Taip originaliai šiemet – prisimindama pirmąją avariją – draudimo kompanija pradėjo vairuotojų agitaciją tinkamai ir laiku ruoštis žiemos sezonui.
„Pasikeitę vasarines padangas žieminėmis ir atlikę įprastinę stabdžių sistemos diagnostiką žymiai sumažinsime riziką patirti avariją. Be to, būtina atminti, kad padarius avariją su vasarinėmis padangomis nuo lapkričio 1 d. negalios joks draudimas“ , - priduria „Lietuvos draudimo“ atstovas.
Avarijos kaltininko portretas nepakito
1908 m. lapkričio 9 d. tuometinio Vilniaus laikraščio „Kurjer Litewski“ sekmadieniniame numeryje išsamiai vaizduojamas neeilinis nutikimas Vilniaus mieste. „Įvykis su automobiliu“ – taip vadinasi straipsnis, kuris byloja apie pirmąją Vilniaus mieste (kartu ir visoje Lietuvoje) automobilio sukeltą avariją.
Tąsyk reporteris pranešė, kad Vilniuje jau kurį laiką miestelėnų buvo stebimas automobilis, kuris lakstė Vilniaus gatvėmis gąsdindamas vežikų arklius ir prikaustydamas prie savęs gatvės žioplių dėmesį.
„Iki vakar dienos (lapkričio 8 d. – red. past.) buvo apsieita be nelaimingų atsitikimų, tačiau vakar automobilis Katedros aikštėje dėl vairuotojo nedėmesingumo atsitrenkė į vežiką Nr. 617 ir stipriai sužalojo arklį bei sulaužė važiuoklę. Vežiko arklys po šio susidūrimo buvo labai smarkiai sužeistas“, - rašoma to meto laikraštyje. Anot žurnalisto, automobilis buvo sulaikytas pro šalį ėjusio policijos pareigūno, o jo vairuotojas palydėtas į policijos nuovadą.
Eismo taisyklės – tik po avarijos
Istorija nutyli, kaip baigėsi pirmajam Lietuvos „kelių ereliui“. Nėra aišku, ir kaip jis turėjo atsakyti už savo veiksmus bei kas nutiko jo automobiliui – anuomet ypač brangiam turtui. Aprašomuoju laikotarpiu egzistavo tik eismo taisyklės vežikams, o kelių eismo taisykles reglamentuojantį ir vairuotojo teises bei pareigas nustatantį „Naudojimosi automobiliais ir keleivinio bei krovininio transporto judėjimo Vilniuje ir jo priemiesčiuose privalomą nutarimą“ Vilniaus Dūma patvirtino tik 1909 m. vasario mėnesį.
Pirmasis automobilis Vilniuje pasirodė tik 1903 m. kovo 20 d. Automobiliai Vilniuje buvo prieinami tik labai turtingiems – mat tuo metu kainavo nuo 1 400 iki 2 600 rublių. Iš viso Vilniuje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vos keliolika lengvųjų automobilių ir autobusų.
XX a. pradžioje Vilnius pagal miesto transporto išsivystymą atsiliko ne tik nuo Europos, bet ir nuo daugelio Rusijos imperijos, kuriai tuo metu priklausė, didžiųjų miestų. Vystantis kapitalizmui išaugo Vilniaus Naujamiesčio, Centro kvartalai, buvo nutiestas prestižinis šv. Georgijaus (dabar Gedimino) prospektas, tačiau Vilniaus Dūmai nuolat trūko lėšų gatvėms tiesti, daug kur tebebuvo mediniai šaligatviai, o greitai judantys vežikai užlėkdavo ant pėstiesiems skirtos gatvės dalies, aptaškydami ar net sužeisdami juos.
Būtent vežikai ir arkliais varomas tramvajus (konkė) tuo metu buvo pagrindinis Vilniaus miesto transportas. Anot, Vilniaus gatvių tyrinėtojo R. A. Čaplinsko, 1900 m. vežikavimu vertėsi 378 asmenys, samdę 822 darbininkus. Buvo ir vežimų su guminėmis pripučiamomis padangomis, pritaikytų didesniu greičiu važinėti akmenimis grįstomis gatvėmis.
Tačiau, aukštuomenei ėmus skųstis, kad greitai važiuodami vežimai aptaško praeivius, miesto Dūma priėmė specialų nutarimą: palijus gatvėse vežimais važinėti tik žingine – tai buvo pirmosios eismo taisyklių Vilniaus mieste užuomazgos. Kai kur buvo ir pirmieji „kelio ženklai“, t.y. nurodymai gatvėmis vežikams važiuoti tik viena kryptimi ar apskritai draudimai važiuoti arkliu (Malūnų, Latako, Aušros vartų gatvėmis).
Vežikai sustodavo Didžiojoje gatvėje prie dabartinės Rotušės aikštės, prie Geležinkelio stoties bei Georgijaus prospekte. Būtent šioje vietoje ir įvyko pirmoji Vilniaus automobilio avarija.
