Visą tą laiką, kai egzistuoja mobilieji telefonai, buvo primygtinai reikalaujama jokiomis aplinkybėmis nenaudoti jų tam tikrose vietose. Mums buvo kalama į galvas, kad mobilieji telefonai gali pakenkti lėktuvų kompiuteriams ir kad paprasčiausias skambutis, norint pranešti, jog „mes jau kylame“, gali tapti lėktuvo katastrofos priežastimi.
Tačiau praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės ryšių reguliavimo institucija „Ofcom“ patvirtino, kad leis naudotis mobiliaisiais telefonais Didžiojoje Britanijoje registruotuose lėktuvuose.
Ar tai reiškia, kad visos tos baisios pasekmės buvo išgalvotos? Ir kaip tai paveiks kitus draudimus, susijusius su mobiliaisiais telefonais? Juk mums taip pat sakoma, kad skambindami degalinių kieme galime sukelti sprogimą, o naudodamiesi telefonais ligoninėse, galime sugadinti jautrią įrangą, pvz., gyvybės palaikymo aparatus.
„Praktiškai nėra jokių įrodymų, kad mobilieji telefonai kelia pavojų,“ – sako dr. Adamas Burgessas, Kento universiteto sociologijos dėstytojas ir knygos „Mobilieji telefonai, visuomenės baimės ir atsargumo kultūra“ („Cellular Phones, Public Fears and a Culture of Precaution“) autorius. Kaip pavyzdį A. Burgesas pateikia prieš 10 m. atliktą tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog mobilieji telefonai pakenkė tik 4 procentams ligoninių įrangos ir tik 0,1 proc. iš jų rimtai.
„Nuo to laiko technologijos tapo tobulesnės, todėl rizika dar labiau sumažėjo,“ – pridūrė A. Burgesas.
O kaip mitas apie sprogimus degalinėse? Ar tikrai mes būtume pasmerkti, jei pildamiesi degalų mėgintume išsiųsti SMS žinutę arba paskambinti? Nepanikuokite, sako A. Burgesas, kuris mano, jog atsargumo kultūra naftos pramonėje prasidėjo po 1988 m. įvykusios „Piper Alpha“ katastrofos. „Telefonų rizika visuomet buvo tik spėjama, – teigia jis. – Amerikoje buvo kalbama, kad sprogimus degalinėse sukelia mobilieji telefonai. Tačiau išsiaiškinta, kad sprogimus sukelia statinė elektra nuo žmonių, išlipančių iš automobilių, rūbų. Tad kalbos apie mobiliųjų telefonų pavojų neturi jokio pagrindo."
Išvada: tai mitas – kiek pavyko išsiaiškinti. Tačiau vis vien pasistenkite neskambinti biržos makleriui iš intensyvaus slaugymo palatos.
Plokštieji ekranai labiau kenkia akims, nei įprasti ekranai
Ar patikėsit, kad kontoros tarnautojas mažiausiai 60 valandų per savaitę praleidžia spoksodamas į kompiuterį – trina nereikalingus laiškus, taiso internetinę anketą ar net kokį darbą nudirba. Akių gydytojai paskaičiavo, kad per metus vidutiniškai po pustrečio mėnesio praleidžiame priešais vienokį ar kitokį ekraną.
„Gamta nepritaikė mūsų akių tiek laiko žiūrėti į vieną daiktą, – sako akių specialistė iš Čeltenhamo Keith Holland. – Akys turi judėti, žiūrėti vis į kitą objektą, laikas nuo laiko aprėpti viską, kas matoma.“ Taigi nieko keisto, kad ilgas žiūrėjimas į ekraną kenkia akims. „Žmogus rečiau mirksi, tas gali sukelti nemalonias žiedinio akies raumens spazmus, – aiškina K. Holland. – Žmonės, kurių giminėje yra trumparegių, nuo ilgo darbo su kompiuteriu gali greičiau susirgti trumparegyste.
Tačiau kalbama, kad plokštieji ekranai labiau kenkia sveikatai, nei dideli, nepatogūs, pasenę šaltųjų katodų ekranai. Taip tvirtina „apsauginius akinius“ pardavinėjanti interneto bendrovė. Kompanijos puslapyje rašoma, kad „plokščiųjų monitorių spinduliavimo dažniai vargina akis ir, kaip paaiškėjo tyrimų metu, neigiamai veikia medžiagų apytaką“. Ar tikrai yra ko nerimauti?
