Kaip sakė kažkuris iš garsiųjų ekonomistų, devalvavimas – tai nieko asmeniško. Patikslinsiu, devalvavimo priežastys, žinoma, yra bendravalstybinės, tačiau padariniai – net labai asmeniški, nes 99,9 proc. žmonių juos patiria savo kailiu. Tik retais atvejais valiutos devalvuojamos be rimtos priežasties, asmenine diktatoriaus ar voliuntaristiškai nusiteikusios demokratiškos vyriausybės valia. Pagrindiniai devalvavimo veiksniai:
a) stringantis šalies prekių konkurencingumas vidaus ir tarptautinėje rinkose, bloginantis užsienio prekybos ir einamosios sąskaitos balansą. Nuvertinus nacionalinę valiutą, vietos prekių pardavimo pajamos ir pelningumas trumpuoju laikotarpiu išauga, o importas tampa santykinai nuostolingesnis;
b) didžiulis valstybės biudžeto deficitas, didinantis „tuščių“ pinigų išleidimo į apyvartą pavojų arba uždedantis nepakeliamą skolų naštą ant šalies verslo ir gyventojų pečių;
c) masinis indėlininkų antplūdis į komercinius bankus, verčiantis centrinį banką leisti likvidumo injekcijas ir didinti neužtikrintų užsienio valiuta pinigų kiekį;
d) anksčiau minėtų veiksnių kombinacija, kurią gali sutirštinti politinės arba socialinės priežastys, t. y. silpnos vyriausybės, streikai ir kitokie socialiniai neramumai.
Populiariausi Lietuvos saloniniai ir buitiniai pokalbiai finansų tema šiuo metu yra galimas lato devalvavimas ir jo įtaka lito stabilumui. Ir pats sau leidžiu kartkartėmis pajuokauti, ramindamas pašnekovus, kad Baltijos valstybės menkai koordinuoja savo veiksmus, todėl, iškilus devalvavimo poreikiui, veikiausiai darytų tai pavieniui.
Tuomet svarbiausia atsakyti į klausimą, kas būtų tas hipotetinis nelaimėlis, kuriam tektų devalvuoti pirmajam. Vertinant tiek objektyvią situaciją, tiek žmonių nuotaikas, šiandien silpniausia Baltijos valstybių valiutų grandis yra Latvija. Tad pirmiausia patikrinkime, kiek dabartinė Latvijos būklė atitinka tipinius devalvavimo atvejus?
Ar Latvija ant devalvavimo slenksčio?
Latvijos eksporto konkurencingumas 2006–2008 m. nukentėjo labiausiai iš visų Baltijos valstybių, nes infliacija laikėsi itin aukšto lygio (žr. diagramą). Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertų atliktas lato pusiausvyros kurso euro atžvilgiu tyrimas parodė, kad realiai Latvijos valiuta yra šiek tiek pervertinta. Be to, pastaruoju metu šalies problemas pagilino Vidurio ir Rytų Europos valiutų nuvertėjimas, pabloginęs latviškų prekių konkurencingumą užsienio rinkose.
Kai kurių finansų institucijų analitikai net priėjo išvadą, kad TVF, svarstydamas finansinės paramos Latvijai sąlygas, siūlys devalvuoti latą ir taip atlikti būtiną jo kurso korekciją. Čia galima įžvelgti tam tikrą nelogiškumą – Latvijos valdžios atstovai kreipėsi į TVF, siekdami išvengti lato nuvertinimo, o pastarasis kaip tik to ir reikalauja... Neseniai vykusios Latvijos ir TVF konsultacijos patvirtino tokių gandų nepagrįstumą.
Tam tikras Latvijos konkurencingumo atkūrimo viltis siečiau su smarkiai lėtėjančia infliacija ir mažėjančiu darbo užmokesčio sąnaudų spaudimu. Mažėjant bendrajam vidaus produktui (BVP) ir kylant nedarbo lygiui, realusis darbo užmokestis 2009 m. sumažės. Kitaip nei kai kurios Vakarų Europos šalys, Latvija neišsiskiria centralizuotomis profsąjungomis, o tai leidžia darbo užmokesčiui lanksčiai prisitaikyti prie kintančių ekonominių sąlygų.
Galima teigti, kad laisvai kintantis darbo užmokesčio dydis yra „garo nuleidimo“ ventilis, saugantis fiksuotojo valiutos kurso režimą nuo krizių. Kad ir kaip būtų, kitais metais Latvijai nepavyks išvengti eksporto sąstingio, tačiau, „susitraukus“ vidaus rinkai, importas gali net visiškai sumažėti ir lemti užsienio prekybos deficito mažėjimą.
Rimtus pavojus įžvelgčiau Latvijos valstybės biudžeto srityje. Solidžios finansų institucijos prognozuoja, kad šalies biudžeto deficitas kitais metais pasieks 4–5 proc. BVP lygį. Nors Latvijos premjeras Ivaras Godmanis paskelbė parlamentui apie būtinybę apkarpyti viešąsias išlaidas ne 570 mln., o 1 mlrd. dolerių, į nugarą „kvėpuoja“ banko „Parex“ bėdos. Maždaug 60 didelių kreditorių, tokių kaip Japonijos „Mizuho“, Vokietijos „Commerzbank“, Austrijos „Raiffeisen“ ir kt., laukia, kokiomis sąlygomis jiems bus išmokėta beveik 1 mlrd. dolerių sindikuotų paskolų, suteiktų bankui „Parex“.
