Mūsų sostinės populiarumu galima įsitikinti dar būnant Lenkijoje. Iki 8 val. ryto vien iš Augustavo ir Balstogės miestų į Vilnių išvyko 3 turistų pilni autobusai.
Tik įvažiavus į Lietuvą, palydovė pažėrė faktų apie šalį, jos istoriją, geografiją ir politiką. „Čia gyveno didis lenkų rašytojas Adomas Mickevičius, šią šalį pamėgo mūsų popiežius, – apie Joną Paulių II kalbėjo kelionių agentūros „Nowator“ palydovė Jolanta Nowicka. – Lietuva yra parlamentinė respublika, jos įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų parlamentas, vadinamas Seimu, jame dirba 141 parlamentaras. Valstybinė kalba – lietuvių, tačiau daugelis kalba lenkiškai ir rusiškai. Taigi su vietiniais galėsime lengvai susikalbėti“.
Visi kalba lenkiškai
Atvykę į Vilnių įsitikinome, kad palydovė buvo teisi. Kone kiekvienoje senamiesčio kavinėje ar parduotuvėje aptarnaujantis personalas iš tikrųjų supranta ir pakankamai laisvai kalba lenkiškai.
Tiesa, patys atvykėliai net nebandė susišnekėti kita kalba. Visus pageidavimus jie žėrė lenkiškai ir net pastebėję, kad padavėjai sunku suprasti, baksnojo į atitinkamą valgiaraščio punktą: „Ja bym chcial to“ (norėčiau šito).
Bene vienintelis kelionės metu sutiktas asmuo, visiškai nesupratęs ir nekalbėjęs lenkiškai, buvo padavėjas viešbutyje, kuriame apsistojome. Dėl to keli atvykėliai net pradėjo laidyti juokelius: „Kaip jis nemoka lenkiškai? Taigi gyvena Vilniuje. Bet pažiūrėk, kokio jis tamsaus gymio, matyt, ne vietinis. Tada suprantama“, – padavėją apkalbinėjo du maždaug 50–60 metų vyrai.
Lietuviškos mišios – prastos
Susitikę su gide patraukėme į Rasų kapines, nors pagal programą pirmiausiai turėjome lankyti Aušros Vartus.
„Dabar ten – nieko gero – vyksta lietuviškos mišios, tai geriau palaukime, kol jos pasibaigs“, – paaiškino agentūros pasamdyta Lietuvoje gyvenanti gidė Teresa.
Turistai – pinigų maišai
Rasų kapinės lenkams – viena švenčiausių vietų, mat ten palaidota ne tik jų gentainiai, bet ir maršalo Jozefo Pilsudskio širdis bei jo motina. Šios kapinės – viena lankomiausių vietų sostinėje. Bene kiekviena lenkų turizmo agentūra, organizuojanti keliones į Vilnių, yra įtraukusi šią vietą į ekskursijų programą.
Taigi nieko keista, kad šalia kapinių įsikūrę prekeiviai kainas surašę ne litais, o zlotais.
Tiesa, prie kapinių uždarbiauja ne tik jie. Turistų aukos yra asocialių asmenų, skurdžių, benamių ir narkomanų pragyvenimo šaltinis.
Per keletą metų net romų vaikai puikiai išmoko išmaldos prašyti svetima kalba. „Mes labai alkani, padėkite, duokite bandelę arba kelis centus“, – nutaisę graudžias veidų išraiškas ir bėgdami paskui turistų grupę lenkiškai maldavo du maždaug 6-8 metų romai. Kelios moterys susigraudino ir pabėrė vaikams centų. Kiti davė sumuštinių ir šokoladukų. Laimikiu patenkinti jauni išmaldos prašytojai išsišiepė ir dingo.
