- Premjeras G.Kirkilas pareiškė, kad padėtis MN yra normali, nes „naftos yra labai daug, jos kaina yra aukšta, pelningumas taip pat aukštas“. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę MN situaciją, gal pagrindo nerimui, panikai, susirūpinimui paprasčiausiai nėra?
- Iš tiesų MN, kaip atskiras vienetas, kompanija, dirbo, dirba ir dirbs. Mes susitvarkome su savo sudėtingomis užduotimis, kurios buvo ir yra mums keliamos. Ypač didelių problemų ar pagrindo nerimauti nėra. Tai jau įrodėme per pastaruosius kelerius savo darbo metus, nes susiformavo puiki komanda, žinanti, ką, kodėl ir kaip daryti. Pripratome prie nuolat besikeičiančių sąlygų, beprotišku greičiu besivystančios rinkos bei jos keliamų reikalavimų. Ši komanda pasirengusi dirbti bet kokiomis sąlygomis.
O tai, kas dabar vyksta, tai yra tam tikri sunkumai, kurių pasitaiko bet kuriame versle. Tie sunkumai gyvenimo nepalengvina, tačiau šiame versle jis niekada lengvas ir nebūna. Tokios situacijos būna prognozuojamos, joms ruošiamasi. MN, manau, buvo pasiruošusi tinkamai, elgiasi ramiai, profesionaliai ir veikia toliau.
O rinkos sąlygos iš tiesų yra labai palankios. Ir ne tik kokiems nors lankstesniems sprendimams, bet ir investicijoms, kurios daro įmonę dar patrauklesnę. Tad galiu garantuoti, kad MN ir toliau dirbs stabiliai bei pelningai.
- Pranešta, kad Rusijos „Transneft“ naftos vamzdynais Lietuvai netieks ir rugsėjį, o gal dar ilgiau. Ar MN būtų naudinga, paranki politinė valstybės parama, kad ir savotiškai blokuojant geležinkelį ar randant kokį kitą poveikio būdą?
- Sakiau, kad įmonės lygmeniu su problemomis susitvarkome. Be jokios abejonės, tas tradicinis naftos importo į Lietuvą kanalas yra labai svarbus. Vamzdynas yra tarptautinės infrastruktūros objektas, kurio ateitis, vystymas svarstomas labai aukštu politiniu lygiu.
Tad politikų požiūris, žinoma, yra svarbus. Jų žodis labai svarbus. Turint galvoje tai, kad MN yra, jei ne svarbiausia, tai bent viena svarbiausių ir didžiausių bendrovių Lietuvoje. Visada turinti politinį atspalvį, kaip, beje, ir visa energetika, infrastruktūros objektai, leidžiantys artinti santykius tarp valstybių.
Tas domėjimasis, ieškojimas priežasčių, būdų paspartinti palankesnius sprendimus, atnaujinant dabar nutrūkusius ryšius tarp MN ir naftos tiekėjų per vamzdyną, be abejo, būtų svarbus. Tik pabrėžčiau, kad jokio dramatizmo šiuo atveju neturi būti. Turi būti normalus dialogas. Gal nutiks taip, kad jo mums ir neprireiks, tačiau šiaip dialogas niekam nekenkia.
- Iš kur atsiranda kalbos ar spekuliacijos (ar niekada „nekenkiantis dialogas“), kad „PKN Orlen“ siūlo „Kazmunaigaz“ akcijų mainus? Kiek jos turi pagrindo, kas ten užkulisiuose vyksta?
- Tokie procesai visada lydimi spekuliacijų, interesų, norų, kurie dažnai būna neadekvatūs, nepagrįsti. Kartais proceso žaidėjai pateikia norimą dalyką kaip įmanomą ar vykstantį. Ir šis atvejis yra būtent toks, o ne artimas realybei. „PKN Orlen“ atstovai šias kalbas jau pavadino spekuliacijomis, sakydami, kad „mes tikrai nenorime parduoti „Mažeikių naftos“, mes norime ją pirkti“.
Man teko per derybas pažinti tuos žmones, tad galiu tvirtinti, kad „PKN Orlen“ pareiškimai visiškai atitinka tuos tikslus, kurių jie siekė.
- Savų tikslų siekia ir rusai. „Manau, kad bankroto administratorius vėl bandys apsvarstyti sandorį. Dabar jis turi daugiau galimybių. Labai mažai argumentų, kodėl toks sandoris turėtų nevykti, tiesiog jų nėra. Bet spėlioti ir atspėti, kas bus, – dar anksti. Bankroto administratorius turi susipažinti su visomis bylomis. Manyčiau, kad rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje galėsime spręsti, kokia kryptimi juda šie procesai“, – sakėte prieš savaitę. Procesas pradėjo judėti, kai Lietuvos prokurorai gavo prašymą paviešinti MN smulkiųjų akcininkų sąrašus. Ko dar gali norėti ir ko tikisi pasiekti „Jukos“ bankroto administratoriai?