„Šimtaprocentinė apgaulė, – sako K. Holland. – Šie teiginiai neturi pagrindo, plokštieji ekranai tikrai nėra kenksmingesni.“
Lidso mokomosios ligoninės akių specialistas Timas Hunteris sako, kad plokštieji ekranai mažiau kenkia, nei seni šaltųjų katodų ekranai, kurių mirgėjimo dažnis per sekundę yra didelis. Daugelio žmonių smegenys be vargo suformuoja visumos paveikslą iš gausybės atvaizdų, tačiau kiti pastebi mirgėjimą, nuo kurio gali suskausti akis ar net ištikti epilepsijos priepuolis.
Išvada: plokštieji ekranai akims kenkia mažiau, nei įprastieji.
Oro uosto saugumo metalo detektorius gadina širdies stimuliatorius
Nusiavę batus ir ištuštinę kišenes praeiname pro oro uosto saugumo metalo detektorių. Tačiau ką daryti, jei tavo gyvybė priklauso nuo metalinio prietaiso, kurio negali padėti ant plastikinio padėklo? Ar šie detektoriai kelia pavojų turintiesiems dirbtinius širdies stimuliatorius?
2003 m. Amerikos kardiologijos koledžo žurnale buvo išspausdintas straipsnis apie vokiečių tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad 200 dalyvių su stimuliatoriais praėjus standartinį oro uosto patikrinimą nieko neatsitiko.
Tačiau Britanijos širdies fondas pacientams liepia neiti pro metalo detektorius. Kardiologė Judy O‘Sullivan paaiškina, kodėl: „Magnetiniai melo detektoriaus impulsai gali pakeisti nustatytą stimuliatoriaus greitį, todėl po to jį reikėtų nustatyti iš naujo. Dėl to stimuliatoriaus turėtojui galėtų pradėti svaigti galva arba pradėti smarkiai plakti širdis.“ Žmonėms su širdies stimuliatoriais patariama paprašyti patikrinimo, kurio metu nebūtų veikiama krūtinės sritis.
Išvada: tai tiesa!
Dėti metalinį daiktą į mikrobangų krosnelę yra labai pavojinga
Internete galima pamatyti daugybę vaizdelių, kur neatsargūs jaunuoliai į mikrobangų krosnelę įdeda elektros lemputę (kuri užsidega, o tada sprogsta), propano pripildytą balioną (kuris susprogdina ir krosnelę, ir stalą) ir kitokių daiktų. Tačiau kodėl gi mikrobangų krosnelės naudojimo instrukcijoje parašyta niekada nenaudoti metalinių indų?
„Metalas mikrobangas sugeria žymiai geriau nei maistas ar skystis. Tai reiškia, kad metalas stipriai įkaista ir susidaro elektros srovė. Ši srovė gali sukelti žiežirbas, kurios sugadintų krosnelės magnetrono, kuris paverčia elektrą mikrobangomis, elektronines dalis.“
Išvada: tavo mikrobangų krosnelę tai sugadins, bet tu greičiausiai liksi gyvas.
Net „Apple Mac“ kompiuteriai gali pasigauti virusus
Kaip ištikimam „Windows“ vartotojui, nedaug dalykų man yra nuobodesni nei „Apple“ evangelistų pamokslai apie jų protingesnių ir gražesnių „Mac“ privalumus. Neseniai vienoje reklamoje buvo ištarta tokia frazė: „manyje veikia „Mac OS X“, tad tau nereikia jaudintis dėl virusų ir šnipinėjimo programų kaip kad PC savininkams.“ Ši reklama sulaukė keleto skundų.
Clive‘as Longbottomas, IT analitikų bendrovės „Quocirca“ direktorius, teigia, jog neteisinga sakyti, kad „Mac“ nepasigauna virusų. „Jie gali užsikrėsti; tiesiog niekas nesivargina kurti virusų jiems. Visame pasaulyje „Mac“ sudaro tik 3 proc. asmeninių kompiuterių. Todėl programišiams finansiškai neapsimoka kurti virusus „Mac“ kompiuteriams.“
„Mac“ kompiuteriai anksčiau buvo atsparesni, tačiau laikai pasikeitė, ir jų naudotojams nebederėtų būti tokiems ramiems. Kadangi vis daugiau AK vartotojų įsidiegia priešvirusines programas, o„ Microsoft“ šioje srityje pirmauja, programišiai gali atkreipti dėmesį į „Mac“. Turbūt laikas „Mac“ naudotojams pasirūpinti priešvirusine programa, tokia kaip „McAfee“.