Tik įžengus į kapinių teritoriją, siaurą keliuką užtvėrė maždaug 20-ties metų jaunuolis. „Gal turite zlotų? Padėkite tautiečiui, aš mokausi Vilniaus ekonomikos gimnazijoje ir renku pinigus išvykai į Gdanską“, – maldavo ranką ištiesęs ir ant ramento pasirėmęs vaikinas. Viena moteris įkišo jam net 10 zlotų banknotą.
Eilėraščiai prie vado kapo
Galiausiai nutrepsėjome prie J.Pilsudskio kapo. Gidė išdidžiai perskaitė užrašą ant kapo lentos: „Čia guli motina ir sūnaus širdis“. Teresa taip pat papasakojo apie „šlovingas kovas ir maršalo nuopelnus Vilniui bei čia gyvenantiems lenkams“.
Maršalas esą pamilo Lietuvą ir norėjo atgulti šalia savo karių, tačiau Lenkijos valdžia pageidavo, kad jis būtų palaidotas savo gimtinėje. Dėl to Rasų kapinėse palaidota tik jo širdis.
Gidei dar nebaigus pasakoti legendų apie J.Pilsudskį ir jo nuopelnus, prie grupės lėtai prislinko senyva moteriškė ir pasakė norinti padeklamuoti eilėraštį. „Mūsų mintys ir širdys čia, prie maršalkos didžiojo kapo. Mes pasirengę, meldžiamės ir laukiame. Dar grįš dienos šlovingos ir žemių Lenkijos nevaldys kitataučiai. Susigrąžinsim, kas mūsų, ir sujungsime likimus su tėvyne“, – lenkiškai skambėjo patriotizmu persmelktas savos kūrybos eilėraštis. Betardama žodžius moteris apsiverkė. Eilėraštis suvirpino ir turistų širdis. Lenkai ją taip pat sušelpė.
Po maldų – į barą
Iki numatyto laisvo laiko spėjome apeiti 5 bažnyčias. Per visą ekskursiją aplankėme 15 šventovių. Daugiausiai tas, kuriose mišios laikomos lenkų kalba. Kiekvienoje jų lenkai puldavo ant kelių ir pasimelsdavo. Tik tada gidė tęsdavo savo pasakojimą. Aplankėme bene visas vietas, kurios kaip nors susijusios su poetu A.Mickevičiumi.
Tačiau vėliau, besėdint kavinėje, ekskursijos dalyviai prasitarė, kad bažnyčios ir A.Mickevičius jiems jau įgriso.
Po dvi dienas trukusių patriotiškumo pamokų Vilniuje, jie mieliau klausėsi gerokai paprastesnio ir visi ne lenkiško pasakojimo apie Druskininkus, J.Pilsudskio meilužę ir gydyklas.
Užsisakę alaus maždaug iki vidurnakčio dalijomės praėjusių dienų įspūdžiais. Atvykėliai gyrė lietuviško alaus skonį ir lygino jį su lenkišku, o Vilnių – su gražiausiais šalies kaimynės miestais: Vroclavu ir Krokuva. Prisiminę pasakojimus apie bulvių sandėliais paverstas bažnyčias ir Arkikatedrą, keiksnojo sovietus ir gubernatorių Muravjovą. Taip pat pasakojo apie sunaikintą Varšuvą.
Pasirodo, lenkams svarbu pamatyti ne visas su jų tauta susijusias vietas, o patį miestą, jo architektūrą ir tiesiog gerai praleisti laiką. Prolenkiškos idėjos ir patriotizmu persmelkti pasakojimai taip ir lieka tik gidų – vietos lenkų – lūpose.
Turistų pirkinių krepšelis
„Starka“ - 1–2 buteliai, „Trejos devynerios“ - 3–4 buteliai, Alus „Švyturys“, „Kalnapilis“ - 4–6 buteliai, 2–3 rūšių juoda duona - po 1 kepalą, 2–3 rūšių geltonas sūris - po 2–3 gabaliukus, 2–3 rūšių saldainiai - po 200–300 g.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Šilumos kainos augins skolas
Vicemeras švaistėsi pinigais
Kaip įžiebti naujas idėjas?