- Argumentų, kodėl sandoris turėtų neįvykti, iš tiesų nėra. Visa kita būtų tik spekuliacijos. Šiaip bankroto administratorius, jei remtumės tarptautine praktika, atstovauja kreditorių interesams ir bando gauti maksimalią vertę iš likviduojamo turto. MN atveju visi šie dalykai sutampa – sandoris ir savalaikis, ir turįs tenkinti kreditorius. Ko siekiama dar, pasakyti labai sunku.
Bankroto administratorius privalo žiūrėti ir į praeitį, tikrinti, ar buvę sandoriai yra įvykę maksimaliai geromis sąlygomis. Jei yra kitaip, tai sandoris gali būti kvestionuojamas. Šiuo metu tai ir vyksta, aiškinamasi sandorio detalės. Vis dėlto manau, kad rinkos sąlygomis sandoris padarytas geriausias, kokį buvo įmanoma padaryti. Kreditoriai irgi daugiau nebūtų nieko išspaudę. Tuo, manau, ir reikėtų apsiriboti.
- „PKN Orlen“ laimėjo konkursą MN, bet turi teisę iki metų pabaigos nutraukti sandorį, jei MN vertė smarkiai sumažės. Ar tokios išlygos, atsitraukimo galimybė nesuteikia papildomų progų rusams spausti, užsukti sklendes ir pan.?
- Net ir tas sklendžių uždarymas dabar neduotų to tikslingo rezultato, apie kurį būtų galima kalbėti. O tokios sąlygos „PKN Orlen“ ir „Jukos“ susitarime yra visiškai normalios todėl, kad po 6 ar 9 mėnesių neįsigytum ne tai, ką pirma pirkai. Pavyzdžiui, sudarytume sandorį dėl automobilio pirkimo, o po kelių mėnesių jūs tą daiktą man parduotumėte jau be variklio.
Tokie apsidraudimai daugiau susiję su kokiais nors fiziniais praradimais, kurie turi įtakos vertei, o ne su rinkos sąlygų pokyčiais. MN atveju sandoris nutrūktų, jei jo įsigaliojimo dieną, tarkime, neliktų naftos perdirbimo gamyklos, nors pati akcinė bendrovė ir egzistuotų. Net ir be tokios sąlygos sutartyje sandoris būtų panaikintas.
- Buvęs ūkio ministras K.Daukšys pranešė, kad „ir Lietuvoje atsiranda jėgų, kurios irgi norėtų, kad ši sutartis žlugtų“. Pasak jo, „tai jau yra blogai, tai pavojinga, nes tada „Rosneft“ pasiima „Mažeikių naftą“ už dyką ir valstybė negauna tų pinigų, kurie buvo suderėti, ir neįvykdo savo socialinių įsipareigojimų“. Kaip būtų galima iššifruoti šias baisias užuominas?
- Visos kalbos, informacija, kuri sklando apie MN, dažnai sufokusuota viena kryptimi. Tam, kad būtų pasiruošta visoms įmanomoms situacijoms. Ir realioms, ir hipotetinėms. Norint, kad sandoris būtų baigtas. Primenu, tiek Vyriausybė, tiek dauguma Seimo narių labai pozityviai pažvelgė į šį sandorį, tad neliko argumentų iš mūsų pusės, kodėl jis neturėtų įvykti. Tačiau kiekvienas nuogąstavimas ar susirūpinimas, kuris atsiranda dabar, yra anksčiau vykusio proceso išraiška.
Hipotetiškai kalbėti, kad kas nors norėtų pakeisti sandorį, galima, tačiau kokių nors aiškių ženklų neturime. Artimiausia tokiam teoriniam modeliui yra „Rosneft“, kuri yra pagrindinė bankrutuojančio „Jukos“ turto perėmėja. Negalima atmesti prielaidos, kad ji norėtų perimti visą „Jukos“ turtą. Teoriškai apie tai samprotauti galima, tačiau šiuo atveju kalbame apie tarptautinę jurisdikciją, Nyderlandų teismus, kur visi procesai vyksta mums suprantama juridine seka.
Manau, kad sudarytas sandoris, remiantis Niujorko teismo sprendimais, kurie padaryti dar pavasarį, rodo, jog einame teisinga kryptimi. Kol kas praktinių galimybių pakeisti vykstantį procesą nėra.