Išvada: tai tiesa – „Mac“ gerbėjai, saugokitės.
Sukčiai gali panaudoti banko sąskaitų duomenis iš jūsų seno kompiuterio, net jei esate ištrynę visus įrašus
Paspaudę klavišą „trinti“, visam laikui atsikratote gėdingos nuotraukos ar finansinių išklotinių, ar ne? Na, ne visai – bent jau ne pagal pastaruosius žiniasklaidos pranešimus, įspėjančius apie tapatybių vagis, kurie gali pasinaudoti išmestų kompiuterių standžiojo disko ištrintomis bylomis.
Informacija yra kaupiama standžiajame diske – tai besisukantis diskas, padengtas magnetine medžiaga. Virš disko esantis nuskaitymo-įrašymo mechanizmas aptinka padalintos į smulkesnes sekcijas magnetinės medžiagos kryptį. Viena kryptis prilyginama „0“, kita – „1“. Tokiu būdu dvejetainis kodas ir atstoja visas jūsų bylas ir nuotraukas. „Trinti“ paspaudimas nebūtinai ištrina tą kodą; jis tik paženklina disko talpą ir padaro ją prieinamą naujiems duomenims. Taigi duomenų „atkapstymo“ ekspertai – tie patys tapatybių vagys – vis tik gali perskaityti ištrintą informaciją.
Tad kaip gi galime ištrinti svarbią medžiagą? „Išėmę standųjį diską kaip reikiant tvokite plaktuku“, – sako duomenų išgavimo įmonės „Kroll Ontrack“ specialistas Robas Winteris.
„Kita išeitimi galėtų tapti programinės įrangos, kuri atsitiktine tvarka perrašo nuliukų ir vienetų kombinacijas, naudojimas.“ „Mac OS X“ būtent tai ir daro – leidžia pasirinkti „saugiai ištrinti šiukšles“. Paprastesniuose kompiuteriuose galima pasinaudoti „Wipe Drive“ programa. JAV Saugumo departamente standieji diskai yra sunaikinami arba išmagnetinami.
Išvada: tai tiesa – bet problemą išspręsti padės plaktukas.
Neišgausite paties geriausio skambesio iš kompaktinės plokštelės, nebent įkišite ją į šaldiklį
Ar kompaktinės plokštelės tobulos? Ar įmanoma pagerinti jų garso kokybę? Sklando mitas, kad įkišus kompaktą į šaldymo kamerą net ir pats vidutiniškiausias „popsiukas“ skamba geriau. Galbūt mane apgavo klausa, tačiau palikęs nakčiai kolegos „Passion“ diską – penktą ir nesėkmingiausią Geri Halliwell albumą – ryte išgirdau ta patį prastą dainavimą.
Japonų elektronikos įmonės „UK CD“ gamyklos vadybininkas Paulas Draysonas yra taip pat skeptiškas: „Įmanoma, kad prastos kokybės plastikinis sluoksnis plokštelės apačioje galėtų paveikti dvigubą refrakciją (šviesos spindulio lūžis, krintantis ant duomenų sluoksnio), tokiu būdu pažeidžiant garso skambesį. Teoriškai, disko atvėsinimas gali pagerinti plastiko polimerinių grandinių išsidėstymą. Tačiau net tai padarę jūs tik paverstumėte nekokybišką diską kokybišku – jūs negalite padaryti kokybiško disko kokybiškesniu.“ Patikrinkime dar vieną mitą apie kompaktines plokšteles. Ar plokštelės paviršiaus padengimas žaliu rašalu pagerina garso kokybę? „Visiška nesąmonė“, – komentavo P. Draysonas. O ką patartumėt tiems, kurie poliruoja kompaktus banano žieve? „Na, įprastinės poliravimo priemonės būtų veiksmingesnės“.
Išvada: mitas – nebent jūsų CD piratinis.
