, eksportuotojai gali nukentėti. Krizė yra netinkamas metas prisijungti prie eurozonos. Ateitis kol kas labai neaiški, todėl nepatarčiau Lietuvai to daryti. Žinoma, reikia siekti įsivesti eurą, atitikti Mastrichto kriterijus. Nepaisant to, kad litas susietas su euru, palaukčiau ir pažiūrėčiau, ar jų santykis yra pats geriausias, ypač atsižvelgiant į eksportuotojus.
– Kaip ilgai lauktumėte?
– Sunkiausias pasaulinės krizės periodas gali baigtis vasarą, bent jau bus aišku, kurie bankai neišsilaikys, kurios investicijos žlugs, kam pasaulinėje bankų sistemoje prireiks nacionalizavimo. Tuomet vis dar būsime recesijoje, tačiau bent jau finansinė pusė bus aiškesnė. Manau, kad tada bus lengviau prognozuoti.
Bet vienas dalykas yra norėti prisijungti prie eurozonos apskritai ir naudotis to privalumais. Tačiau kas kita yra laikas ir kiti techniniai dalykai, kuriuos turi tiksliai nustatyti centrinis bankas. Todėl jei dėl jų apsispręsite klaidingai, kažin ar sulauksite daug naudos.
– Ar patartumėte Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims devalvuoti savo valiutas?
– (Ilgokai patylėjęs pasidomi, ar apie tai daug diskutuojama Lietuvoje) Devalvavimas yra paskutinė – gal ne paskutinė, bent kuo vėliau įgyvendinama priemonė. Neskubėčiau to griebtis. Tokioje neblogai valdomoje ekonomikoje, kaip Lietuvos, yra daug kitų dalykų, kuriuos galima atlikti pirmiau – pažaboti infliaciją, padidinti darbo produktyvumą, sumažinti realius darbo jėgos kaštus. Jei žmonėms mokėsite mažiau, o jie dirbs efektyviau, jų darbas taps santykinai pigesnis.
Nematau neišvengiamos būtinybės devalvuoti valiutas, bent jau ne Lietuvoje, galbūt Latvijoje. Viena iš didžiausių problemų krizės metu yra nestabilumas. Devalvavimas gal sukelti dar didesnį nestabilumą, ypač jei investuotojai galvos, kad vėliau gali sekti pakartotinis devalvavimas. Būtent tai dabar vyksta Rusijoje. Vladimiras Putinas patikino, kad devalvavimo nebebus, bet jie tai daro kone kiekvieną dieną. Tai skatina neaiškumo ir nestabilumo jausmą. Žvelgiant iš ekonominio taško, geriausia būtų priimti sprendimą ir vėliau jo laikytis. Nerūpestingas kalbėjimas daug kainuoja (juokiasi).
– Viena didžiausių Lietuvos problemų – menkos užsienio investicijos. Kaip galima jų pritraukti?
– Tai visada būna naudinga. Investicijos ne tik atneša pinigų, bet ir papildomų žinių, vadybos sugebėjimų ir pan. Problema ta, kad Lietuva nedidelė šalis. Didžioji dalis užsienio investicijų Rytų Europoje buvo skirta sukurti vietos rinkoms. Taigi jei būtumėte didesnė šalis – tokia kaip Lenkija, Ukraina ar Rusija, užsienio kompanijai būtų verta pastatyti gamyklą, sukurti platinimo tinklą, kuris aptarnautų tą gamyklą. Lietuva tokio patrauklumo neturi. Nors, žinoma, jis ne nulinis, tai nėra visiškai nieko.
Sunku patarti, kaip stiprinti jūsų patrauklumą investuotojų akyse. Negalite tapti didele šalimi. Būtų gerai, jei Lietuva taptų turtingesnė, - tuomet jūsų rinka būtų patraukti. Kitas į priekį stumiantis dalykas yra eksportas. Ieškokite savo konkurencinių pranašumų. Deja, Lietuva pražiopsojo didžiulę automobilių pramonės investicijų bangą, „užliejusią“ Centrinę Europą. Čekija, Lenkija, Vengrija sulaukė tokių investicijų, kaip ir Rumunija ar Ukraina. Ten buvo įkurtos gamyklos – tiek aprūpinti vietos rinkas, tiek eksportui.
Lietuvai reikia ieškoti savo privalumų. Kas jais galėtų tapti? Žemės ūkis, maisto pramonė, galbūt turizmas, bet jį nori vystyti visi – visur girdi, kad „mano šalis yra ypatinga“. Tai tiesa, Vilnius yra gražus miestas, galima tikėtis didesnių investicijų jame. Žinau, kad lietuviai sėkmingai dirba informacinių technologijų srityje. Šios žinios yra itin mobilios. IT inžinieriai mieliau keliauja dirbti į Ameriką nei ateina šios srities kompanijos ateina.
– Jei dirbtumėte Lietuvos premjero komandoje, ką jam patartumėte?
– Krizė yra tokia globali, kad nėra jokių receptų, kaip tokia nedidelė šalis kaip Lietuva galėtų pati sau padėti. Reikia kruopščiai kontroliuoti viešuosius finansus, bet nevengti investicijų į viešąjį sektorių, nes infrastruktūrai tobulinti apsimoka skolintis. Iš to galima gauti naudos ir sukurti naujų darbo vietų, kai privatus sektorius atleidžia darbuotojus, o emigrantai sugrįžta.
– Šviesios krizės pusės?
– Bet kokie pokyčiai atveria galimybes. Galima, pavyzdžiui, vystyti su nuolaida parduodamo maisto parduotuves. Viena interneto kompanija urmu superka iš prekybos centrų maisto produktus, kurių galiojimas baigiasi. Ji sėkmingai gyvuoja, nes produktus perka už nedidelę kainą. Tas maistas yra tinkamas vartoti, tik tiek, kad jo galiojimo laikas trumpesnis. Ši kompanija su atitinkamų institucijų palaiminimu parduoda ne senas supuvusias daržoves, o gamykloje supakuotą maistą. Sakykime, tai yra sriuba, supilta į skardinę. Gali būti, kad ji nesuges niekada, tik atrodys keistokai.
Jei turite atliekamų grynųjų pinigų, galite nebrangiai nusisamdyti darbininką namui nudažyti.
Krizė yra puiki galimybė žmonėms, kurie anksčiau buvo pakankamai protingi ir susitaupė pinigų, nes dabar – pats geriausias laikas juos leisti.