- Dabar vyksta du lygiagretūs procesai: viena, bus siekiama gauti Europos Komisijos (EK) pritarimą šiam sandoriui, antra, „Rosneft“ sieks sukliudyti sandoriui, esą gindama „Jukos“ kreditorių interesus. Ar, tikėkimės, teigiamas EK sprendimas padėtų tašką šioje istorijoje, užkirstų kelią rusų pretenzijoms?
- Tai teorijos, kurios sako, kad visada reikia pasverti, ar verta lįsti toliau ir kovoti dėl savo tikslų, ar įvertinus, kad kovos sąnaudos jau per didelės, galimybės laimėti per mažos, ta kova nutraukiama. Manau, kad, gavus EK leidimą, užbaigus sandorį, procesai jau bus nuėję negrįžtamai toli. Jau dabar taip yra. Realių minčių ką nors keisti jau niekas neturėtų puoselėti.
Žinoma, kaip mato vieni ar kiti šį reikalą praktiškai, tai jau kitas klausimas.
- K.Daukšys kalbėjo apie stiprų Rusijos pusės politinį spaudimą derybų metu. Buvote derybų smaigalyje. Kaip tas spaudimas vykdavo?
- Ta pati sąvoka skamba gal kiek per aštriai. Čia kalbama apie visai normalius procesus. Jei kas nori įsigyti objektą, tai vyksta susitikimai, derybos, pokalbiai. Visada atsiranda argumentų, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Tačiau tai normalūs dalykai, ypač kai kalbama apie tokius didelius objektus ir milžinišką atsakomybę Lietuvos žmonėms. Tokioje situacijoje bet koks veiksnys gali būti priimamas kaip spaudimas arba bandymas vienaip ar kitaip veikti situaciją.
Juk kiekviena kompanija, kuri dalyvavo derybose, naudojo savo argumentus, aiškino, kas būtų, jei ateitų jie, kaip būtų, jei ateitų kiti. Tai virtuvė, kuri stipriai verda net gerokai menkesniuose sandoriuose.
Šiame stambiame procese viskas buvo gerokai paaštrinta, kiekvienas veiksmas buvo padaromas sudėtingiau, keliskart permatuojant. Juolab kad negalėjome pasigirti, kad galėjome valdyti labai daug informacijos tiek apie Rusijos, tiek apie pasaulinių kompanijų interesus. Tai sukūrė papildomą netikrumo terpę, kai teko remtis gana subjektyviais veiksniais, net spėjimais.
- Šiame informacijos amžiuje ši jūsų pastaba nuskambėjo keistokai. Juk turėjote pasitelkti diplomatus, saugumą?
- Visą informacinę paramą, be abejo, gaudavome, tačiau sužinoti, kas dedasi „PKN Orlen“ prezidento galvoje, neįmanoma. Tokiai informacijai gauti reikia labai daug pastangų ir laiko, kurio labai stigo.
- Kodėl palikote ūkio viceministro postą, kuriame lyg ir sėkmingai darbavotės nuo 2001 m.?
- Šešeri metai, kai buvo dirbama su panašiomis problemomis, privertė apsispręsti ir keisti gyvenimo būdą, judėti į priekį, patirti naujų iššūkių. Įsigilinus į tas siauras problemas, kuriomis teko domėtis, ateina laikas, kai pradedi nematyti išorinių veiksnių.
- Naujus iššūkius tikriausiai palengvins ir tai, kad pasirodė pranešimų, jog būsite atleidžiamas ir iš MN valdybos pirmininko pareigų. Kiek pagrįstos versijos, kad jums kerštauja vietinė įtakinga interesų grupė, atstovavusi kazachams ir rusams? Ar pagrįsti nuogąstavimai, kad, pasitraukus ir iš šių pareigų, gali iškilti dar viena grėsmė sandoriui su „PKN Orlen“, nes sustiprės kazachų ar rusų lobistai, klanai?
- Manau, kad tai per aukštas mano įvertinimas (juokiasi). O naujajam ūkio ministrui minėjau, kad padėsiu tiek, kiek reikia. Nemanau, kad tam trumpam laikotarpiui, kol valdymą perims lenkai, reikia ką nors keisti, griauti, laužyti.
Kadangi valstybei Mažeikiuose tradiciškai atstovaudavo valstybės tarnautojai, toks sprendimas galimas, nors pats tai sužinojau tik iš žiniasklaidos ir sunku komentuoti, kodėl taip bus daroma, ar to reikia? Jei toks keitimas ir vyktų, jis sandorio tikrai nesužlugdytų. Galiu tvirtai garantuoti.
Valdybos pirmininko pareigybė daugiau formali, o ne ką reikšminga lemianti. Vyriausybei valdyboje atstovauja trys nariai iš septynių (keturi – „Jukos“), tad padaryti įtaką krypčiai, strategijai yra labai sunku.
