Būtent tokius automobilius, kurie yra originalūs ir prižiūrėti taip, kad jais dar galima važiuoti, entuziastai siūlo skelbti kilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Jiems prašoma išduoti specialius numerius.
Remiantis užsienio šalių praktika, istoriniais siūloma laikyti pagamintus vėliau kaip prieš 25 arba 30 metų automobilius.
Retai išrieda į gatves
„Jeigu Lietuvoje įteisinus istorinę techniką būtų pasiremta Vokietijos pavyzdžiu, kur buvo priimtas įstatymas, leidžiantis istorinei technikai nevaržomą ir neapmokestinamą patekimą į senamiesčių teritorijas - kiekviename mieste savaitgaliais mes galėtume išvysti važinėjančius technikos paminklus, kurie džiugintų visų mūsų akis“, - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Bilius.
Jis ragina nesibaiminti, kad krūva 30 metų senumo automobilių užplūs gatves: jais važinėsis arba suprantantys „retromobilių“ vertę asmenys, arba kartu su automobiliu pasenę jų savininkai. Abiejų šių grupių atstovai į gatves išrieda mažiau nei tris kartus per savaitę ir per metus pravažiuoja palyginti nedaug kilometrų.
Tačiau net ir retai naudojamus automobilius jų savininkai šiuo metu privalo drausti, kas dvejus metus atlikti techninę apžiūrą.
Asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis mano, kad tai – neteisinga.
„Pasaulinė praktika rodo, kad istorinė technika yra ne grėsmė eismo saugumui, o kaip tik pavyzdys kitiems vairuotojams tvarkingo ir saugaus važiavimo. Todėl valstybė turi apsispręsti ar ji nori, kad istorinė technika būtų išsaugota, ar ne. Teigiamai atsakius į šį klausimą turi būti imtasi veiksmų, kurie skatintų žmones saugoti, laikyti tokios rūšies techniką, o ne apkrauti juos papildomais suvaržymais ar kitokiais biurokratiniais sunkumais”, - sako R. Kardelis.
Kurs įstatymų projektus
Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių registre šiuo metu nėra nei vienos istorinės transporto priemonės. Pagrindas istorinei transporto priemonei atsirasti registre yra numatytas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, tačiau „retromobilių“ savininkai įsitikinę, kad, remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, istorinės transporto priemonės įrašymas į šį registrą jiems suteiktų daugiau bėdos, nei naudos.
Savininkas, norėdamas parduoti transporto priemonę, privalėtų informuoti būsimą pirkėją apie transporto priemonės buvimą registre, informuoti Kultūros paveldo departamentą apie savininkų pasikeitimus. Šį departamentą taip reikėtų informuoti ir norint išvykti už Lietuvos ribų.
Senovinių automobilių entuziastai laukia liepos 1 d., kai įsigalios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimas, kuriame bus įtvirtintas antikvarinės motorinės transporto priemonės apibrėžimas: įrašytą į registrą antikvarinį automobilį bus galima eksploatuoti ir su vairu dešinėje pusėje.
Siekdami daugiau privilegijų, visų Lietuvoje veikiančių istorinės technikos klubų atstovai sutarė sudaryti darbo grupę, kuri rengs būsimos įstatyminės bazės projektą.
Žemaičio automobilis kėlė paniką
Lietuvoje nuo 1980 metų veikė tik vienas senovinės automoto technikos klubas „Rieduva" (pirmiau sugalvoto klubo pavadinimo „Lituanica" neleido vartoti to meto valdžia), o įvairiuose miesteliuose egzistavo šio klubo atstovybės. Pasak istoriko K. Pletkaus, steigti daugiau klubų neleido tarybinė valdžia.
Lietuva, Latvija ir Estija tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo istorinės technikos judėjimo lyderės, o į Rygoje vykusius renginius suvažiuodavo transporto priemonės iš visos Sąjungos.
VGTU Automobilių transporto katedros dėstytojo dr. Vigilijaus Sadausko teigimu, pirmasis automobilis Lietuvoje pasirodė 1912 metais. Žemaitis Marcijonas Janovičius už sunkiai Rusijoje uždirbtus rublius (buvo baigęs mokslus Peterburge ir dirbo inžinieriumi-miškininku) iš Berlyno į Gelučių kaimą, dabartiniame Kelmės rajone, parsigabeno „Adler“ markės kabrioletą.
Kartu su automobiliu jis atsivežė vairuotoją ir mechaniką, ūsuotąjį Karlą.
Vienas iš to nepaprasto įvykio liudytojų Giedrys pasakojo savo patirtus įspūdžius Marcijono anūkui Leonui Janovičiui: „Marcijonas važiavo su savo mašina šen ir ten, o vaikai bėgo rėkdami: velnias, velnias“.
Giedrys prisiminė, kaip pamatę tą „velnio mašiną“, arkliai stojo piestu, o moterys be paliovos žegnojosi.
Tose vietose iki šiol pasakojamas anekdotas, kaip ūsuotasis Karlas mokė Marcijoną vairuoti automobilį: „Pirmasis žemaičių vairuotojas užmiršo apie stabdį ir, norėdamas sulaikyti automobilį, abiem rankom traukė į save vairą, rėkdamas: „Prrr!“ Aišku, ekipažas kartu su vairuotoju žioplių džiaugsmui įvažiavo į bulvieną“.
Panašių linksmų nutikimų yra buvę ir užsienyje. Visi konservatyvūs anglai, išskyrus vairuotojus, buvo įsitikinę, kad priešpriešinis vėjas kenkia plaučiams, o moterys, greičiui pasiekus 30 km/h, visos kaip viena puola isterikon. Netgi rimti mokslo vyrai teigė, kad 80 km/h – mirtina žmogaus organizmui riba.