Iki tol skeptiškai žvelgę į Lietuvos krizės įveikimo planą, latviai po TVF vizito ėmėsi labai panašių veiksmų. Pagrindinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas bus padidintas nuo 18 iki 21 proc., lengvatinis – nuo 5 iki 10 procentų. Iš lengvatinio PVM tarifo prekių ir paslaugų sąrašo išbraukta medicinos įranga, knygos, laikraščiai ir žurnalai, viešbučių ir restoranų, kino bei sporto renginių paslaugos ir t. t. Numatyta padidinti benzino akcizą 18 proc., dyzelino – 21 proc., vyno – 33 proc., nealkoholinių gėrimų ir kavos – 100 procentų. Kita vertus, gyventojų pajamų mokesčio tarifas turėtų sumažėti nuo 25 iki 23 proc., o neapmokestinamųjų pajamų dydis – išaugti nuo 80 iki 90 latų. Nepaisant šių pastangų, 2009 m. Latvijos ekonomikai smukus 5 proc., biudžeto pajamų surinkimas būtų itin įtemptas.
Tiesa, lato stabilumui tiesioginį pavojų keltų ne tiek biudžeto deficitas, kiek jo finansavimas centrinio banko paskolomis. Tikimybė, kad Latvijos bankas tiesiogiai kredituos šalies iždo deficitą, – beveik nulinė. Akivaizdu, kad skylės bus kamšomos iš užsienio pasiskolintais pinigais, nedidinant „nepadengtų“ latų kiekio ir devalvacijos tikimybės.
Masinė indėlininkų ataka prieš bankus įmanoma visose Baltijos valstybėse, tačiau šiuo metu labiausiai tikėtina būtent Latvijoje. Iškilus į viešumą „Parex“ problemoms ir jį nacionalizavus, kilo nepasitikėjimas visa bankų sistema. Indėlininkai sureagavo tradiciškai ir labai staigiai, „išgrynindami“ pinigus ir keisdami juos į užsienio valiutą. Latvijos bankas nuo šių metų gegužės prarado bemaž trečdalį savo oficialių atsargų ir artėja prie kritinio lygio, kai politikus išduoda nervai ir jie nebetestuoja fiksuotojo kurso patvarumo.
Masinis indėlių atsiėmimas dar nereiškia nacionalinės valiutos kracho, tačiau patekusių į bėdą šalių centriniams bankams iškyla nemalonus pasirinkimas – leisti bankams bankrutuoti arba kaip paskutiniam likvidumo šaltiniui „maitinti“ juos likvidumo paskolomis, tačiau tai reikštų visiško pinigų užtikrinimo užsienio atsargomis principo atsisakymą ir žingsnį devalvacijos link. Ir šiuo atveju išorės subjektai, pavyzdžiui, TVF, būtų vienintelis tinkamas medikamentas, kurį panaudojus išaugtų šalies užsienio skola, tačiau tiesioginė grėsmė nacionalinės valiutos stabilumui būtų atitolinta.
Esminis dabartinių Latvijos ir TVF konsultacijų elementas yra tas, ar įtikins šalies kaimynės pareigūnai svečius, kad ilguoju laikotarpiu Latvijos lato kursas yra tvarus, ar vis dėlto pastariesiems susidarys įspūdis, kad finansinės injekcijos tik atitolins lato nuvertinimą, tačiau nepadės jo išvengti.
Spekuliacinis kapitalas suka ratus...
...ir čia nėra nieko asmeniško. Tiesiog kai kurie rinkos dalyviai sąmoningai formuoja vadinamąją ilgąją užsienio valiutos poziciją, laikydami turtą užsienio valiuta, o finansinius įsipareigojimus prisiimdami latais. Įtarieji ir čia įžvelgs užmačias piktų bankų, kurie tikisi naudos iš devalvacijos. Manau, tokie įtarimai – labai mėgėjiški.
Neabejotina, kad formuojantys spekuliatyvią atvirąją užsienio valiutos poziciją rinkos dalyviai savo turtą laiko ne paskolų, o daug likvidesne forma, vengdami devalvacijos lemtos kredito rizikos. Bankai neramiais laikais taip pat stengiasi, kad turtas užsienio valiuta būtų didesnis nei indėliai ir kiti finansiniai įsipareigojimai, tačiau įvykus devalvacijai jų laimėjimas būtų abejotinas, nes dalis užsienio valiuta suteiktų paskolų virstų nuostoliu, paskolų gavėjams nebesugebant jų grąžinti.
Kaipgi čia apsieisi be politikos? Rusiškuose leidiniuose, tokiuose kaip „Rosijskije vesti“, rašoma, kad banko „Parex“ pėdomis paseks kiti šalies bankai, todėl valdžia, pristigusi pinigų bankams gelbėti, devalvuos latą. Apskritai rusiški laikraščiai daug labiau nei latviški sėja nepasitikėjimą. Kam jau kam, o Kremliaus strategams aišku, kad lato devalvavimas geriau nei kokia nors ekonominė blokada parklupdytų Latviją ant kelių.
